Kelmės rajono mokytojai nestreikavo. Prieš mėnesį taip nusprendė susirinkusi Švietimo darbuotojų profsąjungos pirmininkų taryba. Mat kaip tik tuo metu buvo rengiamas mokyklų tinklo pertvarkos planas. Kai kurių mokyklų neliks, kai kurioms keisis statusas.
„Nugalėjo baimė, – nevyniojo žodžių į vatą Švietimo darbuotojų profsąjungos Kelmės susivienijimo pirmininkė Lilija Paradnikienė. – Mokytojai bijo prarasti darbą, direktoriai – kad gali būti uždaryta mokykla.“
2007-ųjų metų streiko pamokos
2007 metais streikavo Kelmės „Aukuro“ vidurinės mokyklos mokytojai. Streikavo tyliai. Nėjo į gatves. Nedaužė langų. Tiesiog sėdėjo mokytojų kambaryje ir nevedė pamokų. Už juos pamokas vedė mokyklos vadovai ir nestreikuojantys mokytojai.
Gal tai sutapimas? Tačiau būtent aktyviausiai streikavusių mokytojų likimas ėmė keistis nepalankia linkme.
Šiandien jau buvusi „Aukuro“ vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Rima Rutkūnaitė verčia romanus iš anglų kalbos vienai leidyklų. Metus iš viso neturėjo darbo.
Po streiko mokytoja sako pajutusi, jog yra stumiama iš mokyklos. Nuolatos pradėtas kontroliuoti jos darbas. Anksčiau mokyklos vadovų gerai vertinta lituanistė vis dažniau pradėjo sulaukti priekaištų. Kai mokykloje sumažėjo mokinių, būtent jai, vienintelei iš septynių lituanisčių, pasiūlyta išeiti iš darbo.
„Tuo metu buvo daug išgyvenimų, – mena mokytoja. – Mane palaikydavo kartas nuo karto užsukantys buvę mokiniai. Tačiau, jeigu šiandien dirbčiau mokykloje, elgčiausi taip pat kaip anuomet. Manau, kad streikas – tinkama priemonė atvirai ir sąžiningai išreikšti savo poziciją. Streikuoti garbingiau negu už kitų nugarų kovoti tik dėl savo geresnės vietos po saule.“
Pasak Lilijos Paradnikienės, sumažėjus mokinių, tik penkios pamokos pasiūlytos streikavusiai anglų kalbos mokytojai Janinai Jonaitienei. Mokytojai neapsimokėjo likti mokykloje. Ir pati L.Paradnikienė, turinti fizikos mokytojos – metodininkės kategoriją, „Aukuro“ mokykloje turėjo keletą pamokų. Teko atsisakyti.
Už savo būvį skirstant pamokų krūvų ateinantiems mokslo metams, priversta kovoti šios mokyklos profsąjungos grupės pirmininkė Leonė Enzelienė. Jai iš visų matematikių paskirtas mažiausia pamokų. Neleidžiama net pavaduoti sergančių kolegų.
„Po šio streiko taip pat pirmiausia aktyviausiems streikuotojams būtų tekę praverti darbo biržos duris,“ – mano Lilija Paradnikienė.
Todėl ir nuspręsta nestreikuoti, tik palaikyti streikuojančius. Šeštadienį Kelmės rajono delegacija važiuos į Vilniuje rengiamą konferenciją „Kuriuo keliu eina švietimo reforma?“
Dirba metus, atlyginimas vienuolikai mėnesių
„Kiekvieną rytą atsikeliu ir nenoriu eiti į darbą, – apie šiandieninę pedagogo padėtį pasakoja Lilija Paradnikienė. – Krepšelio lėšų mažėja, o visos paslaugos, energija ir mokymo priemonės brangsta. Toks drastiškas lėšų mažinimas švietimui yra baisus. Kur matyta, kad mokytojas dirba metus. O atlyginimams pinigų skirta tik vienuolikai mėnesių. Verčiama taupyti sergant, einant nemokamų atostogų, mažinant darbuotojų atlyginimų koeficientus. Bepigu taip elgtis valdininkams. Jie gauna priedus prie atlyginimo.“
Direktorė dirba jau 38 metus. Nėra girdėjusi, kad mokytojui būtų paskirtas koks priedas. Už tai, kad patys, nesamdydami tūkstančius kainuojančių konsultantų, rašo projektus ir pritraukia savo įstaigai lėšų. Kad įgyvendindamas projektą mokytojas už savo pinigus tobulina užsienio kalbos žinias, o kelionėse į užsienį pats vertėjauja.
Šiandien daugelis švietimo įstaigų neturėtų nei tokios įrangos, nei baldų, jeigu ne per projektus gauti pinigai. Iš projektų lėšų neretai tobulinasi ir mokytojai.
Ne dėl atlyginimo, o dėl profesijos prestižo
Pasak Lilijos Paradnikienės, mokytojai streikuoja ne dėl didesnio atlyginimo, o dėl savo profesijos prestižo, dėl deramos pedagogo vietos visuomenėje. Dėl to, kad jų nelaikytų pastumdėliais.
Švietimo ir mokslo ministerija aplipusi daugybe įstaigėlių, kurios visos imituoja darbą. Jų biurokratai „nuleidžia“ mokytojui daugybę papildomų darbų. Nėra kada atlikti savo tiesioginių pareigų. „Per dieną tenka parašyti po dešimt įsakymų, – sako direktorė. – Į darbą ateinu pusė aštuonių ryto ir išeinu 19 valandą.“
Mokytojai priešinasi nesubalansuotai egzaminų programai, numatomai priverstinei atestacijai, neprotingiems bendriesiems ugdymo planams, mokinio krepšelio metodikai.
Siekiama, kad mokytojo etatas būtų ne 18 pedagoginių valandų, į kurias įeina ir darbas su auklėjamąja klase, ir sąsiuvinių taisymas bei kiti papildomi darbai, o 18 kontaktinių valandų – pamokų. Kad atlyginimas už stažą kiltų ne kas dešimt, o kas penkeri metai. „Kol mokytojas neatidirba dešimties metų, tol jo atlyginimas 1300 litų popieriuje už aštuoniolika pamokų, – sako Lilija Paradnikienė. – Dabar Lietuvai reikalingi tik pigūs mokytojai.“
Regina MUSNECKIENĖ