Dar Rusijoje myli Staliną. Tą patį antrąjį vadą po Lenino, kuriam valdant SSRS neteko milijonų piliečių – represijuotų, sušaudytų arba išsiųstų į Sibiro ir Uralo lagerius. Dar milijonus pražudė Antrasis pasaulinis karas dėl nemokšiško to paties Stalino vadovavimo. Visus žuvusius atmena, tačiau kažkaip keistai – krūvoje, vienoje didelėje masėje.
Rusai myli nužudytus prieš tūkstantį, du, tris ar daugiau metų atgal. Man teko skaityti, kad yra visiškai niekam nežinomi rusų herojai, nugalėję imperatorių pirmąjį tūkstantmetį iki mūsų eros. Galima patikėti žodžiu, kaip ir lozungu apie nenugalimą „rusų ginklą“, nors lengva įsitikinti, kad pergalių išties ir nebuvo. Tai, kas pateikiama, kaip pergalės, arba buvo pasiektos su kitų pagalba, arba paprasčiausiai išgalvotos.
Tačiau praeitį myli. Praeityje buvo aišku, ką ir už ką mylėti. Prieš šimtą metų visi karai ir „rusų žemių atkovojimas“ vyko prisidengus lozungu „už tikėjimą, carą ir tėvynę“. Viskas paprasta, nors iš šiuolaikinio požiūrio taško ir primityvoka. Tačiau jeigu ištirtume atodūsių požymius, tai tikėjimas buvo, caras buvo, tėvynė plėtėsi. Vėliau bolševikai nusprendė pastatyti naują pasaulį: tikėjimą pakeitė komunizmų, carą vadu, tėvynę paliko kaip buvus jos tuometinėse sienose. Kas nenorėjo grįžti prie buvusių sienų, tuos ir vėl užkariavo. Sovietų vadai nuolat melavo, žadėjo šviesų rytojų, tuo pat metu uždarydami sienas geležine uždanga.
Žmonės buvo įkalbami tikėti šviesiu rytojumi. Pirmaisiais bolševizmo metais komisarai viliojo šūkiais „iš kiekvieno pagal galimybes – kiekvienam pagal poreikius“, komunizmu, kur viskas bus nemokama. Vėliau bolševikai suvokė, kad pažadų įgyvendinti nesugebės ir pradėjo primityviai versti: jeigu nepatikėsi, tai pasodinsim arba sušaudysim. Ir sodino, ir šaudė. Liaudis pradėjo besąlygiškai mylėti vadus. Kai tos valdžios neliko, liaudį ištiko širdgėlos priepuolis, vėliau – nostalgijos. Keistu būdu žmonės nustojo tikėti šviesiu rytojumi, ir liko tikėti tik tamsia praeitimi.
Sunku paaiškinti šią Rusijos liaudies būklę. Tačiau, kai atsirado galimybė išsilaisvinti, dirbti, mokytis, siekti gerbūvio, rusai stačia galva nėrė į misticizmą, visas kortas statydami ant numirėlių. Naujoji putiniška propaganda pasičiupo tendenciją ir ėmėsi sumaniai valdyti žmonių nuotaikas, įtikindami juos, kad Lenino, Stalino ir kitų sovietų lyderių valdymo laikais gyvenimas buvo geras. Paaiškinimas paprastas: Putinas dirba tokios pat ideologijos metodais, jis stalinistas, griežtos valdžios, draudimų ir propagandos šalininkas. Kaip ir Stalinas – tautų tėvas, vaikų ir sportininkų mėgstamas, narsus vadas, lakūnas, tankistas, naras.
Tai juk yra taip paprasta – kai viskas yra taip, kaip ir anksčiau. Gebėjimų nėra, tačiau yra poreikiai. Proto nėra, tačiau galima nusipirkti disertaciją. Kaimynas išjuokė – duoti į snukį. Nenusijuokė – apskųsti. Užkariauti, užgrobti, atimti, pavogti yra daug lengviau, negu projektuoti, surinkti, sukurti ir planuoti. Televizijos priverstinai rodo didingos sovietinės praeities filmus, propagandistai dainingai pasakoja apie didžiuosius komunizmo statytojus ir didžią sovietų šalį, išprovokuodami vyresniosios kartos jausmingas ašaras, vidutinio amžiaus rusams – pasimetimą, o jaunesniųjų kartai – smalsumą. Mažieji nežino represijų siaubo ir komunizmo statybų beprasmybės, tačiau juos vilioja rodoma didybė. Didybė ant kraujo, ant melo, agresijos ir okupacijos.
Medicinoje tai yra vadinama paliatyvu – gydymas, palengvinantis ligos simptomus, tačiau negydantis jos priežasčių. Tačiau greitai prasidės kacheksija – stiprus organizmo išsekimas ir mirtis.
Kam Putinui reikėjo atgaivinti mirusią ir nevaisingą vadų atminimo ir mitinių žygdarbių ideologiją, vystyti sovietinio gyvenimo nostalgiją, iš tiesų buvusį itin tamsų ir be prošvaisčių? Tikriausiai, siekiant sulaikyti savo paties politinę mirtį. Ji neišvengiamai ištiks, tačiau Putinas visais būdais ją bando nutolinti, įteigdamas rusams, kad skurdus sovietinis gyvenimas yra geriau, negu tai, ką siūlo prakeikti Vakarai – demokratiją ir laisvą ekonomiką. Putinas taip ir nesugebėjo sukurti naujos šalies, todėl iškelia senosios likučius, tikėdamasis, kad ir jo į dulkes nepaleis, o pagerbs ir apipils gėlėmis.
