Statistika rodo, jog politika Lietuvoje vis labiau virsta turtingųjų užsiėmimu. Per 40 į Lietuvos Respublikos Seimą išrinktų ir šiuo metu ten besidarbuojančių asmenų yra milijonieriai. Jau tapo įprasta, kad tai verslo ar pramogų pasaulyje sėkmę patyrę žmonės. Nenumaldomai artėjant savivaldybių rinkimams norėtųsi paklausti, kodėl ir kokių interesų vedami Lietuvos verslininkai eina į politiką? Naudingas ar žalingas toks reiškinys pačios valstybės funkcionavimui?
Apie tai ir dar daugiau šioje ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje. Dalyvauja europarlamentaras Viktoras USPASKICHAS, Lietuvos Respublikos Seimo narys Vytautas GALVONAS, buvęs Lietuvos Respublikos Seimo narys, dabar Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos asociacijos prezidentas Artūras SKARDŽIUS ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Diskusiją pradėsiu paprastai ir nuo esminio klausimo, kodėl Lietuvos valstybėje verslininkai eina į politiką?
V.USPASKICHAS: Visų pirma galiu atsakyti į klausimą, kodėl 40 ar daugiau milijonierių yra Seime. Baltarusijos Parlamente yra ir milijardierių. Pagal Baltarusijos pinigus. Todėl reikia įvertinti galimybes, faktiškai visi, kas turi butus Gedimino prospekte, yra milijonieriai. Todėl ne pagal tai reikia vertinti Seimo darbo kokybę. O atsakydamas į klausimą, kodėl eina verslininkai į politiką, turiu pasakyti, kad labai pavėluotai eina, aš esu įsitikinęs –reikėjo eiti pačioje pradžioje. Ypač tiems, kurie turėjo šiokį tokį supratimą apie verslą. Turiu omenyje rimtus verslininkus, ne tuos, kurie stovi turguje, ar kai pats yra vadovas, savininkas ir meras. Aš pats Kėdainiuose lyg esu neblogai kotiruojamas ir niekada neturėjau minčių eiti į valdžią, kur reikia vykdyti ūkinę veiklą. Vienareikšmiškai bus interesų konfliktas. Kalbant apie tai, kaip veikia mūsų valdžia ir Seimas, reikia pasakyti, kad įstatymai priiminėjami labai nekokybiškai. Neatsižvelgiant į rinkos dėsnius, verslo sąlygas, kaip yra mūsų valstybėje ir kaip kitose valstybėse. Ir jeigu, kaip suprantame, rezultatas yra toks, kad Seime nesugebame daryti, ir valdžia nesugeba to padaryti, vadinasi, nėra supratimo, kad reikia taip daryti. Dabar kitas klausimas. Sako, verslininkai gali piktnaudžiauti, gali dar daugiau pinigų uždirbti turėdami valdžią savo rankose ir t.t. Turiu pasakyti, man šiandien niekur neinkriminuojama, kad aš ką nors paėmiau arba kažkam kažką daviau. Jeigu mano kompanijos pelnas per metus yra 9-10 mln., imti keliasdešimties tūkstančių kyšį tiesiog neapsimoka. Tie verslininkai, kurie eina uždarbiauti, kuriems nesiseka verslas, taip ir vadovauja, kad vyksta totalus smukimas. Kaip Kreivys –atėjo iš verslo, beveik visos įmonės, kuriose jis dirbo, bankrutavusios. Tokių verslininkų darbo aš nematau.
