Ar kada nors susimąstėte, kodėl žmonės mėgsta liūdnus filmus, nesvarbu, kokie jie verksmingi bebūtų ir kaip smarkiai jie plėšytų širdį? Studentas iš Pietų Korėjos panoro tai išsiaiškinti.
Studentas iš Pietų Korėjos Ahn Dohyun laisvu nuo mokslų krimtimo metu mėgdavo žiūrėti liūdnus filmus apie tragišką meilę. Nors šie jį liūdindavo ir kartais priversdavo ašaroti, mėgstamiausius iš jų vaikinas žiūrėdavo vėl ir vėl.
„Šie filmai – tokie liūdni ir „griebiantys už širdies“, tačiau juos žiūrėti labai malonu“, – sakė studenas, nusprendęs išsiaiškinti „liūdnų filmų žiūrėjimo teikiamo malonumo paradoksą“, rašo msn.com.
Tam, kad išsiaiškintų, kodėl liūdni filmai taip domina žiūrovus, Pietų Korėjos Sungkyunkwan universiteto sąveikos mokslų departamento studentas A. Dohyun paprašė 165 amerikiečių studentų pažiūrėti filmą „Angel Baby“ – meilės istoriją tarp dviejų šizofrenija sergančiųjų žmonių Harry ir Kate. Filmo eigoje Kate tampa nėščia, tačiau begimdydama miršta, palikdama Harry vieną su jų naujagimiu.
Kai tyrimo dalyviai pasižiūrėjo minėtą filmą, A. Dohyun su kolegomis jų paklausė, kaip šis privertė juos pasijusti ir, svarbiausia, kurio iš dviejų pagrindinių filmo herojų – Harry ar Kate – istorija juos privertė graudintis labiau.
Ahn Dohyun išsiaiškino, kad liūdesys atskleidžia studentų realybės vertinimą ir kad liūdnas filmas gali keisti jų pasaulėžiūrą. Žmonės su malonumu renkasi liūdnus filmus, kad šie jiems padėtų suvokti supantį pasaulį.
„Žvelgiant paviršutiniškai, tai paradoksalu ir prieštarauja mūsų intuicijai. Rodos, sveikas protas sako, jog žmonės jaučiasi liūdnai, mat tragiška filmo istorija jiems atrodo reali. Vis dėlto, viskas yra atvirkščiai, žmonės suvokia pasaulį, nes jaučia liūdesį“, – esminį niuansą aiškina A. Dohyun, kurio tyrimas neseniai buvo aprašytas ir atspausdintas „Journal of Media Psychology: Theories, Methods and Applications“ žurnale.
Emocijos, tarp jų ir liūdesys, padeda žmonėms surinkti ir apdoroti informaciją. Liūdnų filmų, kaip priemonės suprasti pasaulį, pasirinkimas A. Dohyun pasirodė įdomus todėl, kad filmų tragedijos koncentravosi ties meile ir švelnumu, o ne ties kerštu ir pagieža. Jo tvirtinimu, žmonės, žiūrėdami liūdnus filmus, pastebi subtilias jų detales, vertina filmą kaip labiau realistišką, ir taip kinta jų pasaulėvoka.
„Trumpai tariant, mėgavimasis gali būti skirstomas į du tipus. Pirmasis tipas – nukreiptas į save, antras – nukreiptas į kitus. Mėgavimasis liūnais filmais priklauso antrai mėgavimosi rūšiai, varomo altruistinės motyvacijos. Pažiūrėję liūdną filmą, žmonės turi daugiau užuojautos kitiems, tampa supratingesni“, – kalbėjo tyrėjas.
Nors dauguma tyrimo dalyvių buvo moteriškos lyties, A. Dohyun nelinkęs manyti, kad tyrimo, atlikto su vyriškos lyties asmenimis, rezultatai reikšmingai skirtųsi. Jo įsitikinimu, mėgavimasis liūdnais filmais yra aukštesnio lygio mąstymo ženklas.
„Nors moteriškos ir vyriškos lyties atstovams būdingos skirtingos empatijos tendencijos, jos variacijos negali peržengti bendro bruožo – buvimo žmogumi. Dauguma žmonių turi emocinių patirčių, įskaitant liūdesį ir užuojautą“, – konstatavo tyrėjas.
