Už sostinės ribų gyvenantys rusai nemėgsta Maskvos ir jos gyventojų. Taip yra dar nuo sovietų laikų, kai Maskvoje buvo galima nusipirkti geresnės mėsos, kokybiškesnių batų (kol, žinoma, tų batų ir mėsos užtekdavo). Be to, juk ir užsieniečiams, kuriuos įsileisdavo tik į Maskvą, reikėdavo parodyti, kad socializmas klesti ir vystosi. Neretai yra klausiama, kiek realiai skiriasi gyvenimas Maskvoje nuo gyvenimo likusioje Rusijoje? Žinoma, skiriasi labai, tačiau ką reiškia šie tušti žodžiai? Ką realiai reiškia šis „skirtingas gyvenimas“, būtų geriausia parodyti skaičiais. Šiandien paprastas rusas nepatenkintas, nes Maskva į save susiurbia visas Rusijos pajamas ir jomis dalintis nenori.
Pinigingi maskviečiai
Pradėkime nuo to, kad Maskvoje, paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, gyvena 8 proc. Rusijos populiacijos (o jeigu skaičiuotume ir nelegalus, tai visi 10 proc.). Tačiau iš visų rusų pajamų maskviečiams atitenka 20 proc. Kitais žodžiais, 11,5 milijono maskviečių uždirba kas penktą rublį Rusijoje.
Iki pastarosios ekonominės krizės Maskvoje buvo pagaminama 23 proc. visų Rusijos regiono produkcijos. Palyginimui – Sankt Peterburgo dalis sudaro vos 4 proc. Maskvos daliai teko 20 proc. visos prekių apyvartos ir 40 proc. Rusijos vidinės prekybos. Iš visų federalinių investicijų Maskvai pastaraisiais metais teko vidutiniškai po 9-11 proc.
Iš tiesų yra du regionai, kurie gaudavo ir gauna daugiau investicijų už Maskvą. Tačiau tik dėl politinių priežasčių. Tai yra Krasnodaro kraštas – dėl 2014 metų žiemos olimpinių žaidynių ir Primorės kraštas Tolimuosiuose Rytuose, kur rudenį buvo rengiamas Ramiojo vandenyno valstybių viršūnių susitikimas. Tokią dominuojančia Maskvos padėtį galima paaiškinti labai paprastai – Rusija su savo santykinai autoritarine valdžia yra valstybė su labai centralizuota valdžia. O tokiose valstybėse resursus savo rankose dažniausiai sukoncentruoja būtent sostinė.
Svarbu ir tai, kad tokioje valstybėje centrinė valdžia dažniausiai turi didžiules galias. Ji priima visus svarbius sprendimus, o tai reiškia, kad stambus verslas ar stambių kompanijų būstinės taip pat turėtų būti arčiau valdžios, kad galėtų vykdyti lobistinę veiklą. Štai tokia politinės ekonomijos teorija, kuri labai ryškiai gali būti demonstruojama Rusijoje.
Naftos regionai ir šešėlinė ekonomika
Aprašant aukščiausiąją Maskvos valdžią, reikia turėti galvoje, kad Kremlius iš federalinio biudžeto dotuoja 85 proc. Rusijos regionų. Iš 83 regionų 71 vos suduria galą su galu.
Viena žymiausių ekonominių geografų Natalja Zubarevič tvirtina, kad be įvairiausių regioninių ypatumų, ši nelygybė turi ir vieną objektyvią priežastį. O būtent: tarp Rusijos regionų yra didžiulis skirtumas pelno iš mokesčių srityje. Priežastis – naftos ir dujų resursų išsidėstymas: Rusiją galima suskirstyti į naftos regionus ir regionus, neturinčius naftos. Tarp pastarųjų yra tokių regionų, kuriuose praktiškai nėra oficialios ekonomikos – yra tik šešėlinė, kur mokesčių srauto beveik nėra, išskyrus, suprantama, mokesčius iš valstybinių tarnautojų. Pavyzdžiui, Šiaurės Kaukazo respublikos, Kalmukija, Tuva.
Tokius skirtumus puikiai iliustruoja statistika. Iš visų surenkamų mokesčių į federalinį Rusijos biudžetą apie 60 proc. patenka iš Maskvos ir dviejų autonominių Tiumenės srities apylinkių. Čia išgaunama didžioji Rusijos naftos ir dujų dalis.
Beveik visų stambiausių Rusijos įmonių pagrindinės būstinės yra įsikūrusios Maskvoje (iš septynių rusų įmonių su didžiausia rinkos kaina šešios yra naftos arba dujų kompanijos). 2010 metais Maskva vien tik dujų monopolisto „Gazprom“ sąskaitą uždirbo 95 milijardus rublių iš mokesčių. Tai sudarė apie 10 proc. visų Maskvos pajamų! Daugelio manymu, tai ir yra vienintelė priežastis, kodėl „Gazprom“ planai pastatyti dangoraižį Sankt Peterburge ir perkelti ten savo būstinę sukėlė tokį pasipriešinimą.
Stambių įmonių būstinių įsikūrimas Maskvoje sostinei naudingas ir todėl, kad leidžia tiesiogiai užsidirbti regionų sąskaita. Tai tampa įmanoma dėl iki šiol Rusijoje veikiančios savotiškos „transferinių kainų sistemos“. Trumpai tariant, jeigu, tarkime, „Rosneft“ ar „Lukoil“ kažkuriame regione išgauna naftą, toje vietoje jos rodo minimalų pelną ir dirbtinai palaiko mažą žaliavų kainą, o maksimalų pelną ir kainas parodo tuomet, kai ta pačia nafta prekiauja jų prekybinės įmonės, įsikūrusios Maskvoje.
Ši sistema Rusijoje veikia seniai. Beje, už jos naudojimą į kalėjimą pasodintas „JUKOS“ vadovas Michailas Chodorkovskis. Palyginus su jo laikais, schema, žinoma, patobulėjo ir tapo gerokai sudėtingesnė, tačiau principas išliko tas pats.
Vis tiek nori į Maskvą...
Maskvos miesto biudžetas dėka viso valstybinio turto sutelkimo šiais metais sudaro 1,7 trilijoną rublių. Grubiai tariant, Maskvos biudžetas lygus dešimtadaliui viso Rusijos biudžeto. O juk Maskvai nereikia planuoti, pavyzdžiui, gynybos išlaidų... Be to, Maskvos biudžetas auga beprotiškais tempais. Jeigu dar 2009 metais biudžetas sudarė 1 trilijoną rublių, 2014 metais planuojama surinkti 1,95 trilijono.
Pridėkime ir dvigubai didesnes maskviečių pajamas, palyginus su likusiais rusais. 2011 metais vidutinės Maskvos gyventojo mėnesinės pajamos sudarė 46 000 rublių arba 1150 eurų. Vidutiniškai visoje Rusijoje – 21 000 rublių arba 525 eurai. Be to, Maskvoje praktiškai nėra nedarbo.
Žinoma, didelis minusas – labai didelės Maskvos butų kainos. Tačiau siekiantiems patekti į Maskvą tai tik prideda neapykantos maskviečiams, kurie „iš bobutės gavo butą gerame Maskvos rajone“.
Tačiau Rusija kupina paradoksų. Nors regionuose daugelis peikia Maskvą ir maskviečius, dauguma jų vis dėlto, pasitaikius pirmai progai, siekia persikelti į Maskvą...