V.GALVONAS: Aš šią temą nuo kitko pradėčiau. Reikia žiūrėti į priešistorę. Kodėl žmogus, pvz., baigęs mokyklą, universitetą, pirmiausia nuėjo į verslą, o ne į kokią šiltą valdininko kėdę. Gautų nuolatinį atlyginimą, galėtų šiltai sėdėti, nieko nedaryti ir būti nuolat apdraustas. Esmė ta, kad žmogus, kuris turi minčių, idėjų, galimybių, pirmiausia nuėjo į verslą, nes nenorėjo prisitaikyti prie konjunktūros ir sėdėti šiltai. Bet nuėjęs į verslą jis susiduria su siena, pamato kitoje barikadų pusėje tuos pačius politikus ir tada pradeda galvoti: palaukite, aš juk kažką pasiekiau, kažką moku. Bet kai ten nueini, susiduri su interesų grupių siena, visiškai kita atmosfera. Galiu pasakyti, pirmaisiais mano kadencijos metais man buvo šokas dėl vieno paprasto dalyko: versle verslininkas turi tesėti duotą žodį, nes jeigu neištesės žodžio, daugiau į tą ratą nepaklius, o politikoje, jeigu bent penkių neapgavai, tai... Iš tikrųjų iš verslo atėjus į politiką atrodo, kad nuversi kalnus. Bet susiduri su interesų grupėmis, pasijunti esąs visiškai kitokioje terpėje. Seime didžioji dalis galvoja tik apie save. Kadangi Seime labai aktualu būti matomam, būti žinomam, atsitinka paprastas dalykas. Ateina žmogus, pasiūlo labai gerą, naudingą įstatymą, o paskui prasideda bangos principas, į viršų nešamos šiukšlės. Prie to įstatymo nori prisidėti dar 140 –pataisyti, pakoreguoti. Ir kas iš to išeina?
V.USPASKICHAS: Pavyzdžiui, Šveicarijoje pakliūti į Parlamentą ne verslininkui beveik neįmanoma. Jeigu gyvenime nesugebėjai nieko padaryti, galima sakyti, į Parlamentą tau uždarytas kelias. Pavyzdys – „Mažeikių nafta“. Kai išėjo, padovanojo, dar ir primokėjo, sudarė vergiškas sąlygas Lietuvai. Kai atėjau į ūkio ministro postą, pasiūliau schemą, kaip grąžinti, reprivatizuoti „Mažeikių naftą“, ir valstybė gavo 2,5 mlrd. Lt pajamų.
G.JAKAVONIS: Artūrai, prieš 10 metų su Viktoru teko būti JAV, ten vienas politikas, kurio pareigos atitiktų mūsų Ekonomikos komiteto pirmininko, pasakė taip: į šį postą atėjau iš verslo todėl, kad būdamas verslininku matau žalingus valdžios sprendimus ir turiu šiuos dalykus ištaisyti. O mūsų Seime yra kvotų tvarka. Ar galima čia ką nors keisti?
A.SKARDŽIUS: Valstybės gyvenimas remiasi ekonominiu jos potencialu. Nuo to priklauso lėšos švietimui, medicinai, socialinėms ir visoms kitoms būtiniausioms valstybės reikmėms. Ir čia labai svarbu, kad tiek įstatymus leidžianti institucija, tiek Vyriausybė priimtų logiškus sprendimus. Deja, dažnai žmonės, į valdžią atėję iš bankrutavusių įmonių arba išvis nenutuokiantys apie ekonomiką, gali kelti rankas už vieną ar kitą sprendimą. Antras dalykas –privatizavimo procesas, viešieji pirkimai. Bet kuris protingas žmogus, net ir namų šeimininkė, turėdamas tam tikrą turtą, net neturėdamas jokio ekonominio išsilavinimo, per krizę, kai kainos mažiausios, nesiryžtų parduoti vieno ar kito daikto, tuo labiau nekilnojamojo turto. Valstybė –prašom, kiek reikia. Ir štai mes patenkame į ekonominę priklausomybę, pvz., nuo Skandinavijos valstybių. Tikrai nenorėčiau išskirti nė vienos valstybės. Bet štai bankų, finansinio tarpininkavimo, draudimo sektoriai ir daugelis kitų, net ir miškų sektorius, jau šiandien yra priklausomi nuo skandinaviško kapitalo, ir ta žąsis, kuri galėtų Lietuvai dėti kiaušinius, peni kitus, tenkina kitų valstybių socialines, švietimo, sveikatos reikmes. Kodėl? Matyt, per trumpai valdžioje būna žmonės, ypač vykdomojoje valdžioje, kur kaita yra metai su trupučiu, ir per menkai stengiasi ką nors prasmingo nuveikti Lietuvai. Man teko garbė su dviem garbingais premjerais ir finansų ministru dirbti Biudžeto komitete. Ten buvo ponas Vagnorius, ponas Kubilius, na, kolegos tiesiog rodydavo vienas kitam pirštais: tai tavo darbas, tai tavo darbas.
