Pastarosiomis dienomis politikos apžvalgininkai pagaliau turi ką pasakyti: Viktoras Uspaskichas bus įkištas už grotų, lietuviai pradės gerbti Įstatymą, vėl karialiaus visagalė demokratija, šviesus rytojus tyko už vartų, tereikia rauti demokratiją graužiančius kirminus ir mūsų Edeno sodai vėl žaliuos, ateis išsvajota Nepriklausomybės diena. Fantastiniai šio „akivaizdaus“ reiškinio verifikavimo motyvai yra tuo neįtikimesni, kuo mažiau jie atrodo abejotini tiems, kam Tikrovė vaidenasi „pasirodžiusi“ savo tikru pavidalu, be jokio paslėpto ideologinio iškraipymo. Nors matydami tokį aklą tikėjimą, praktiškai a priori turėtume sakyti, kad jis klaidingas savo vienmačio vertinimo rėmu, mes tik pritariamai palinkčiojame, nes atrodo, kad neigti šią „akivaizdžią“ tiesą neįmanoma. Būtent taip ir veikia ideologija: kaip neišvengiamas tiesos pasirodymas.
Kai visi politikos apžvalgininkai sudarinėja matematines negatyvios laisvės formules (I. Berlino pavyzdžiu), kaip būti laisvam „nuo“, kaip „uždaryti liaudies priešus“, o prezidentė – pagaliau išdrasėjusi! – liepia paneigti tai, ką ji pati neseniai įsteigė Vyriausybės pavidalu, akylam piliečiui gali kilti klausimas – ar tie, kas kovoja už demokratiją, neturėtų klausyti ką sako liaudis, o ne jų asmeninė savimeilė?
Štai čia ir prasideda demokratijos paradoksas: kaip politinė santvarka, ji neturi nieko bendro nei su laisve, nei su lygybe, nei su žmogaus teisėmis. Būtų visai pagrįsta ją vadinti labiausiai nužmogėjusia sistema, kokią tik pavyko kam nors sugalvoti. Jau etimologiškai ji sako, kad valdo liaudis, žmonės, todėl visi atributai (laisvė, lygybė ir bla bla bla...) tėra Majos skraistė, po kuria nesislepia joks žmogiškumo pagrindas. Giriantieji demokratiją ir peikiantys V. Uspaskichą turėtų apsispręsti, nes „Darbo partija“ sulaukė didžiausio rinkėjų palaikymo daugiamandatėse apygardose per pastaruosius Seimo rinkimus, ir jei mūsų rinkimų sistemą būtų kitokia, dabar Lietuvą valdytų būtent tas, kuris vadinamas didžiausiu demokratijos griovėju.
Platonas nekentė demokratijos ir laikė ją ydinga kvailių valdymo sistema, kai kvailys meluoja du kartus: pirma – sau, po to - visiems kitiems. Aristotelis, mylėjęs tiesą labiau už savo mokytoją, gerokai papildė demokratijos platoniškąją sampratą, įvesdamas svarbiausią – laisvės elementą į demokratiją pačią savaime. Tačiau ir jis turėjo pripažinti, kad patikėti liaudies valdymą masės – beprotybė (su tuo sutinka net ir A. Užkalnis).
Tad jei visi protingiausi mąstytojai žmonijos istorijoje sutinka, kad chirurgu negali tapti gatvių šlavėjas, o teistas asmuo nelabai tinkamas valdyti valstybę, kodėl tuomet žodis „demokratija“ skamba tarsi „ginklas“ prieš pačią demokratiją? Turime akivaizdžią loginę inversiją, kai demokratijos pagalba linčiuojami tie, ką pati liaudis išrinko. „Niekas kits čia nekalts, mergužėle, tu pati“, - dainuoja liaudis. Akivaizdu, kad ne liaudis valdo Lietuvą: kai tik kas nors paskelbiamas nusikaltėliu, liaudis vieningai puola jam melstis ir ploti. Ar ne ta pati „demokratinė“ liaudis iškėlė iki didvyrės statuso Neringą Venckienę? Liaudis. Kokiu pagrindu? Paprastu: palaiminti, tikintys ko nematė, tikintys be faktų, ką VB (viena boba) sakė. Palaiminti, haliucinuojantys tautos emocijas. Leidžiantys išgyventi jai dramas, kurių paprastos davatkos iš viso nėra išgyvenę. Lietuvoje reikia ne duonos ir žaidimų, o žaidimų emocijomis. Prisiminkite liūdnai pagarsėjusias kriminalines laidas: jos provincijoje yra pačios populiariausios, jos vienija žmonės, visi bendrai virkauja. Nes ar bus tos laidos, ar ne – vis tiek žmonės neturi kuo džiaugtis. Jaučiasi nuskriausti ir nelaimingi. Apgailėti. Nereikia faktų dėl jokių mergaičių tvirkinimo, užtenka fakto, kad galima bendrai dėl jos paverkti, padejuoti, kaip blogai ir keikti tą prakeiktą valdžią. Sunku patikėti, bet masinei violetinei psichozei pasidavė patys moraliausi žmonės: jie norėjo tiesos, bet nežinojo, kur ši slepiasi. Jiems nereikėjo faktų, jie kalbėjo savo jausmais, anot banalios frazės „iš širdies gelmių“.
