Iš socialdemokratų partijos viršūnių sklinda prieštaringi pareiškimai bei pasvarstymai. Vieni jų susiję su koalicijos būrimu Vilniaus taryboje, kiti nukreipti prieš konservatorių teikiamą vyriausybei paramą. Vyriausybei stabilumo nepridėjo ir pajaciškas socialdemokratų partijos vadovų siūlymas paleisti Seimą.
Nepaisant socialdemokratų sąmoningai skleidžiamo „informacinio triukšmo“, nuslepiančio tikruosius jų siekius, dera atkreipti dėmesį į išsiskiriančias partijos vadovo Algirdo Brazausko ir premjero Gedimino Kirkilo nuostatas dėl bendradarbiavimo su konservatoriais.
A. Brazauskas paskelbė, jog partija sutartį su konservatoriais nutraukianti. Iš pirmininko tono buvo galima suprasti, jog tai jau nuspręstas dalykas. Svarbi aplinkybė – premjeras G. Kirkilas tuo metu buvo išvykęs į Ukrainą, matyt, perteikti šios šalies politikams lietuviškosios demokratijos patirties. Iš Ukrainos premjeras siuntė Lietuvai žinią, kad tolesnis bendradarbiavimas su konservatoriais ne tik galimas, bet ir pageidautinas.
Ką rodo toks nuomonių priešingumas? Vargu ar tai galima aiškinti paprastu nesusikalbėjimu. A. Brazausko poelgis vertintinas kaip neetiškas – skelbiama su premjeru nesuderinta partijos pozicija tam išvykus iš Lietuvos. Ką jau ką, o partinės etikos reikalus A. Brazauskas išmano. Vadinasi, tokiam pareiškimui jis ryžosi turėdamas svarių sumetimų. Partijos pirmininką tuojau paskubėjo palaikyti ištikimasis Vytenis Andriukaitis, pastaruoju metu atliekantis etatinio konservatorių niekintojo vaidmenį. Neabejotina, jog toks vaidmuo jam skirtas partijos lyderio..
A. Brazausko pareiškimai rodo jį grįžus prie valstybinės veiklos – jis mezga Vilniaus tarybos koalicijos tinklą ir imasi vairuoti vyriausybę. Kodėl A. Brazauskui gali būti naudinga versti vyriausybę? Dėl kelių priežasčių. Tos priežastys susijusios su noru dar pavaldyti Lietuvą, kai imamas įgyvendinti milijardinis naujos atominės elektrinės statybos projektas. Projektą į savo rankas paimti galima tik sugrįžus į valdžią. Nors trumpam – iki Seimo rinkimų. Vadinasi, A. Brazauskas niekaip neturėtų paleisti partijos vairo, tad ir įpėdinio problema būtų kuriam laikui atidėta.
Socialdemokratų partijos pirmininko aktyvumas primena praėjusius laikus – anuometinio premjero ir partijos pirmininko Adolfo Šleževičiaus vertimo intrigą, kurią įgyvendinti padėjo konservatoriai. Dabar konservatoriai taip pat gali „padėti“ nuversti G. Kirkilo vyriausybę – tereikia tik juos atstumti. O su darbiečių pritarimu jau galima burti ir naują vyriausybę, kuri perimtų atominės elektrinės statybos projektą ir jau prie jo pašalinių, pavyzdžiui, konservatorių, nebeprileistų.
Gali būti ir kitaip. Jei savo įpėdiniu A. Brazauskas buvo numatęs ne G. Kirkilą, tai pats laikas imti menkinti pastarojo autoritetą bei įtaką. O stabili vyriausybės veikla G. Kirkilo politinį kapitalą ir politinį svorį didina. Norint partiją ne skaldyti, o valdyti, geriausia pulti konservatorius, kad tie „atšoktų“ nuo vyriausybės ir premjero.
Konservatoriams, kaip jau įprasta, tenka nepavydėtina dalia – socialdemokratų vadovybės koneveikiami ir tyčia kaltinami nebūtomis nuodėmėmis jie, nesuvokdami socialdemokratų partijoje vykstančio žaidimo, niekaip negali nepalaikyti G. Kirkilo vyriausybės. Atrodo, jog ne socialdemokratų vyriausybei reikalinga konservatorių parama, o pastarieji visais būdais stengiasi tą paramą įsiūlyti ir išlaikyti.
Tačiau taip ilgai tęstis negali – juk konservatorius palaikantys žmonės negali suvokti, kodėl taip stengiamasi palaikyti socialdemokratus, už tą palaikymą gaunant pamazgų ir patyčių atpildą. Galima numanyti, jog toks palaikymas konservatoriams būsimuose Seimo rinkimuose kainuotų nemenką jų rinkėjų būrį. Socialdemokratams, o ypač brazauskiniams, tai tik į naudą.
Aktyviai socialdemokratų partijos pirmininkas dalyvauja ir Vilniaus valdžios formavimo vyksme. Algirdo Paleckio savarankiškumas santykiuose su Rolandu Paksu ir jo partija atrodo esąs labiau vaizduojamasis, nei tikras – juk socialdemokratai pamažu įgyvendina savo tikslus būti pagrindine koalicijos jėga. Vieną savo tikslų – neleisti R. Paksui tapti meru – jie įgyvendino, „nepaisant“ A. Paleckio „savarankiškumo“. Sykiu prie koalicijos pritraukė ir kelis liberalus. Reikia turėti omenyje ir zuokininkus, kurių apsisprendimas priklausys nuo užkulisinių A. Brazausko ir Artūro Zuoko susitarimų. O jų bendravimas Vilniaus ekonomikoje - ilgametis ir vaisingas. Juozas Imbrasas už mero kėdę turės būti dėkingas socialdemokratams, tad negalės nepaisyti nei A. Brazausko, nei A. Zuoko interesų. Šiuo atžvilgiu užkulisinį socialdemokratų žaidimą politinės korupcinės sistemos sąlygomis galima laikyti pavyzdiniu.