G.JAKAVONIS: Vytautai, pabandysiu jums, kaip filosofui, užduoti klausimą. Šeštadienį „Respublikoje“ Šarūnas Marčiulionis tą patį apibendrino sakydamas, kad jis savo versle niekada nepriimtų tokių sprendimų, kokius priima dabartiniai valstybės šeimininkai. Kokia jūsų nuomonė, kas čia per procesas vyksta?
V.RUBAVIČIUS: Šis klausimas siejasi ir su tuo, kodėl verslininkai eina į politiką. Į tą klausimą aš vis dėlto atsakymo taip ir neišgirdau. Ir suprantu kodėl. Yra įvairių žmonių ir įvairių priežasčių. Tai ir noras dirbti Lietuvai, kaip daugelis sako, bet iš gyvenimo istorijų matyti, kad atėjus į politiką turtas tikrai nesumažėja. Dėl jūsų antrojo klausimo, iš politinės veiklos matyti, kad joje nėra grynų politikų. Šiaip jau politika ir pats Seimas yra tam tikro politinio verslo pavidalai, ir per politikus veikia tam tikros verslininkų grupės. Kitaip tariant, pats verslas daro politiką. Mano galva, didžiausia bėda yra ne tai, kad reikėtų daugiau verslo politikoje, tiesiog mums reikėtų kitokio verslo. Jo reikia, nes tie patys verslininkai ir kuria politinę sistemą nuo 1990 metų. Atkritus ideologijai, kas į savo rankas paėmė Lietuvos ekonomiką? Tai buvo tie veikėjai, kurie atmetė visą ideologiją, iš esmės darė verslą ir pagal savo supratimą kūrė politinę sistemą. Bėda dabar ta, kad mes turime verslininkų sukurtą politinę sistemą, kuri jau netenkina dalies pačių verslininkų, atėjusių į politiką. Prie tų įžymiųjų, kurie kūrė visą politinę sistemą, galime pridėti visus didžiuosius dabartinius verslininkus. Ar Lubys nekūrė politinės sistemos? Nebuvo politikoje? Ar jis tos politinės sistemos nepanaudojo sau? Visi panaudoja, jeigu tik yra galimybė. Ar Šleževičius –ne verslininkas? Ar Abišala –ne verslininkas kitoje srityje? Visi jie tapo verslininkais, labai įtakingais ir turinčiais labai didelį kapitalą. Aš tą sistemą, kurią sukūrė politikai ir verslo didžiūnai nuo 1990 metų, vadinu korupcinės valstybės modeliu.
G.JAKAVONIS: Ruošdamasis šiam apskritajam stalui kalbėjau tai su vienu, tai su kitu žmogumi. Buvo pasakyta, ko einama į Seimą, –apsivogti. Vienas atkreipė dėmesį į tai, kas buvo pirmieji verslininkai. Tai buvo tarybinio laikotarpio trejetukininkai, kurie kažką pirko, pardavė, labai lengvai užsidirbo ir tapo turtingi. Jiems reikėjo garbės ir todėl jie ėjo į politiką. Ar yra tame tiesos?