Tačiau nereikia visko nurašyti neegzistuojančiai faktologijai, svarbiau atkreipti dėmesį į vieno apžvalgininko sugalvotą Pilėnų sindromo pasikartojimą. Lietuviai, tarsi visi būtų Margirio palikuonys, savanoriškai griauna savo pačių galimybę valdyti Lietuvą. Ši prievolė – valdyti šalį - jiems atrodo kaip „rakštis subinėj“. Suprantama: tiek daug metų, praleistų nenaudojant smegenų Sovietų Sąjungoje, dabar skaudžiai smogia atsakomybės našta. Kalbėdamas apie atsakomybės naštą, prancūzų filosofas, Bernardas-Henri Levy, prisimena vieną susidūrimą su rafinuota VDR gyvenusia vokiete, kuri po Berlyno sienos griuvimo turėjo priimiti asmeninį sprendimą, bet nepajėgė to padaryti ir pradėjo isteriškai verkti. Istorija gali skambėti juokingai Vakaruose, čia ji – pats tikriausias košmaras. Vokietė nepriėmė sprendimo, nes Diktuojanti Ideologija, kurioje ji gyveno, neleido niekam priiminėti jokių sprendimų. Taip, kaip dabar neleidžia, tarkim, būti nelaimingam, nesidžiaugti ir t.t. Totalitarizmai visada išsigimsta į savo priešingybes. Dabar privaloma visada šypsotis, visada būti optimistu (nemąstančiu), ištisai be priežasties juoktis ir absoliučiai visada užtikrintai būti laimingam. Tai, beje, labiausiai visus ir traumuoja.
Arba, kaip rašė Herve Guibertas: „Žmogus, kuris visada juokias, tuoj pravirks“. Vakaruose didėja nepasitenkinimas imperatyvo „Enjoy!“ (mėgaukis) prievarta, o Lietuvoje jis siaubingai nesugeba adaptuotis ir čiabuvių gyventojų yra niekinamas, kaip „iškrypimas“. Laisvė Lietuvoje yra didžiausias keiksmažodis. Visi draudimai pasitinkami pritarimu ir džiaugsmo šūksniais: valio valio, negalėsit darytis abortų, paleistuvės! Taip jums ir reikia! Jokio alkoholio po 22 val. Valio valio, negersit, alkoholikai! Draudimai seka vienas po kito, nors normaliose šalyse viskas vyksta atvirkščiai. Džiaugtis, būti laimingam ir tai pripažinti, nesijuokite, Lietuvoje yra pavojinga. Kiekvienas laimingas žmogus pripažins – pasakoti, kad esi laimingas, kad tau sekasi, kad jautiesi viskuo patenkintas, lyg pilti druską ant žaizdos: niekas taip neskaudina nelaimingos tautos, kaip kažkieno laimė. Nesvarbu – čigono, žydo, ruso, lėnko, gėjaus, lesbietės, marsiečių. Puiki niša plisti nacionalizmo virusui, puiki niša ieškoti kaltų ir kalti ką nors prie kryžiaus. Demokratija čia nerūpi niekam, išskyrus tuos, kas ja prisidengia saviems interesams ginti.
Lietuva, kaip tokia, iš tiesų neegzistuoja. Yra dvi Lietuvos: miestietiška ir kaimietiška. Kad tai suprastum, reikėtų bent kartą gyvenime nuvykti į Lietuvos provinciją, bet tokių kamikadzių vis rečiau atsiranda net politikų tarpe. Ten retai suprasi, ar čia dar gyvena žmonės ar ne – lyg matytum dokumentinį filmą apie Pripetę, kurią radiacija palaidojo amžinoje vienos dienos akimirkoje.
