Kodėl rusai netrokšta laisvės? Beveik visi „vergų tauta“

Nuo Sovietų Sąjungos žlugimo sociologiniai tyrimai tiek Rusijoje, tiek už šalies ribų parodė, kad Rusijos piliečiai demokratinius idealus vertina taip pat, kaip ir daug laisvesnių valstybių piliečiai.

Tačiau mintis, kad rusai yra „pavaldi tauta“, yra ir sena, ir patvari, ateinanti dar nuo ankstyvosios imperijos laikų iki Sovietų Sąjungos ir šių dienų.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Buvęs prezidento patarėjas rėžia: Lietuvos narystė NATO – antrarūšė, susitarė už mūsų nugaros

Švedija ginkluojasi ir šaukia „pirmyn“: štai, kodėl ji gali tapti raktu į Kaliningradą

Iš Vokietijos atsargos generolo – rimtas perspėjimas: Lietuva jau turi to imtis

„Meduza“ aiškina „pavaldžios tautos“ idėjos istoriją ir kodėl ji geriausiu atveju pernelyg supaprastinta, o blogiausiu – pavojinga. 

Bandydami paaiškinti, kodėl rusai „tiesiog nenuvertė Putino“, kai kurie pastarojo meto kritikai grįžo prie senos minties apie tai, kad rusai yra „pavaldi tauta“. Kai Gruzijos įstatymų leidžiamoji valdžia svarstė priimti įstatymą dėl „užsienio agentų“, panašų į įstatymą, kurį Rusija taikė per pastarąjį dešimtmetį, siekdama slopinti nesutarimus, protestuotojai Gruzijoje šaukė „rusai! vergai!

O 2022 metų spalį buvęs Ukrainos užsienio reikalų ministras Volodymyras Ohryzko pasakė: „Rusų tauta yra nuolanki tauta, kuri nesupranta, kas yra laisva valia ar savivalda“. Ir tai ne tik Rusijai iš išorės primesta idėja.

Mokslininkė Olgerta Kharitonova savo knygoje „Karas ir feminizmas“ teigia, kad „rusų tauta niekada neturėjo istorinės galimybės plėtoti socialinę sąmonę, išskyrus pavaldumą“. O rusų žurnalistas Ilja Varlamovas yra sakęs, kad rusų mokyklos įskiepija „pavaldžią sąmonę“.

Rusijos Federacijos komunistų partija ta pačia fraze paaiškino savo pralaimėjimus rinkimuose ir rinkėjų pasyvumą 2016 m. rinkimuose. Praėjusių metų kovą pats Putinas rusų norą gyventi Vakaruose aiškino kaip „pavaldžią sąmonę“.

Idėjos „Pavaldi tauta“ ištakos yra labai senos, galimai tai sugalvota ne Rusijoje, bet vėliau buvo perimta rusų inteligentijos.

XVI amžiuje Šventosios Romos imperijos diplomatas Rusijoje Žygimantas fon Herberšteinas apibūdino Rusiją kaip visuomenę, kurioje beveik visi žmonės gyvena „žiaurioje vergijoje“. Von Herbersteinas du kartus lankėsi Rusijoje valdant didžiajam kunigaikščiui Vasilijui III, o vėliau paskelbė išsamią savo kelionių ataskaitą pavadinimu „Pastabos apie Rusiją“.

Knyga tapo „Rusijos atradimo“ pagrindu tarp Vakarų Europos išsilavinusios visuomenės. Von Herbersteiną ypač pritrenkė tai, kad caro dvarą ir aplinką sudarė ne aristokratai, turintys neatimamas teises ir privilegijas, kaip buvo Vakarų Europoje (vienas iš tokių aristokratų buvo ir pats von Herbersteinas).

Vietoj to, Vasilijus III buvo apsuptas „tarnaujančių žmonių“, kurie buvo visiškai priklausomi nuo suvereno ir neturėjo jokių nuosavybės ar laisvės garantijų. Po von Herbersteino beveik visi keliautojai į Rusiją iš Vakarų ją apibūdino taip pat, o kulminacija buvo pasiekta Astolphe'o de Custine'o knyga „La Russie en 1839“ (Rusija 1839 m.).

De Custine'as, kaip ir von Herbersteinas, buvo aristokratas ir politiškai konservatorius. Jis ypač nemėgo buržuazinės ir liberalios (tam laikui) santvarkos, įkurtos jo gimtojoje Prancūzijoje 1830-aisiais ir žinomos kaip Liepos monarchija. Jis tikėjosi Rusijoje rasti konservatyvią utopiją, kurioje būtų geras absoliutus monarchas, ištikima aristokratija ir kuklūs, bet klestintys paprasti žmonės.