V.USPASKICHAS: Galiu pritarti tam, ką kalbėjo filosofas. Negalima lyginti –nei verslininkai, nei politikai nėra visiškai vienodi. Visiškai galiu pritarti tam, kad nemažai politikų, atėjusių į politiką, tapo verslininkais, ir gana turtingais. Kol buvo politikai, jie sukūrė formą geram verslui. Aš atėjau į politiką, kai jau buvau gana turtingas, ir ne tik turtingas. Buvau pirmas verslininkas Lietuvoje, kuris deklaravo savo milijonus. Iki tol niekas dar nebuvo deklaravęs. Buvau išdėstęs visą schemą –nuo pat pirmo rublio iki milijono, kaip pinigai buvo uždirbti. Todėl į politiką ėjau gana sąžiningai. Yra daug pavyzdžių, kai mano sprendimą politikai eliminuodavo. Tarkim, konservatorių laikais buvo numatyta iš Elektrėnų elektrinės padaryti muziejų. Gerai, kad sugebėjome tai sustabdyti, ją reorganizuoti, ir šiandien ši elektrinė yra pagrindinė Lietuvos energetikos sistemos viltis. Paimkime Lietuvos ūkį. Mano pasiūlymas buvo liberalizuoti, įvesti konkurenciją. Kilo didelis triukšmas. Ne taip paprasta buvo, kai man, ministrui, teko atsistoti toje pačioje Seimo tribūnoje ir oponuoti premjerui. Tas įstatymas, aišku, buvo priimtas tik po dvejų ar trejų metų. Todėl aš visiškai pritariu, kad verslininkas verslininkui nėra lygus, taip kaip ir politikai, juk nėra vienodų žmonių. Bet per 20 metų visuomenė jau turėtų pradėti suprasti, kuriuo verslininku galima tikėti. Iš pradžių gali būti daroma klaidų. Bet penkis kartus ant to paties grėblio lipti gal užtenka?
V.GALVONAS: Bendravardis filosofas minėjo, kad dauguma verslininkų eidami žino, kur eina, ir susikuria tą platformą. Pasakysiu taip, kaip ir Viktoras minėjo: ne visi verslininkai yra vienodi, ne visi politikai yra vienodi. Mano verslo pradžia siekia dar universiteto laikus. Buvau vyresnysis mokslinis bendradarbis, ir mes, penki fizikai, anais laikais uždirbome apie milijoną dolerių. Pagaminome universalų PAL/SECAM dekoderį, galiojantį visiems Sovietų Sąjungoje egzistuojantiems televizoriams, vaizdo magnetofonams. Vėliau dauguma išėjo į gamybą, prekybą ir kitas verslo sritis. Mano verslas nieko bendro neturėjo su biudžetu, valstybiniais užsakymais ar valstybiniais pinigais. Aš ėjau į politiką 100 proc. nežinodamas, kas ten vyksta. Mūsų žiniasklaida labai neprofesionaliai pateikia paprastą dalyką, kas yra asmens pajamų ir turto deklaracija. Turtas ir kapitalas yra du visiškai skirtingi dalykai. Kapitalas generuoja pajamas, turtas generuoja nuostolį. Aš galiu turėti daug žemių, daug pastatų, bet jie man generuos nuostolį. Šiuo metu sutikčiau tai, kas yra mano deklaracijoje, visą savo turtą, tarkim, ten yra 10 milijonų, paversti vienu milijonu kapitalo. Ir aš jį šiuo, krizės, metu 20, 50 kartų padidinčiau, nes tokios kainos. Aš ėjau iš tikrųjų matydamas, kaip galima uždirbti daug pinigų valstybei, kad visi turėtų naudos. Savo kolegai, –pavadinkime jį fiziku, kuris nė vienos dienos nebuvo versle, –uždaviau paprastą klausimą. Tai elementari aritmetika. Sakau, iš nulio atėmus teigiamą skaičių, rezultatas bus neigiamas. Bet kurios Lietuvos įmonės pajamos per mėnesį gali būti lygios nuliui. Bet sąnaudos niekados nebus lygios nuliui. Mokesčiai, „Sodra“, energetika, nuoma ir t.t. O kolega, nė vienos dienos nebuvęs versle, pasigavo mintį, kad reikia taupyti, veržti. Kas iš to: gali taupyti kiek nori, rezultatas bus lygus nuliui.