To nerodo TV. Apie tai nerašo laikraščiai. Tai „neartikuliuota“, girta, smirdinti ir beviltiška Lietuvos pusė. Pusė, kuri jaučiasi pamiršta ir apgauta. Laisvė šitai pusei nedavė nieko – pašalpų vos užtenka alkoholiui, niekam daugiau nelieka. Šiek tiek blaivesnė kaimietiška Lietuva nuolat balansuoja ties minimaliu pragyvenimu. Tai – labiausiai emigruojančių tautiečių dalis. Šie žmonės nebadauja, bet leisti sau daugiau nei minimumo negali. Jie irgi nekenčia viso likusio pasaulio. Mieste trečdalis gyventojų irgi užima tas pačias pozicijas: „bomžai“, „biedniakai“, „šustriakai“, - net sugalvotas žodynas šiai kaimietiškos Lietuvos pusei. Jame dar nėra žodžio „toxic“, nes tie žmonės dar neišmoko angliškai. Klaustina: ką tokioje mišrioje sociopolitinėje realybėje reiškia žodis demokratija? Tiems, kas skursta, jis nereiškia nieko. Jie sąmoningai renkasi šio žodžio griovėjus: teistus, su užsienio tarnybomis sietinus, susikompromitavusius asmenis. Pasąmoningai ši tautos dalis keršija tiems, kas geriau prisitaikė kapitalizmo sąlygomis. Tai nėra adekvatus elgiasys, bet jis neadekvatus tik iš bendro common sense žiūros taško. Neapykanta nėra nesuprantamas reiškinys – tai bandymas „užpildyti“ frustracijos paliktą trūkumą. Filmo „Kolumbiana“ kūrėjai sugalvojo šūkį: „Kerštas yra seksualuas“, mes galėtume sakyti: „Kerštas yra paskutinė lietuvio laimė“. Kaip ir patriotizmas.
Tokios ideologinės klišės, kaip demokratija, ir yra reikalingos tik tam, kad užkaišytų pačios realybės įtrūkius, kurie jokioje loginėje sistemoje „nesusieina“. Kuomet kažkas pasiima žodį demokratija ir tėškia: „V. Uspaskichas nori sugriauti ją“, galima nesunkiai suprasti, kad išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia: „Nesuprantu, kodėl tie žmonės už jį balsuoja, tikiuosi, kad nebalsuos“. Ir prasideda argumentai: jis toks ir toks. Stop. Liaudies nedomina įstatymai, ji jų net nežino, teistumas – tik gėlės žiedas švarko atlape, būti persekiojam sistemos – tai didvyriškumas. Ar politologai jau nebeskaito antikinių mitų? Demokratija irgi mitas, tik ne liaudies sugalvotas. Nors tarsi ir turėtų kalbėti už ją. Paradoksalu, bet kuo stipriau šis akivaizdžiai atgyvenęs terminas bus naudojamas kovoje prieš pačią liaudį, tuo stipriau liaudis kirs atgal – nusivylę tiek konservatorių, tiek socdemų politika, žmonės nepradės balsuoti už liberalus. Variantų, už ką bus balsuojama, nėra daug. Išsirinkite patys. Prezidentė, akivaizdžiai pataikaudama konservatoriams, rodo dar daugiau nepagarbos liaudžiai, nei patys konservatoriai rodė savo surauktais veidais ir visišku nenoru įsiklausyti nei į kritiką, nei į patarimus. Taip politikoje prigijo „mane išrinko, darau, ką noriu“ leitmotyvas. Buvo legitimuotas „politikavimo akmeniniu veidu“ principas: man į jus visus nusispjaut! Alternatyvų nėra, - suriktų I. Šimonytė. Tai ką ten veikiate, ponios ir ponai, jeigu nėra alternatyvų?