Ir kaip jis buvo karčiai nusivylęs. „Čia viešpatauja nesuinteresuotas ir nesąmoningas vergiškumas“, – rašė jis pačioje pirmoje pastaboje apie kelionę. De Custine'ui susidarė įspūdis, kad Rusijoje visi yra vergai – caras, jo manymu, su bajorais elgėsi šiek tiek geriau nei bajorai su savo baudžiauninkais. Bajorai ir baudžiauninkai jam atrodė paklusnūs ir neturintys savigarbos. Niekas neturėjo jokių garantuotų teisių, visur viešpatavo savivalė.

De Custine'o knyga greitai tapo itin populiari Vakarų Europoje. Rusijoje ji buvo uždrausta, bet tie, kurie susidomėjo, vis tiek perskaitė. Jei de Custine'o darbai nesukūrė Rusijos kaip „pavaldžios tautos“ sampratos, ji tikrai plačiai paskleidė idėją.

Von Herbersteinui, de Custine'ui ir jų skaitytojams Vakaruose ir pačioje Rusijoje ryškiausias „pavaldžios tautos“ aspektas buvo Rusijos bajorų būklė. Diskusijos apie rusų „pavaldumą“ buvo ne apie baudžiauninkų teises, tai buvo Rusijos valdančiųjų klasių kritika.

Vakarų europiečių nuomone, šalis neturėjo „tikrosios“ aristokratijos, kuri galėtų išlaikyti savo laisvę, gerovę ir statusą, nepriklausančią nuo monarcho užgaidų. Kaip pažymi amerikiečių istorikas Marshall Poe, tai buvo klasikinis egzotikos ieškojimas.

Užsienio keliautojai Rusijai taikė jiems įprastas socialines normas ir bet kokius nukrypimus nuo tų normų, kuriuos rado Rusijoje, laikė įrodymu, kad šalis laukinė ir barbariška, o jos žmonės visiškai nepanašūs į tuos, kuriuos galima sutikti „normaliose šalyse“.

Poe ir kiti istorikai stengėsi paaiškinti, kaip atsirado skirtumai tarp socialinių struktūrų Rusijoje ir Vakarų Europos šalyse. Kaip ir ankstyvieji kelionių rašytojai, tokie kaip von Herbersteinas ir de Custine'as, jie sutelkė dėmesį į tai, kodėl aristokratija Rusijoje elgėsi taip skirtingai, palyginti su Vakarų Europa.

Tačiau, skirtingai nei ankstyvosiose kelionių istorijose, dauguma šiuolaikinių teorijų teigia, kad imperinės Rusijos socialines struktūras grindė struktūrinės problemos, o ne įgimtos nacionalinės ypatybės. Mokslininkai teigia, kad tarp Rusijos ir Vakarų Europos imperijos laikotarpiu yra du esminiai skirtumai. Pirma, Vakaruose karinis dvaras tapo aristokratija, kai karas nustojo būti nuolatine sąlyga. Rusijoje tas laikotarpis tik prasidėjo 1830-aisiais, kai de Custine'as pamatė šalį.

Antra, Rusijos klimato ir žemės ūkio sąlygos buvo tokios, kad šalis gamino labai mažai pertekliaus. Todėl Rusijos valdžia turėjo imtis griežtų priemonių, kad surinktų žemės ūkio pajamas ir nukreiptų jas valstybės reikmėms. Kad ir kaip ten būtų, Rusijos kaip „pavaldžios tautos“ idėja jau seniai gyveno savo gyvenimą.

Pirmaisiais Šaltojo karo metais JAV ambasadorius SSRS Walteris Smithas pavadino de Custine'o knygą „didžiausiu kada nors parašytu Sovietų Sąjungos tyrimu“. Šaltojo karo laikų politikos vanagai ir SSRS stebėtojai, tokie, kaip George'as Kennanas ir Zbigniewas Brzezinskis rekomendavo tą veikalą panaudoti tyrinėdami Rusiją.

Kas ta pavaldi tauta? 

„Pavaldžių tautų“ idėja kilo Vakarų Europos mąstyme kolonizacijos laikais. Kaip parodė mokslininkai, pavyzdžiui, Edvardas Saidas, Europos mąstytojai, politikai, menininkai ir pedagogai manė, kad tos kultūros, kurios, jų nuomone, yra mažiausiai panašios į Europos kultūrą, buvo arba mažiau pažengusios, arba natūraliai pavaldžios. 

Šiai hierarchinei tautų ir kultūrų sampratai būdinga esminė idėja, kad tam tikros žmonių grupės turi įgimtų, nekintamų savybių, išskiriančių jas iš kitų grupių.