G.JAKAVONIS: Tu Vytautai atėjai iš verslo, turi patirties. O ar ši tavo patirtis ką nors duoda valstybei?
V.GALVONAS: Galiu pasakyti –visiškai ne. Dabar, pavyzdžiui, yra krūva įstatymų, kuriuos verslininkai sutiko su džiaugsmu. Bet susiduriama su siena. Pvz., yra PVM. Siena –tai interesai. Tai grupės, verslo interesai, reiškiami per politikus. Stodami į ES, įmonės metinės apyvartos kartelę, nuo kurios mokamas PVM, pasididinome iki 100 tūkst. Lt. Dabar, krizės metu, dauguma įmonių jau paaugo, apyvartos kartelę Europos Komisija netrukdo pasididinti iki 200 tūkst. Įregistravau įstatymo pataisą. Sulaukiau daug džiaugsmingų skambučių iš verslo. Kada bus? Ką pasakė finansų ministrė? Latviai, mūsų kaimynai, pasididino. Ministrė pasakė, kad mums reikia kreiptis į Europos Komisiją ir pasakyti, kad norime pasididinti. Betgi tai yra jų darbas. Yra krūva pasiūlymų, susijusių su verslo sąlygų gerinimu. Dauguma iš tikrųjų per politikus stengiasi paveikti tam tikras grupes. Stambiam daug lengviau nupirkti vieną ar kitą politiką negu šimtui mažų susimesti ir nupirkti. Tai mes labai akivaizdžiai matome.
G.JAKAVONIS: Artūrai, į Seimą atėjai iš verslo. Dabar Atsinaujinančių išteklių energetikos asociacijoje dirbi su verslininkais, esi savotiškas lobistas, kuris bando padaryti gerą darbą alternatyviosios energetikos srityje, bet pats susiduri su tais žmonėmis, kurie yra Seime ir stabdo šį procesą.
A.SKARDŽIUS: Atėjau į politiką, pardaviau savo verslą, beje, to nereikėjo daryti nė vienam politikui, nes politikai neturi jokių socialinių garantijų, ypač kada baigia kadenciją. Tuo metu buvo pats ekonomikos augimas, o aš negalėjau pasinaudoti todėl, kad stengiausi elgtis kaip sąžiningas politikas. Kalbant apie valstybės bėdas, tai valstybėje išties daug funkcijų yra viešosios, jas reikia vykdyti ir tai visi žino, tačiau niekas nevykdo. Kai įkūrėme Audito komitetą, pamatėme, kaip yra tvarkomasi valstybėje, – tą netvarką. Pradėjome daryti veiklos auditus, ne tik finansinius. Žiūrėkite, kaip efektyviai valdomas valstybės turtas ir lėšos. Viešąsias funkcijas gali sėkmingai vykdyti verslas. Bet išėjo kaip visada. Niekas nenorėjo atiduoti šitų funkcijų todėl, kad keliasdešimt tūkstančių valdininkų yra inertiški. Ministras, viceministras ar Seimo nariai yra dažnai visiškai ignoruojami, kad keliasdešimt tūkstančių valstybės tarnautojų galėtų kaip siurbėlės lobti iš valstybės biudžeto ir privačiam kapitalui neatiduoti kai kurių funkcijų. Pvz., universiteto bendrabučiai: privatininkai pasistatytų viešbutukus ir tai būtų galima nupirkti per studento krepšelio dalį, skirtą apgyvendinimui. Taip yra valstybėse kaimynėse. Arba, pvz., greitkelis. Nereikėtų kiekvienais metais lopyti ir tą pačią sumą susimokėtų kiekvienas Lietuvos gyventojas važiuodamas tuo greitkeliu. Valdininkai yra prisisiurbę prie šito, jie nušalina ministrus, jeigu netinka jų vaistų kainų politika ir t.t. Štai kur yra netvarka, kur viešiesiems pirkimams išmetami milijardai, kai galima apsieiti su puse sumos.
