Tėvų ir vaikų santykių problema – sena kaip pasaulis. Reta visuomeninė santvarka galėtų pasigirti ją išsprendusi. Tačiau viena, kai nesusipratimai tarp tėvų ir jų atžalų taip ir lieka nesusipratimais, o kita, kai tarpusavio santykiai apskritai išsigimsta.
Ne kartą iš žmones slaugančių lietuvių teko girdėti siaubo istorijas apie tai, kaip vaikai kartais nori kuo greičiau numarinti savo pasiligojusius tėvus. „Ir už priežiūrą nereikės mokėti, ir turtas greičiau liks“, – tokius jaunosios kartos motyvus įvardydavo jų tėvus prižiūrėdavę žmonės. Neretai atžalos, pamačiusios, kad net ir silpnai angliškai kalbantys „caregiveriai“ supranta, kas vyksta, rasdavo reikalą pasiteisinti: „Ar šiandien, ar rytoj – koks skirtumas, vis tiek jau greitai mirs...“
Pasirodo, palikimo gavimo pagreitinimas šiandieninėje Amerikoje – gana įprastas dalykas. Ir visiškai neprimenantis Agatos Kristi romanų, kur aplink ligonio lovą slankiodavo piktadarys su nuodų stikline, tačiau jį galiausiai sučiupdavo gudrus detektyvas. Tik sugebėk apdumti akis gydytojui, gauk šiek tiek papildomai raminamųjų vaistų ir susitark su savo sąžine.
Papasakosime vienos moters istoriją. Emocijų ir klausimų ji sukelia labai daug. Tačiau kažką teisti ar ieškoti kaltų – ne šio straipsnio tikslas.
Faktas yra tai, kad aprašomi dalykai egzistuoja ir paplitę gana plačiai. Panašių nutikimų galėtų papasakoti kiekvienas kiek ilgėliau žmonių slauga užsiėmęs lietuvis (kol gyvenome Lietuvoje, dauguma mūsų apie tokius dalykus net nebuvome girdėję). Tačiau rašyti šia tema nebuvo lengva. Nori nenori, o klausimai kyla savaime. Kas atsitiko, kad šalyje, kur žmonės jau daug metų gyvena beveik be problemų, staiga ėmė ir išsigimė šeimos santykiai? O galbūt būtent todėl ir išsigimė, kad gyvenama be problemų? Kol kas į šiuos klausimus nėra atsakymų.
Močiutė gyvena per ilgai
Žmones Aldona (vardas pakeistas) slaugo jau keletą metų. Kaip ji pasakojo, iš Lietuvos išvažiavusi todėl, kad iš pensijos ten nebegalėjo pragyventi. „Tuo metu nebuvo ką daryti. Gyvendama Lietuvoje turėčiau laukti, kad man vaikai padėtų. Mano pensijos šiandieninėm kainom užtenka tik buto mokesčiams. Pensininkui darbą susirasti labai sunku, o ir moka kapeikas. O čia – esu laiminga: galiu dirbti, ir ne tik kad save išsilaikau, bet padedu ir vaikams.“
93 metų Mary Aldona pradėjo prižiūrėti prieš porą metų. Diabetu sergančiai senutei ji buvo ne pirmoji slaugytoja. Ligonė jau kuris laikas sunkiai vaikščiojo, jai reikėjo pagalbos ruošiant maistą, pasiimant vaistus, reikėdavo patikrinti cukrų kraujyje ir t. t. Aldona pasakojo, kad iš pradžių toje šeimoje viskas atrodė tvarkoj. Mary prižiūrėjo anūkės. Vienintelis sūnus buvo miręs ir, pasak Aldonos, buvo labai geras žmogus. Anūkės močiutę aplankdydavo, pasveikindavo su šventėm ir šiaip kada paskambindavo. Žinoma, daug laiko kartu neleisdavo, tačiau tai Amerikoje – natūralu. Mary gyveno liūdną ir uždarą, bet aprūpintą gyvenimą.
Tačiau kažkuriuo momentu viskas pasikeitė. Aldona pasakojo, kad, jos manymu, anūkėms nusibodo, jog močiutė gyvena per ilgai. Jos jau kuris laikas užsimindavo, kad Mary „labai sena“, kad „taip ilgai gyvena!“ ir t. t. Negana to, senutei ėmė vystytis silpnaprotystė (dementia). Palyginti su kitais panašiais ligoniais – jos buvo labai lengva, vos pastebima tos ligos forma. Lietuvoj kažin ar apskritai kas nors tai diagnozuotų kaip ligą. Mary kartais užeidavo bloga nuotaika, ji vis dažniau kažką užmiršdavo... Bet apskritai pagal amžių ji jautėsi tikrai neblogai.