Kultūros, tautos kartais taiko žeminantį posakį „pavaldi tauta“, siekdamos pateisinti savo bejėgiškumą arba pateisinti savo pačių valdžios struktūras. Tai leidžia autoritariniams lyderiams ir elitui pasakyti: „Žiūrėk, šie žmonės yra pavaldūs, jie yra niekas be stiprios rankos“..

Visiška Rusijos invazija į Ukrainą paskatino kai kuriuos Putino oponentus rimtai žiūrėti į Rusijos imperializmą. Kaimyninių šalių mokslininkai, rašytojai, menininkai ir aktyvistai Rusijos imperializmą suprato ir kritikavo jau senokai.

Vis dėlto daugybė tyrimų rodo, kad šiandien rusai turi daug tų pačių vertybių kaip ir jų kaimynai. Europos socialinio tyrimo duomenys rodo, kad dauguma rusų (54 proc. apklaustųjų) yra orientuoti į individualizmą. Tai didesnė dalis nei Ispanijoje (45 proc.) ir Vokietijoje (26 proc.), ir niekas tų šalių nevadina „vergų tautomis“.

Ingleharto-Welzelio kultūros žemėlapis, gautas iš tyrimo projekto, pavadinto Pasaulio vertybių tyrimu, rodo, kad rusai visų pirma palaiko pasaulietines vertybes (o ne pusiau mistines „tradicines“ vertybes, kurių reikalauja Putinas). Antra pagal svarbą rusams yra išlikimo vertybės, tokios kaip padorus atlyginimas ir darbo sąlygos. Šiuo atžvilgiu Rusijos piliečiai yra kultūriškai artimiausi Ukrainos, Latvijos, Serbijos ir Albanijos gyventojams. Be to, Rusijos visuomenė yra įvairi, jos vertybės skiriasi įvairiose grupėse ir jų viduje. Šimtai etnokultūrinių grupių Rusiją vadina savo namais. Nors Kremlius nori manyti, kad visos šios grupės gyvanančios Rusijoje yra „rusų vergai“, bet statistika ir apklausos rodo, kad taip nėra.

Kodėl Putinas vis dar valdo?

Bet tada kyla klausimas, kodėl rusai jau tiesiog nenuverčia Putino? Tai sudėtinga. Ir negalima to paaiškinti tik „pavaldžios tautos“ sindromu. Toks paaiškinimas būtų pernelyg supaprastintas.

Autoritarinio vadovavimo egzistavimas šalyje nėra žmonių „paklusnumo“ įrodymas. Vis dėlto, kai žmonės vadina rusus „pavaldžia tauta“, dažniausiai jie turi omenyje, kad Rusijos piliečiai, atrodo, netrokšta laisvės.

Ši sąvoka kartais vartojama paaiškinant Rusijos nostalgiją sovietinei diktatūrai, tačiau tokiu atveju vėlgi, tai pernelyg supaprastintas būdas apibūdinti sudėtingą socialinį ir politinį reiškinį. Rusai protestuoja. Problema ta, kad pokyčiai, atsirandantys dėl šių protestų, šiuo metu nėra tokie dideli, kaip daugelis tikėjosi.

Michailas Bakuninas, anarchizmo teoretikas, Rusijos istoriją pavadino „nesibaigiančiu darbininkų klasių maištu prieš valstybę“. Yra daugybė darbininkų maištų ir valstiečių sukilimų pavyzdžių, jau nekalbant apie dvi revoliucijas, darbininkų protestus SSRS ir milijonus žmonių, protestavusių prieš Sovietų Sąjungos komunistų partiją ir sovietų valdžią devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo dešimtmečio pradžioje.

Šiuolaikinėje Rusijoje žmonių, protestuojančių prieš Putino režimą, gretos nuolat augo, nepaisant stiprėjančių represijų. Taip pat buvo daug Rusijos paprastų socialinių judėjimų, kuriuos piliečiai naudojo ginti savo teises vietos lygmeniu. Ir jiems dažnai pasisekdavo.

Pastaraisiais metais Archangelsko srities gyventojams Shiyes miestelyje pavyko atsimušti nuo sąvartyno, kuris turėjo sutalpinti šiukšles iš Maskvos, Baškirijos aktyvistai neleido kalnakasybos įmonei veikti Kuštau kalne, o Jekaterinburgo gyventojai apgynė vieną iš nedaugelio savo miesto žaliųjų erdvių, kad ji netaptų naujos bažnyčios vieta.

Po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą žmonės protestavo ir prieš režimą, ir prieš karą, nors protestų rizika Rusijoje išaugo daug kartų nuo tada, kai Putinas pirmą kartą atėjo į valdžią. Žmogaus teisių stebėjimo projekto „OVD-Info“ duomenimis, 2022 metais tik 25 dienos buvo be politinių suėmimų.

