Šią savaitę daugelyje Lietuvos bibliotekų, mokyklų vyksta Šiaurės šalių bibliotekų savaitės renginiai. Šių metų tema – karas ir taika Šiaurės šalyse. Teko ir man keletoje dalyvauti, kalbėti daugiau gal apie Švediją, su kurios kariuomene mūsų krašte prieš kelis šimtus metų teko susidurti ir mūsų pirmtakams – švedai du kartus – 1625 – 1627 ir 1704 metais sugriovė garsiąją Biržų bastioninę tvirtovę.
Tačiau šįkart norisi pasakyti keletą minčių apie kitą Šiaurės šalį – Suomiją, kuri labiausiai išgarsėjo savo 1939 – 1940 metų Žiemos karu su Tarybų Sąjunga. Kažkaip natūraliai kyla klausimas – kodėl trys Baltijos šalys – Lietuva, Latvija, Estija - tais lemtingais 1939 m. pasielgė vienaip, o viena – Suomija – kitaip?
Tarsi startinė visų valstybių pozicija buvo labai panaši – iki 1917 metų Vasario revoliucijos ir Spalio perversmo Rusijoje visos šalys priklausė Rusijos imperijai. Suomija paskelbė Nepriklausomybę 1917 12 07, kitos Baltijos šalys – 1918 metais. Dėl Nepriklausomybės įtvirtinimo visos šalys turėjo kariauti ginklu rankose su įvairiausiais priešais. Po to sekė beveik 20-ies metų valstybės kūrimo darbas.
Viską pakeitė pasaulinės Vokietijos ir Tarybų Sąjungos ambicijos, planai užkariauti pasaulį, Molotovo – Ribentropo pakto 1939 m. slaptieji protokolai, pagal kuriuos Latvija, Estija, Suomija patenka į Tarybų Sąjungos įtakos sferą, o Lietuvai tenka „garbė“ priklausyti iš pradžių nuo Vokietijos malonės, vėliau po kitos sutarties mes, lietuviai, irgi patenkame į sovietinę zoną.
Prasideda II Pasaulinis karas, Lenkiją užpuola iš pradžių Vokietija, vėliau Tarybų Sąjunga ir ją draugiškai pasidalija. Artėja tolimesnis karo teatro veiksmas – Baltijos šalys. Ir čia režisierių numatytą vaidmenį politiniams aktoriams ir statistams sugriauna Suomija.
Iš pradžių viskas vyksta tarsi pagal planą – pirmoji užspaudžiama Estija, 1939 09 28 ji sutinka pasirašyti su Tarybų Sąjunga savitarpio pagalbos sutartį (ir įsileisti į šalį 25 000 raudonarmiečių). Spalio 5 dieną tą patį padaro Latvija (ir gauna 30 000 sovietų karių), spalio 10 Lietuva (dar 20 000 raudonarmiečių). Lietuvos atveju buvo panaudotas dar ir saldainiukas – Vilnius ir ketvirtadalis jo krašto, jeigu žiūrėsime iš 1920 metų Taikos sutarties tarp Lietuvos ir Tarybų Rusijos pozicijų.
Baltijos šalyse įkurdintos sovietų karinės įgulos, įrengtos karinio jūrų laivyno bazės, aerodromai. Taikliai tą politinę situaciją greitai išpopuliarėjusiu posakiu pakomentavo garsusis Pupų Dėdė – Petras Biržys: „Vilnius mūsų, o mes rusų“.
Ir štai atėjo Suomijos eilė. Ir tur būt viso pasaulio politikai, gal išskyrus tik pačius suomius, liko nustebinti – Suomija atsisako pasirašyti sutartį su Rusija, taip išsaugodama savo šalies garbę ir orumą, atsisako įsileisti į šalį ir „draugišką“ Raudonosios Armijos kontingentą. Skirtingai, nei kitos Baltijos šalys, kurios pasidavė Maskvos malonei, prarado neutralios valstybės statusą, negalėjo turėti savarankiškos užsienio politikos. Po nepilnų metų joms jau galutinai buvo parodyta jų vieta – Lietuva, Latvija, Estija įjungtos į Tarybų Sąjungos sudėtį ir jose suspindo Stalino saulė.
Suomijai, be abejo, reikėjo atsakyti už tokį „akibrokštą“. Lapkričio 30 dieną bombarduojamas Helsinkis, Raudonoji Armija pradeda genialiojo generolo Manerheimo sumanytos Manerheimo linijos šturmą. Visame pasaulyje išgarsėjo narsūs suomiai, į Suomiją pradėjo važiuoti savanoriai iš kitų šalių, Tarybų Sąjunga galiausiai buvo paskelbta agresore ir išmesta iš Jungtinių Tautų.
Suomius nugalėjo ne karinė taktika, ginklai ar pasiruošimas. Juos paprasčiausiai įveikė dešimteriopai gausesnė Raudonoji Armija. Vietoj sutriuškintų sovietų divizijų buvo siunčiamos kitos. Tačiau 25 000 žuvusių suomių (Raudonosios Armijos nuostoliai įvairiais paskaičiavimais buvo apie 200 000) išgelbėjo šalies garbę, išgelbėjo suomių vardą, parodė tikrą šiaurietišką ir skandinavišką charakterį. Pagal Taikos sutartį su Tarybų Sąjunga Suomija neteko maždaug dešimtadalio savo teritorijos, tačiau išsaugojo pagrindinį dalyką – Nepriklausomybę.
Tad kodėl suomiai neįsileido 1939 metais sovietų įgulų? O gal čia labai paprastas atsakymas: jie visi – nuo eilinio piliečio iki valstybės vadovo – mylėjo savo tėvynę taip, kad nekreipė dėmesio nei į politinių režisierių spektaklių siužetus, nesvarstė, ar tai verta daryti, ar ne, nesidairė į kaimynų poelgius, paprasčiausiai elgėsi pagal savo sąžinę, sielą ir širdį.
Tuo ir užsitarnaudami viso pasaulio pagarbą.