Ekonominė krizė buvo labai ne laiku, nors joks laikas nėra tinkamas nelaimei. Bet Lietuvai ji buvo ypač ne laiku – konservatorių ir liberalų, su A. Valinsko cirko artistų brigada, Vyriausybė taip ir negavo progos parodyti, koks yra jų potencialas dirbti „normaliomis“ sąlygomis. Kritika, po naktinių mokesčių reformos, lyg košmaras užplūdusi šią Vyriausybę, buvo tokia didelė, kad nei A. Kubiliui, nei kitiems nebuvo kada įsiklausyti, ką gi sako liaudis. Ir čia buvo padaryta didžiausia politinė klaida, atvėrusi kelią tolesniam chaosui: ex-komunistams (LSDP), išpardavusiems pusvelčiui valstybės turtą, lietuviai atidavė dabartinį valstybės vairą. Premjeru tapo neadekvatus, žodžio nesurezgantis, nuomonės neturintis, visom prasmėm tuščias ir juokingas žmogeliukas, kuris „normaliomis“ sąlygomis tik linkčiotų pagal kieno nors kito dūdelę, į Seimą prasmuko ką tik iš Garliavos griovio atsikėlusi drąsuolių „chebra“, kuri partija yra tik lingvistiškai – iš tiesų, tai gauja, gauja žmonių, kurie dėl savo nelaimių kaltina išgalvotą pedofilų klaną ir savo politinę impotenciją maskuoja abstrakcijomis, kurių niekada praktikoje nerealizuoja. Ši gauja niekada nesutarė su faktais ir logika, su pačia realybe. Jų teiginiai apie „klaną“, kaip tikinčiųjų teiginiai apie Dievą – gali būti, gali nebūti, bet nei vieno, nei kito atvejo negalima nei įrodyti, nei paneigti. Bet žinoma, tai teigdamas gali įgyti labai daug galios. O jei bandysi paneigti – tu pats pedofilas, arba ateistas. Degsi pragare, bjaurybe! – dabar jau dingusia be žinios laikoma N. Venckienė kalbėjo pačia paprasčiausia turgaus šnekta, buvo tikra kavianska, vierchava. Ir vis tiek buvo išrinkta. Paradoksas? Ne. Anaiptol. Ji buvo sava. Saviakė.
Demokratijos šalininkai, visgi, turi apsispręsti – arba mes aiškiai susitariame, ką ši sąvoka žymi, ką ji turi žymėti ir pan., arba jos atsisakome ir galvojame iš naujo. Nes čia galioja kierkagoriškas principas: „Arba...arba“. Tad: jei nesusitariame, tai nereikia piktintis, kad linksmas ir guvus, šarmingas, ir tarsi dykumas Lietuvos moteris drėkinantis savo vyriškumo galia V. Uspaskichas yra populiarus. Kitaip ir būti negali: jis vienintelis politikas, kuris moka kalbėti, kaip pasakytų V. Leninas, „vergų kalba“, kaip reiktų tarti mums: „runkelietiškai“. Nes to pavadininti lietuvių kalba, kažkaip neišeina... būtų vaizdzelis nekoks...
Politikai, kurie, kaip A. Kubilius naiviai mano (o taip mano, nes yra blogai informuoti), kad užtenka priiimti šaliai naudingus sprendimus ir tauta pamils, dar nieko gyvenime nėra mylėję arba sužavėję. Posakis, kad „meilė akla“, gimė iš jos iracionalaus ir niekaip pozityviai nepatikrinamo pamato. Protingi žmonės nemyli. Turi šiek tiek (o geriausia – visai) prarasti protą, kad įsimylėtum.
Racionaliai aiškinti meilę, tai tas pats, kaip manyti, kad D. Beckhamas yra populiarus, nes gerai žaidžia futbolą, arba, kad dainininkė Madonna pop karalienė yra dėl to, kad turi gerą balsą. O V. Putinas ilgai valdo, nes yra geras politikas.
Partijos, nesuprantančios pamatinio pačios liaudies iracionalaus prado, visada leis ne tik griauti demokratiją, niekinti žmogaus teises, įvedinėti nepaaiškinamus draudimus, bet ir leis į valdžią ateiti tiems, kas tą akimirką pamalonins liaudies emocijas. Duok, Dieve, kad tai niekada nebūtų nacionalizmu dvokianti partija, nes taip istorija gali pasikartoti. Dabar antras kartas, todėl tragedija virs farsu.
Politikų išdidi laikysena ir nesugebėjimas rasti kalbos su nuskurdusiais bėdžiais yra ta niša, kurią užpildo įvairaus plauko populistai. Žmonės nelabai skiria vienus nuo kitų, jie „iš akies“ pasisako už tuos, kas „prieš pačią Lietuvą“. Nemanykite, kad liaudis supranta, ką daro. Ne. K. Marxo klasikinis ideologijos apibrėžimas aiškiai sako: „Jie nežino, ką daro, bet vis tiek tai daro“.
