Bet po krikščionybės buvo ir dar viena religija – komunizmas. Ir lietuviai vėl šventai patikėjo. Ir meldėsi Leninui. O slapta vaikščiojo į bažnyčias melstis ir Nazariečiui. Kuo daugiau dievų turėsi, tuo geriau – mažiau mąstyti reikės, daugiau keliaklupsčiausi ir ką nors garbinsi.
Kad ir kokią religiją užneštų užkariautojai – krikščionybę ar komunizmą, lietuviai vėliau labai tą religiją įsimyli ir nebandyk tu jos atimti. Dabar bet kuris lietuvis – toks tvirtas krikščionis, kad nesakyk jam, kas čia daros, po perkūnais, nes jis tau pasakys, kad krikščionybė yra tikroji, amžina vertybė, o jei pasakysi, kad, po perkūnais, Perkūnas yra chronologiškai senesnė vertybė, tai vis tiek lietuvis ką nors sugalvos, kad išsisuktų iš padėties, be išeities. Sakys, kad čia toks civilizacijos pagrindas yra, kai jėga užneši amžiną vertybę ir išskerdęs pusę tautos ją po to apkrikštiji. Ir tai per prievartą, kaip kad Ukraina sutinka derėtis su Rusijos banditais, – nes nėra kur trauktis.
Bet nebandyk tu tikram lietuviui aiškinti ir to, kad komunizmas – tai liga, kuri negydoma progresuoja į šustauskizmą. Būsi apšauktas buržujumi, vagimi ir landsbergininku. Lietuvoje vertybėmis laikoma daug dalykų. Dažniausiai – visai nevertingų. Ir niekada nelaikoma vertybėmis tai, ko niekas per prievartą į lietuvių sąmonę neįgrūdo. Nes lietuvį išauklėti tegalima vieninteliu būdu – per prievartą.
Kodėl lietuviai visur paskutiniai (barbarai ir homo sovieticusai), atsakyti nesunku: čia kaip didžiausio blogio bijoma naujovių, bijoma, kad tik kas neatimtų to kažkieno kito suformuoto apverktino pasaulėvaizdžio, kuris yra civilizacijos pagrindas arba šviesus rytojus.
Kitaip sakant, Lietuvoje labiausiai bijoma mąstyti.
Pasiūlyk lietuviui laisvę – išprotės ir pasikars iš baimės. Pasiūlyk keliauti po pasaulį – apšauks tėvynės išdaviku, pasiūlyk uždrausti parduoti žemę, kurios niekas nenori pirkti, – iš laimės apsišlapins.
Iš tiesų krikščionybė ir komunizmas vargu ar yra lemtingi pagonių auklėjimui. Kad ir kaip žiūrėsi, kitose šalyse krikščionys nebijo keistis, komunistai greitai nusimeta šlykštų sovietinį kostiumą ir tampa šauniais verslininkais.
Lietuvius yra lyg koks velnias apsėdęs su kaimietiška baime keistis. Tokia pagoniška ir kvaila, kad net sunku apsakyti.
Kaimietiškas mentalitetas prasimuša visur: per rinkimus, per bendrus susibūrimus, per visokius ubagų piketus. Per šventes tik raudama dėl kažkokių skaudulių. Net neaišku, ar skaudėjo praeityje, ar dabar. Draudimai randasi kasdien, kad tik būtų dėl ko dar paverkti.
Iš medžio drožinėtas rūpintojėlis – štai lietuvio tikrasis veidas. Kažko susirūpinęs. Ko, pats nežino. Žolės užtrauktų, gal pralinksmėtų, bet jam sąžinė neleidžia. Mergaitę nusipirktų, gal malonumą pajustų, bet jam dar labiau sąžinė neleidžia legalizuoti malonumo.
Juokai juokais, bet čia labai graudi tema. Krikščioniškos tautos (tarkim, ispanai) – linksmi, jų neslegia Kristaus kančios. Ir jie labai prijaučiantys komunizmui – net į Ukrainą vyksta kovoti už komunistines idėjas.