Įsimetė infekcija
„Viskas prasidėjo nuo to nelemto piršto, – pasakojo Aldona. – Kojų gydytojas, karpydamas nagus, vieną Mary pirštą sužeidė. Atrodo – smulkmena. Tačiau tada aš dar nesupratau, ką reiškia diabetas. Kad ir maža žaizdelė, ji praktiškai negijo.“
Iš pradžių Aldona bandė verstis viena. Žaizdelę piršte ji tepė įvairiais pačios nusipirktais tepaliukais, po keletą kartų per dieną keisdavo tvarsčius, tačiau situacija praktiškai negerėjo. Žaizdą reikėjo skubiai parodyti gydytojui. Apie tai Aldona pasakė anūkei. Tačiau tai, ką išgirdo, ją pribloškė.
Močiutę prižiūrinti anūkė nutarė, jog gydytojo Mary jau nebereikia, kad „ji – labai sena, o tokiems žmonėms žaizdos nebegyja“. „Kaip tai nebegyja?– Aldona pagalvojo, kad gal ne taip suprato angliškai. – Gyja, tik reikia gydyti!“ Tačiau po to, kai „nusiraminti ir palikti žaizdą ramybėje“ jai buvo pasakyta kelis kartus, ji viską suprato. Jos močiutę buvo nutarta numarinti. Ne kartą girdėtas „Mary jau labai sena“, Aldonai viską sustatė į vietas: vargšė Mary per ilgai gyvena.
Ėmėsi gydyti pati
Žinodama, kad negydoma infekcija 93 metų diabetikui iš tiesų baigsis liūdnai, Aldona nutarė nepasiduoti ir senutę gydyti pati. Kaip ir dauguma lietuvių, ji nemokėjo dirbti „valdiškai“. Per porą metų moteris prie Mary savotiškai prisirišo ir laikė ne tik čekį išrašančiu „darbu“, bet gyvu žmogumi.
Kita vertus, ją tiesiog įsiutino toks požiūris į žmogų. Moteris piktinosi, kad taip elgtis yra nežmoniška, kad pūliuojančią žaizdą labai skauda, senutė nuolat verkia, negali užmigti, o prie piršto jau matosi pūvantys audiniai.
„Nejaugi žmonės nebebijo Dievo?! – pasakojo vis savęs klausdavusi Aldona. – Lietuvoj tokių dalykų tikrai nepamatysi. Na, nebent ten kažkas iš esmės pasikeitė per keletą paskutinių metų. Tėvai ar seneliai, kokie jie bebūtų, pas mus prižiūrimi iki paskutinės minutės, o kad būtų nutrauktas gydymas, norint, kad senukas kuo greičiau numirtų, man apskritai neteko girdėti!“
Tačiau, pasirodė, kad negyjantis pirštas – dar tik pradžia, ir Aldonai teks pamatyti blogesnių dalykų. Neradusi tepaliuko, kuris Mary padėtų, Aldona paprašė, kad jos draugė ką nors atsiųstų iš Lietuvos. Po kiek laiko moters vaistinėlėje jau puikavosi sena laiko patikrinta lietuviška priemonė.
Tepaliukas veikė puikiai. Po keleto patepimų žaizda ėmė gyti, o po mėnesio lietuvė „daktarė“ suprato, kad su šia problema susitvarkyta. Kai anūkė sužinojo, jog Aldona senutę gydo savarankiškai, priekaištauti nedrįso, tačiau ir padėkoti nematė reikalo. Aldona nežinojo, kad toje galvoje jau subrendo kitas planas.
Gydytoja atėmė visus vaistus
Vežti močiutę pas gydytojus neįėjo į Aldonos pareigas. Tai darė anūkės ir darė pakankamai retai. Kai paskutinį kartą Mary pas gydytoją nuvežė, supūliavęs pirštas jau buvo užgijęs. Aldona tada irgi buvo kartu. Ji pasakojo, jog vizitas praėjo visiškai normaliai. Gydytoja senutei paliko visus senus vaistus, kad truputį nusiramintų (mat, kai skaudėjo pirštą, ji dažnai verkdavo), išrašė šiek tiek raminamųjų vaistų ir po to kažkur išėjo.
Anūkė irgi išėjo kartu. Ir staiga, kai jos grįžo, viskas pasikeitė. Buvo pasakyta, kad senutei nuimami visi jos ankstesni vaistai (nors vos prieš kelias minutes apie tai niekas nekalbėjo) – nuo kraujo spaudimo, nuo diabeto, nuo kaulų retėjimo, visi vitaminai bei maisto priedai, ir paliekami tik raminamieji.
Dar buvo pasakyta, jog po savaitės pas Mary pradės lankytis „hospice“. Aldona nieko nesuprato. Pirmiausia nesuprato, kas yra tas „hospice“. Kai to paklausė, jai nebuvo atsakyta tiesiai, kad tai speciali paslauga mirštantiems žmonėms. Jai tik pasakė, jog „hospice“ Mary padės susitvarkyti, nupraus, jei reikės, ir t. t.
