Nacionalinė mokykla vietoj mąstančių žmonių rengia kryžiažodžių sprendėjus. Ji – tarsi masinių drabužių siuvykla, neišskirianti kiekvieno individo unikalumo. Užuot klaususi „kodėl?“, ji klausia „kada?“.
Tokius nacionalinės mokyklos ypatumus, skaudulius ir problemas įvardijo Šiaulių Didždvario gimnazijos tarptautinio bakalaureato programos pedagogai ir mokiniai, iš savo patirties vertinantys dviejų mokymo sistemų specifiką ir požiūrį į žmogų.
Prieš penkerius metus Didždvario gimnazijoje pradėta taikyti Tarptautinio bakalaureato (TB) programa, parengta pagal užsienio mokymosi modelį, leidžia palyginti dvi iš esmės skirtingas strategijas.
Pokalbyje prie apskritojo stalo Didždvario gimnazijoje dalyvavo mokyklos direktorius ir matematikos mokytojas Vitalis Balsevičius, TB programos koordinatorė Rima Tamošiūnienė, anglų kalbos mokytoja Tatjana Sviatkina, istorikas Kęstutis Balynas, ekonomikos ir matematikos mokytojas Julius Paplauskas ir gimnazistai Giedrius Daubaris, Gabrielius Vaičaitis, Gabrielė Kalpokaitė ir Emilija Kralikaitė.
„Kada?“ keičia „kodėl?“
– Jūs puikiai pažįstate abi sistemas. Kokie pagrindiniai nacionalinės ir Tarptautinio bakalaureato programų skirtumai?
V. Balsevičius: Nacionalinės programos, kurioje dirbau 25-eris metus ir žinau viską atmintinai, esmė yra parengti vaiką egzaminui, bet ne siekti, kad jis įgautų kokių įgūdžių.
T. Sviatkina: Bakalaureato programoje man įdomu, nes čia nėra iš anksto paruoštų atsakymų į klausimus. Pats mokytojas ieško medžiagos, suka galvą, atsiranda tikras kūrybinis procesas. Tas pats ir vaikams – jiems patiems duodama galimybė pasirinkti aspektą, temą, kuri jiems yra įdomi.
G. Vaičaitis: TB vadovėliai parašyti taip, kad gali išmokti viską be mokytojo pagalbos. Todėl mokytojas čia – ne tas, kuris tave valdo, bet tas, kuris tau gali patarti bet kuriuo metu. Tai ugdo savarankiškumą.
K. Balynas: Į valstybinį istorijos egzaminą nacionalinėje mokykloje reikia ateiti, iškalus tiesą. Jei tiesos nežinai – esi žlugęs. O čia turinio prasme žmogus laisvas.
Ir mokytojas turi visišką laisvę rinktis, ką mokyti: karus, autoritarinius režimus ar demokratijos vystymąsi.
Čia nėra vienintelio teisingo atsakymo, bet užtat reikia galvoti. Čia svarbiausia ne „kada?“, o „kodėl?“ Čia mokoma suvokti istoriją, kaip procesą, o ne kažkokį faktų kratinį. Faktai yra reikalingi tik nuomonei pagrįsti. Čia mokiniai mokomi ne faktų, o kaip dirbti su faktais.
E. Kralikaitė: Nacionalinėje mokykloje mes mokėmės, kada prasidėjo karas, kas ką užpuolė, kaip baigėsi. O čia mes nagrinėjame mūšių strategijas, kaip gynėsi, kodėl pavyko, ką naudojo. Tada ne tik žinai, kad Vokietija pralaimėjo, bet kodėl pralaimėjo ir kokia to prasmė.
G. Daubaris: Ėjimas giliau sunaikina tą vienintelę tiesą, kurią galbūt mes atsinešame iš nacionalinės mokyklos. Pastebėjau, kad kuo giliau mes gilinamės, tuo klasėje atsiranda vis daugiau skirtingų nuomonių, prasideda debatai, diskusijos, dingsta viena tiesa, formuojasi politinės pažiūros – tai daro mokymosi procesą įdomų.
G. Kalpokaitė: Tai galioja ne tik istorijos pamokose. Visur turi pagrįsti savo nuomonę, turi apgalvoti viską, ką sakai, čia nepakanka „aš žinau“, turi atsakyti kodėl.
Ko mokinys nemoka ir ką moka
V. Balsevičius: Esu pastebėjęs, kad nacionaliniuose matematikos egzaminuose būtinai vienas uždavinys bus su mintimi „pagauti“ mokinį (o gal jis tokio nemoka?). Juk visus reikia išgraduoti, suteikti balus nuo 1 iki 100. O čia moksleiviai tikrai žino, kad nebus jokių siurprizų ar olimpiadinių uždavinių.
Be to, čia turime stebuklingus prietaisus – skaičiuotuvus, be kurių per gamtos mokslus – nė iš vietos. Tai tie kalkuliatoriai, kurių į nacionalinį egzaminą neštis negalima, o į bakalaureatą – privalu.
– Tai rodo absoliučiai skirtingą požiūrį į mokinį?
T. Sviatkina: Ir į mokytoją. Jei aš einu prižiūrėti egzamino čia, manimi pasitiki, tuo tarpu nacionalinėje mokykloje mokinius kažkodėl varo į skirtingą rajoną, kur nepažįstami mokiniai, aplinka. Maža to, kad mokinys ir taip išgyvena stresą dėl egzamino, bet dar prisideda rūpestis – ar laiku ateis, ar suras, ar į tinkamą kabinetą. Kyla klausimas „kodėl?“ Ogi todėl, kad yra išankstinė nuostata: „Tu pažeisi taisykles“.