Tauta gyva tradicijom – dėl to sutinku. Tai senesnė už pasaulį idėja ir net progresyvūs nūdienos protai nedrįsta pasisakyti prieš šitas graudulingas ir gėdingas amžinąsias „vertybes“. Šitas savižudybių skatintojas. Šitas nevisavertiškumo puoselėtojas. Šitas menkavertiškumo skiepytojas. Šitas ribotumo prižiūrėtojas. Šitas gyvenimo džiaugsmo gadintojas. Todėl ir mušamos Lietuvoje moterys, kad vyrai – paskutiniai barbarai. Kurie ne krikščionybe ir komunizmo dvasia gyvi, o yra paskutiniai runkeliai. Kaip sakydavo mano močiutė: „Šūde gimę, šūdą matę.“ Todėl ir liejas plačiai pilstuko banga po Lietuvos kraštą, nes vaizduotės neužtenka kitokiems laisvalaikio leidimo būdams.
Laisvės, kaip gebėjimo laisva valia spręsti, Lietuvoje nėra. Vien šlykščios vergiško meldimosi ponui tradicijos. Tvirtos rankos politika – čia vis dar prioritetinis troškimas, kurio Dalia Grybauskaitė greičiausiai nenumalšins, tad per kitus prezidento rinkimus laukime ir Vytauto Šustausko kandidatūros.
Kodėl Lietuvoje tokie populiarūs visokie stabai – nuo krikščionybės iki komunizmo – ir tokie nemėgstami, kad ir laisvės, stabai – Sąjūdis, Vytautas Landsbergis? Nes laisvės stabai neprašo jiems atnašauti, melstis. Be to, jie ir neprisiima atsakomybės už kitų likimus.
Ach, kaip žiauru, kai niekas nenori išpirkti už tave nuodėmių. Ypač rytais, kai taip pagirios kankina. O jei dar niekas šviesaus rytojaus nežada, tai pasikart belieka. Ne už tokią Lietuvą kovojo mūsų protėviai, kai grūmėsi su kryžiuočiais, o po to – su sovietiniais banditais.
Kad ir kaip norėtųsi tokią problematiką apeiti (nes rimtai kalbėti sunku), kartu neapleidžia mintis, kad viena iš jos egzistavimo sąlygų – nesugebėjimas išrasti tinkamos kalbos. Nes, liepdamas būti laisvam, esi kito laisvės pažeidėjas. Bet reikia, oi reikia, labai reikia, lietuviams radikaliai įsakyti būti laisviems. Atimti visas nuo jų asmeninės atsakomybės saugančias užtvaras. Išardyti visas barikadas. Gana būti aukomis. Gana skiepyti aukos kultą ir rūpintojėlius auginti. Viskas – pradedam naują okupaciją, ji vadinasi Laisvė.
Išdrįskit būti laisvi. Ne interneto komentaruose (bet ir ten galit). Išdrįskit tiesiog nekeliaklupsčiaut prieš kiekvieną naują stabą. Išdrįskit užsidirbt pragyvenimui. Išdrįskit nekaltinti nieko dėl savo asmeninių problemų. Išdrįskit nors kur nors nebūti paskutiniai. Išdrįskit būti laisvi. Pagaliau. Po daugiau nei tūkstančio metų.
Išdrįskit prisiimti atsakomybę. Išdrįskit pagaliau nedaryti gėdos laisviems žmonėms. Savo verksmais, raudom, priekaištais, skundais, kaltinimais ir viskuo, kas jums atrodo miela ir malonu. O jei vis dėlto geriau raudoti ir skųstis – darykite tai tyliai, kai niekas nemato. Užuot Lietuvoje visomis išgalėmis guodę pagalbos telefonais gležnus daigelius ir skatinę žmones būti aukomis, geriau pradėkime galvoti, kaip iš tiesų kvaila yra būti savo ribotumo auka.