Tačiau viso to akivaizdžiai nepakako režimo pasikeitimui. Kad tai įvyktų, sako amerikiečių sociologas ir socialinių judėjimų specialistas Jackas Goldstone'as, turi sutapti keli veiksniai: ekonominės problemos, skilimas tarp elito, daug ir gausių protestų, aiškus aukštesnis tikslas, galintis suburti protestuotojus ir opozicijos elitą, palankios tarptautinės sąlygos.

Tie, kurie protestus Rusijoje vertina kaip nesėkmingus, dažnai palyginimui rodo kitų posovietinių šalių – Ukrainos, Gruzijos, Armėnijos, Kirgizijos – patirtį. Jei režimo kaita ten suveikė, kodėl rusams to padaryti nepavyksta?

Goldstone modelis turi savo kritikų, tačiau jis padeda atsakyti į šį klausimą. 2014 m. Ukrainoje kilo skilimas tarp elito, aiški idėja, aplink kurią galėtų susiburti visuomenė, ir tarptautinės bendruomenės parama

Nė viena iš tų sąlygų Rusijoje neegzistuoja, bent jau kol kas. Protestų vis dar vyksta palyginti nedaug, o protestavimo kaina yra didelė. Valdžia turi didžiulius išteklius, kuriuos gali išleisti saugumo pajėgoms. Griežtos tarptautinės sankcijos iki šiol nesukėlė ekonominės krizės. Taip pat Rusijos elitas neišsiskirstė į vidines frakcijas – šiuo metu jie telkiasi aplink Putiną.

Šiuo metu opoziciją skatinančios idėjos – karo pabaiga ir Putino pašalinimas iš valdžios – daugeliui rusų skamba abstrakčiai. Jų prisiminimai apie chaosą, kilusį po režimo pasikeitimo 1990-aisiais, gali priversti juos sunerimti. Pridėkite tai, kad daugelis rusų yra materialiai priklausomi nuo valstybės. Kiti yra tiesiog apolitiški.

O tarptautinė bendruomenė neskuba veltis į reikalus Rusijoje. Galiausiai, yra keletas pasaulinių tendencijų, veikiančių prieš Rusijos opoziciją. Protestai apskritai tampa ne tokia veiksminga priemone žmonėms ginti savo teises, iš dalies dėl to, kad naujosios technologijos leidžia diktatoriams lengviau platinti valstybinę propagandą ir persekioti protestuotojus.

Ir net jei visi Goldstone'o veiksniai išryškės Rusijoje, vis tiek nėra garantijos, kad Putino režimas žlugs. Politologė Erica Frantz, Mičigano universiteto docentė ir autoritarinių režimų ekspertė, teigia, kad personalistinės autokratijos – kategorija, kuriai priklauso Putino valdoma Rusija – yra sunkiausias variantas, kalbant apie tokios šalies perėjimą į demokratija.

Tokiomis aplinkybėmis, teigia Frantza, režimo pasikeitimas greičiausiai įvyks tik lyderiui mirus. Frantz tyrimas atskleidžia dar vieną nemalonią tendenciją: tokiose šalyse kaip Rusija, kur lyderis valdo daugiau nei 20 metų, režimas dažniausiai sėkmingai išgyvena diktatoriaus mirtį, o jo politinį palikimą tęsia kitas panašus lyderis.

Sunku rasti ką nors pasakyti apie artimiausias Rusijos perspektyvas. Visgi svarbu paminėti, kad žmonės ir tautos nėra nei iš prigimties pavaldūs, nei iš prigimties nepriklausomi. Nesunku manyti, kad diktatoriaus pavaldiniai yra užprogramuoti paklusnumui ir iš jų nieko negalima tikėtis.

Tokia pozicija pašalina poreikį atsižvelgti į diktatūros ištakas, kas ją palaiko, kaip ją užbaigti ir kaip elgtis su jos palikimu. „Pavaldi tauta“ yra terminas, kuris naudingas dabartiniams diktatoriams tiek Rusijoje, tiek kitur. Juk jei pripažįstama, kad yra „pavaldžių tautų“, tai turi pripažinti, kad diktatoriai viską daro teisingai.

1990 metais sovietų ir amerikiečių mokslininkai Maksimas Boiko, Vladimiras Korobovas ir Robertas Šileris pradėjo lyginamąjį maskviečių ir niujorkiečių pažiūrų tyrimą. Jie išsiaiškino, kad Maskvos ir Niujorko gyventojų nuomonės apie žodžio laisvę, teisę į teisingą teismą ir kitas demokratines socialines vertybes iš esmės nesiskiria.