K. Balynas: Didžiausias skirtumas tarp šių dviejų sistemų yra tas, kad nacionalinės programos egzaminų tikslas – patikrinti, ko mokinys nemoka, o tarptautinio bakalaureato – kad mokinys atskleistų, ką jis moka.
Ar naudingas „naudingas darbas visuomenei“?
– Papasakokite apie socialiai aktyvias valandas. Ką jos suteikia jaunam žmogui?
T. Sviatkina: Tai kažkas panašaus į „Timūrą ir jo būrį“. Mokiniams reikia atlikti naudingą darbą ir po to dar rašyti dienoraštį. Nors iš pradžių tai atrodo košmaras, iš esmės – tai labai rimta. Neužtenka parašyti, kad nuėjau į kūdikių namus, po to dar reikia analizuoti savo veiksmus ir požiūrį.
G. Vaičaitis: Aš padėdavau devintokams, kurie turėjo sunkumų su matematika. Niekada negalvojau, kad galėčiau būti mokytoju. Bet tas jausmas, kad jie į tave žiūri kaip į autoritetą, kad po tavo konsultacijų jie gauna didesnį pažymį, buvo neįkainojamas.
E. Kralikaitė: Man įsimintiniausia buvo patirtis, kai važiavome į globos namus. Tada supratau, kiek daug jiems reiškia tai, kas tau, atrodytų, taip nesunku – tiesiog bendrauti.
Atsiveria užsienio universitetai
– Yra nuomonė, kad jūsų mokiniai ruošiami eksportui. Juk ne paslaptis, kad dauguma absolventų renkasi studijas užsienyje.
R. Tamošiūnienė: Kategoriškai ne. Mes neruošiame protų eksportui. Čia Lietuvos tragedija, kad taip atsitinka. Tikra tiesa, kad mūsų dvyliktokai jau viena koja užsienio universitetuose, bet užsienio universitetai studentų priėmimą pradėjo nuo rugsėjo mėnesio: siunčiami motyvaciniai laiškai, rekomendacijos, pažymiai – universitetai jau atsiuntė sąlygas ir laukia mūsų moksleivių.
Jau žinome, kad Gabrieliaus laukia Jorko universitetas Anglijoje, Emilijos – Glazgo universitetas Škotijoje.
V. Balsevičius: Gimnazistai tiesiog renkasi dar vieną galimybę vietoj to, kad dalyvautų dviejų savaičių loterijoje. Užsienio universitetai gabiems mokiniams atsiveria jau po Naujųjų metų, Lietuvos – tik dviems savaitėms vasarą.
R. Tamošiūnienė: Net jei Lietuvos universitetuose būtų tokia pat priėmimo tvarka, to nepakaktų, nes užsienio universitetai suteikia jiems mokymosi sąlygas, duoda stipendijas.
Požiūrio klausimas
T. Sviatkina: Tai ne tik universitetų klausimas, bet apskritai vienos ar kitos šalies požiūrio į žmogų klausimas.
J. Paplauskas: Aš pats studijavau Anglijoje, Jorko universitete. Šioje šalyje apskritai jaučiama, kad visi žmonės gerbia vieni kitus žymiai labiau, pradedant nuo autobuso vairuotojo, kuris su tavimi maloniai pasisveikina, baigiant universiteto administracija, dėstytojais, vadovu, kuris prižiūri tavo progresą.
– Kodėl grįžote Lietuvą?
J. Paplauskas: Iš tiesų ilgai apie tai mąsčiau. Norėjau išbandyti mokytojo darbą, o kai atsirado programa „Renkuosi mokyti“, supratau, kad daugiau galiu duoti savam lietuviui (nes čia aš nesu tipiškas mokytojas), negu kokiam anglui. Ten ta programa jau vyksta daug metų, ir aš nesuteikčiau nieko išskirtinio.
– Ką galėtų lengvai, be didelių reformų, iš jūsų patirties perimti nacionalinė mokykla?
V. Balsevičius: Ši programa – mūsų koziris. Mes savo mokykloje ir nacionalinėje programoje stengiamės keisti požiūrį į vaiką. Mokykla pradėjo projektą kartu su Klaipėdos, Nidos, Kauno ir Vilniaus mokyklomis – per dvejus metus stengsimės išsiaiškinti, ar galima tuos principus įdiegti pagrindiniam ugdymui.
G. Daubaris: Man į galvą šovė tokia analogija. Bakalaureato požiūris į žmogų – kaip į dizainerio kurtą drabužį, nacionalinės mokyklos – kaip į masinį produktą. Kasmet nacionalinėje programoje keičiasi spalvos, bet nesikeičia esmė. Nacionalinė mokykla demotyvuoja mokytis, o bakalaureate aš jaučiuosi, kaip individas, jaučiu, kad dirbu dėl savęs, o ne dėl pažymio.
Faktai ir skaičiai:
Šiaulių miesto Didždvario gimnazija įkurta 1898 metais.
Šiandien gimnazijoje mokosi 722 moksleiviai.
Nuo 2005 metų Didždvario gimnazijoje įgyvendinama Tarptautinio bakalaureato diplomo programa.
Šiuo metu pagal Tarptautinio bakalaureato diplomo programą mokosi 72 gimnazistai.
Nijolė KOSKIENĖ
