„Vos savaitė, tačiau kokia ji buvo! Vladimiras Putinas praleido kelis susitikimus, ir staiga pradėjo plisti gandai, kad jis jau beveik miręs, arba nuverstas kariškių, arba, galbūt, išvyko į Šveicariją, norėdamas dalyvauti savo, įtariama, mylimosios gimnastės gimdyme. O vėliau jis grįžo – taip pat netikėtai, kaip ir pradingo, visas patenkintas savimi ir šviečiančiu veidu. „Nuobodu būtų be paskalų,“ – pareiškė V. Putinas žurnalistams šį pirmadienį, pirmajame susitikime nuo kovo 5-osios“.
„Šis scenarijus gali pasirodyti gąsdinančiai pažįstamas,“ – primena A. Tayloras apie pernai metų Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong-uno dingimą, kurio viešumoje niekas nematė daugiau nei mėnesį. Kaip ir atveju su V. Putinu, buvo išsakomos įvairiausios versijos – nuo valstybinio perversmo iki „ligoto potraukio šveicariškam sūriui“. Kai Kim Jong-unas grįžo, jokių oficialių pasiaiškinimų nebuvo pateikta. Pietų Korėjos žvalgyba vėliau paskelbė, kad KLDR vadui buvo atlikta kulkšnies operacija.
Toks pats įvykių scenarijus vystosi kiekvieną kartą, kai iš akiračio prapuola koks nors autoritarinis valdovas, ar tai būtų Fidelis Castro, ajatola Ali Khamenei'us, ar Kinijos lyderis Xi Jinpingas, rašo A. Tayloras. „Tačiau visi šie asmenys iki šiol gyvi, ir jūs neišvengiamai paklausite, kam reikalingos tokio pobūdžio spekuliacijos. Jeigu jūs turite daugiau kritinio mąstymo, galite susimąstyti, ar nėra už viso to kokių nors tamsių dalykų, juk visi šie linkę pradingti pasaulio lyderiai dažnai atstovauja antagonistinę JAV politiką: The Guardian kadaise pastebėjo, kad kelių gandų apie A. Khamenei'aus mirtį autorius buvo, tikriausiai, Michaelas Ledeenas – žinomas neokonservatorius, pasižymėjęs savo kritiniu požiūriu į Iraną. O pranešimai apie V. Putino pasitraukimą bent jau iš dalies išdavė labiau troškimą negu realybę“.
Tačiau tam tikra prasme šias spėliones galima suprasti, – tęsia autorius. – Bet kurios iš šių šalių spaudos laisvė yra stipriai apribota ir informacijos vakuumas yra užpildomas įvairiausiais gandais. Dažnai suveikia ir bandymai nutylėti informaciją praeityje atmintis: iš valdžios pradėjo laukti tyčinio vengimo atskleisti rusų politinio lyderio sveikatos būseną po to, kai 1980-ais vos per tris metus numirė trys sovietų vadai. O svarbiausia – pernelyg daug yra pastatyta ant kortos: tokiose šalyse neretai yra aktyvus asmenybės kultas, kuriuo remiantis valdžia ir užsitikrina savo legitimumą.
„Galima apytikriai spėti, kas būtų su Didžiąja Britanija, jeigu rytoj mirtų Davidas Cameronas, – rašo Adamas Tayloras. – Kur kas sunkiau būtų prognozuoti Šiaurės Korėjos ateitį be Kimo ar Rusijos – be V. Putino. Tikriausiai, viduje tam ruošiamasi protingai… Jeigu politinis lyderis sukuria situaciją, kai patraukti jį iš valdžios gali tik smurtas arba liga, anksčiau ar vėliau įvyks arba viena, arba kita“.