Aldona pareiškė, kad jai jokio „hospice“ nereikia, kaip nereikėjo iki šiol, ir kad ji nesupranta, kodėl viskas pasikeitė. Jai tik buvo aišku, jog močiutę, šį kartą jau su gydytojo pagalba, bandoma nuvaryti į kapus. „Kurgi jūs matėt, kad dar visiškai puikiai vaikštančiam žmogui, turinčiam diabetą ir aukštą kraujo spaudimą, atimtų visus vaistus, o paliktų tik raminamuosius? Tai žmogžudystė vidury baltos dienos!“
Anūkė bandė močiutę nunuodyti
Nutraukus visus vaistus, senutė pasijuto labai blogai. Jos kraujo spaudimas šokinėjo, gliukozės lygis – taip pat. Ji ėmė nebevalgyti, pasidarė abejinga aplinkai. Raminamieji vaistai ją labai slopino.
Tačiau blogiausia, kad, pasak Aldonos, anūkė močiutę ėmė nuodyti tikra to žodžio prasme. Niekada anksčiau taip nebūdavo, jog ji, atvažiavusi pas Mary, ją maitintų. O dabar, kur buvus, kur nebuvus, žiūrėk, ir stovi šalia su sutrintu bananu ar jogurto stikline. Ir dažniausiai, kai tik ji išvažiuoja, močiutė pasijunta blogiau.
Jau ir taip vaistų apslopinta, po anūkės apsilankymo ji iš viso vos pajuda. Aldonos manymu, anūkė močiutę „pamaitindavo“ raminamaisiais vaistais su viltimi, kad didesnė jų dozė Mary nuramins amžiams.
Bet Mary pasirodė besanti stipri. Be to, ji kažką pajuto ir vieną dieną anūkės „vaišių“ nebeėmė. Kai tik jai bandydavo įdėti į burną sutrinto banano, ji spjaudavo atgal. Pagaliau Aldona neapsikentusi paklausė, ką čia močiutei duoda, ir kai ši atsakė, kad papraščiausią bananą, moteris pasiūlė, kad viską paliktų, ji pati paduos vėliau, kai močiutė bus geresnės nuotaikos. Aldona matė, kad anūkė šiek tiek sutriko, šiek tiek pagalvojo, pasakė „ok“ ir nuėjo į virtuvę. Bet užuot padėjusi indelį su bananu ant stalo, ji viską išpylė į kriauklę, o indelį kruopščiai išplovė. Aldona sakė, kad jei ji nebūtų supratusi, kas vyksta, toks anūkės elgesys ją būtų nustebinęs. Dabar ji suprato, jog anūkė išeidama nenori palikti „įkalčių“. Maža kas...
Vos vos išgelbėjo
Visgi blogiausia atsitiko visiškai neseniai. Anūkė, matydama, kad mažos vaistų dozės močiutės neveikia, pasiruošė „užduoti“ stipriau.
„Iki anūkės atvažiavimo Mary puikiausiai jautėsi. Buvo linksma, tą dieną visai neblogai valgė, kalbėjo. Tačiau, kaip visada paskutiniu metu, atvažiavusi močiutės aplankyti, anūkė jai atvežė lauktuvių. Šį kartą banano tyrelę senutė suvalgė nesipriešindama. Ar čia buvo kiti vaistai ir kitoks skonis, ar tiesiog Mary geresnės nuotaikos, nežinau. Bet kai aš išlydėjusi „viešnią“ parėjau į kambarį, močiutė jau gulėjo ant šono ir kriokė. Šį kartą jau maniau, kad bus viskas.
Mary nebejudėjo, negalėjo atsikelti, į nieką nereagavo. Nežinojau, ką daryti. Skambinti anūkėms negalėjau, nes jos tik išgirdę, kad Mary labai blogai, tuojau atlėkę sugalvotų, kaip ją pribaigti. „Hospice“ skambinti irgi bijojau, nes jeigu senutę išsivežtų, jos gyvos turbūt nebepamatyčiau.
Žodžiu, pagalvojau, kad mes su Mary neturim ką prarasti, ir ėmiausi ją gydyti pati. Supratusi, jog ji gavo didelę vaistų dozę (neduos gi anūkė nuodų!), ėmiau girdyti vadeniu ir plauti jai skrandį. Prie ligonės sėdėjau visą naktį. Nežinau, kiek stiklinių vandens sugirdžiau – 15, 20?
Bet prieš rytą senutė pasijuto geriau. Galėjau ir aš porą valandų pamiegoti. Kad šį kartą Mary išgyveno, supratau, kai dar po poros valandų ji išgėrė sulčių ir suvalgė mano iškeptą kiaušinį. Tada iš džiaugsmo net apsiverkiau. Gal ir nesu idealiausias žmogus žemėje, bet matyti, kaip elgiamasi su senais ir tarsi nebereikalingais žmonėmis, man labai sunku. Tuo labiau kad aš čia nieko negaliu padaryti.“
Aldona džiaugėsi, kad kol kas jos su Mary laimėjo dar vieną dieną. Arba savaitę. Bet viena diena greičiausiai bus paskutinė. Jei senutė nenumirs anksčiau. Per daug gardus kąsnelis du jos namai ir kitas turtas. „Labai gaila, kad Mary sūnus yra miręs, – sakė moteris. – Jis buvo puikus žmogus ir niekada nebūtų leidęs taip elgtis su mama...“
Audronė SIMANONYTĖ