V.RUBAVIČIUS: Malonu, kad prieinama prie esminio politinės sistemos klausimo –prie politinio verslo klausimo. Čia dabar girdėjau, kad yra daug sričių, kurias būtų galima vienaip ar kitaip tvarkyti ir t.t. Klausimas tik ar įmanoma atskiras sritis padaryti nepriklausomas nuo sistemos ir imti pradėti gerai tvarkytis. Pavyzdžiui, ar įmanoma kokiame nors rajone padaryti taip, kad ten viešieji pirkimai vyktų skaidriai. Mano galva, šito padaryti neįmanoma. Klausimas toks: arba važiuoji su ta pačia mašina ją tvarkydamas, nes ji kažkam yra labai naudinga, arba vis dėlto keiti mašiną. Bet ar politinis elitas šito nori? Ir ne tik politinis, bet ir verslo elitas, kuris tą politinį elitą vienaip ar kitaip panaudoja. Mano galva, šitokio noro kol kas nejaučiama. Todėl nematau galimybių vienoje arba kitoje srityje, netgi tų pačių bendrabučių, padaryti taip, kad būtų normalus verslas. Visose mažose srityse yra monopolininkai, kurie turi tam tikrą politinę priedangą, ir savivaldybių valdininkai, sėkmingai kuruodami pinigų srautus, juos nukreipia ten, kur jiems reikia. O per 20 metų Lietuvoje nematėme partijos arba politinių lyderių, kurie iš esmės kalbėtų, kad reikia valstybę demokratizuoti ir kad dabartinė politinė sistema verslui tampa nebepakeliama.
G.JAKAVONIS: Aš įsivaizduoju, kad ekonomikoje egzistuoja toks dalykas kaip konkurencinis principas. Jeigu štai atsiranda žmogus Kėdainiuose, kuris daug stato, daug investuoja, sukuria daug darbo vietų, jo pinigai ten nusėda mažesniu ar didesniu procentu. Sakykim, jei jis ateina į politiką vedamas gerų tikslų –duok Dieve.
V.USPASKICHAS: Ir mano rajone buvo skaidriai atliktų viešųjų pirkimų. Mano sąskaita buvo įvertinta. Su videoaparatūra, kai ateinama pirmą kartą su visais paketais pirkti. Visi atidarinėja ir viską daro. Tuo metu, kai tai buvo padaryta, ketverius metus gal buvo visa komanda, dirbo tvarkingai. Buvo gal porą kartų paduota į teismą, kad netinkamai vyko konkursas. Ir teisme baigėsi visi ginčai. Viskas įmanoma, tik reikia turėti noro. Kitas dalykas –galite ant manęs kaip verslininko pilti purvą, bet ten, kur aš dirbu, ten, kur mane gerai pažįsta, kažkodėl yra pagarba. Savo kieme pranašu nebūsi –sunkiau būti todėl, kad esi matomas. Tave gali pačiupinėti kiek nori ir tu užsitarnauji pagarbą. Tai yra pavyzdys, įrodymas, kad sugebame tvarkytis ir sugebėtume tvarkytis valstybės mastu. Bet nenorima duoti.
V.GALVONAS: Manau, niekas nesikeis, jeigu nebus asmeninės atsakomybės ir toliau bus nebaudžiama. Ir dar vienas labai paprastas dalykas: valstybė dabar skolinasi ir kiša į „Sodros“ skylę. Biudžeto komitetas buvo pasikvietęs keturių stambiausių Lietuvos įmonių vadovus pasiaiškinti, kodėl valstybė negauna dividendų iš tokio didžiulio turto. Aišku, ta pati valstybė jiems primeta visokias šalutines funkcijas. Bet svarbiausia –keletas iš tų įmonių didžiules, po keliasdešimt milijonų, sąskaitas turi Švedijos bankuose ir gauna už tai palūkanas. O valstybė, užuot valdžiusi 100 proc. tos įmonės kapitalo, negali pasinaudoti tomis lėšomis. Seime pasiūlėme įkurti valstybinį komercinį banką ir kad visos savivaldybės ir valstybinės įstaigos ten turėtų savo sąskaitas. Pagalvokite tokį paprastą dalyką: per metus per bankus pinigų srautas sudaro 200 mlrd. Lt, tvarkymo išlaidos 1 proc. –2 mlrd. Tai galėtų likti Lietuvoje.
G.JAKAVONIS: Artūrai, čia Viktoras buvo paminėjęs pavyzdį, kad jeigu verslininkas eina į savivaldą, iškart užprogramuotas konfliktas. Ar tikrai taip Artūrai?
A.SKARDŽIUS: Be abejo, meras turi būti tikras šeimininkas. Jam turi galioti visos leistinos taisyklės. Aišku, turėtų būti siekiama naudos ne sau, o miestui: pritraukti investicijų, apginti savo projektus, gauti paramą skirstant biudžetą, tvirtinant valstybės investicinę programą ir rūpinantis, kaip didesnes pajamas galėtų generuoti ūkio subjektai, dirbantys toje teritorijoje. O kalbant apie viešuosius pirkimus, kadangi ne kartą teko tobulinti įstatymą kaip Audito komiteto pirmininkui, šiandien matau kelis neįgyvendintus dalykus. Pirmiausia kontrolė –tai ne tik vaizdo kameros, kontrolė turi būti iki viešųjų pirkimų pabaigos, o baigiasi jie tada, kai projektas įgyvendinamas. Ir turėtų būti vertinamas rezultatyvumas, kaip tas viešasis pirkimas baigėsi. Dabar apie Parlamentą. Parlamentas tai ne vieta mokytis: arba ateini su ekonominių, verslo žinių bagažu, esi kitos srities specialistas, arba bus blogai. Politikams sudaromos labai blogos sąlygos ekspertų lygmeniu. Turi išmanyti visas sritis: sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros, krašto gynybos. Kelti ranką, priimti sprendimus. Tai yra didžiulė atsakomybė. O ekspertų lygmuo tendencingai mažinamas. Labai mažas patarėjų skaičius, jie dirba už minimalų atlyginimą. Ir čia politikai nukenčia. Kas šito siekia? Mano įsitikinimu, to siekia dešimtys tūkstančių valdininkų. Jų skaičius nemažėja, dabar yra bemaž 40 tūkstančių, jie ten sėdi dešimtis metų ir valdo valstybę. Ne politikai. O būtent jie, turėdami savo verslą, kaip siurbėlės prisisiurbę prie valstybės biudžeto. Jie nori pirkti, statyti, tiesti kelius, nori iš valstybės darytis biznį. Čia reikia susitvarkyti.
V.RUBAVIČIUS: Reikia keisti žaidimo taisykles. Ką sakėte apie įstatymus ir t.t. Tai yra vienas iš to žaidimo barų. Žaidimo, pagal kurį gyvename. Bet tam reikalinga sutartinė politinė valia ir sutelktumas. O sutelktinės politinės valios kol kas stokojama ir netgi nesimato perspektyvos, kad ji atsirastų tokiems nacionalinės svarbos dalykams. Pažiūrėkime, kaip stringa tiesioginių rinkimų idėja –aš kalbu ne tik apie merų, bet ir apie savivaldos rinkimus. O kiek laiko vyksta teismų sistemos reforma. Visi suvokia jos blogybes, bet vežimas nejuda. Žiūrint į mūsų visuomenę man kyla toks šaltienos įvaizdis: kad ir kur mestum, šaltiena nepajuda. Vadinasi, kol kas yra galingesni interesai ir aš tuos interesus sieju su sukurtąja politine sistema.
Audrė KUBILIŪTĖ