Kai vieni meluoja apie demokratiją, kuri yra gerovės garantas, pamiršdami pasakyti, kad greičiausiai ekonomika auga nedemokratiniame Singapūre ir iš jo besimokančioje nedemokratinėje Kinijoje, kiti balsuoja prieš tuos, kam ši ideologija suteikia „pasirodymo“ platformą: balsuojama už bet ką, svarbu tik kad „prieš sistemą“ (t.y. pačią demokratiją).
Iki tol, kol demokratija ir kapitalizmas žengė koja kojon, mes galėjome sakyti, kad demokratija yra gerovės garantas. Dabar mes negalime to sakyti. Lietuviai kartais žvilgteli į Baltarusiją – ten irgi visai neblogai, bent jau mokesčiai maži. O juk ten – šimtaprocentinė autokratija. Ir darbo problemos ten nėra – Baltarusijos gamtiniai ištekliai ir Rusijos parama leidžia gyventi „anapus kapitalizmo“ sąlygomis. Ten ne rojus, bet juk Lietuvoje seniai demokratija, mes NATO, ES nariai, kas čia blogai? Susumavus politikų nereagavimą į liaudį su tuo, kad jų (politikų) sprendimai neišsprendžia didžiųjų problemų, gauname piktą ir nelaimingą runkelių kraštą, kur svarbiausias, vienintelis džiaugsmo šaltinis yra „anapus malonumo principo“. S. Freudas tai vadino mirties instinktu. Nors galima tarti ir trumpiau, lietuviškiau: savinaika.
Tokia situacija, tarsi uždaras ratas: rimti politikai nekenčia liaudies, liaudis – rimtų politikų. Ir visgi, akmuo skrieja į politikų, išsimokslinusiųjų, daug mačiusiųjų daržą – jie turėtų žengti pirmą žingsnį ir įsiklausyti, ko nori tauta. Jie turėtų suvokti, kad politika yra ne tik racionalus procesas, ir kad bet koks racionalumas turi iracionalų pagrindą. Jiems tenka atsakomybė dėl suskadytos, nelaimingos ir net simbolinių vertybių neturinčios dabartinės Lietuvos padėties. Nors Pietų Europos valstybės prie bankroto slenksčio, ten vis tiek lietuviai greičiau randa darbą ir daugiau uždirba. Vadinasi, Lietuvai tikrai prastai – net be bankroto nėra darbo.
Kas bus toliau?
Visuomenė, mylim ar nekenčiam vieni kitų, yra ir kiekvieno individo dalis. Kodėl Lietuva yra runkelių kraštas? Nes čia taip ir neprigijo supratimas: jei nesiseka kaimynui, nesiseka ir man, nes jo gerovė tik didins mano gerovę. Pavydėdami ir niekindami kitus, deja, nieko nelaimėsite. Balsuodami prieš sveiką protą, nerasite laimės. Grioviuose jos nėra.
Ir aišku, reikia sutikti – tik stiprūs žmonės džiaugiasi Kito sėkme, nori, kad visi gyventume geriau, arba, banaliai kalbant, stengiasi dėl visų. Komunizmo teorijos kūrėjai siekė šio idealo, bet nuėjo į priešinga pusę. Demokratijos tėvai irgi siekė to paties, bet kaip pastebti visi, išskyrus Lietuvos intelektualus, po ekonominės krizės pradėta eiti priešinga linkme. Nacionalistai kai kur jau turi valdžią (tarkim, Vengrijoje), kitur kyla iš griovių ir rėkia: TIESOS! O juk, tiesos dėliai, užtektų ir to: SOS! Demokratija – ne visus apsaugantis skydas, kurio vien tik paminėjimas tamsumas prašalina. Demokratija – taip kaip ją suprato, tarkim, A. de Tocqueville‘is, – tai procesas, kuriame pagrindinė klaida yra laikyti save protingesniu už visus kitus. Demokratija įžengė į pasaulį kaip nuolatinė kova už idėjas, kurioms pritaria dauguma. Nors pasiūlo mažuma. Ir visi bandymai „sukčiauti“ dažniausiai atsigrežia prieš pačius sukčius. Nes būtent demokratija sugebėjo labiausiai atitikti mūsų visų lūkesčius. Lietuvoje, reikėtų sakyti, mes esame pasiklydę demokratijos paieškose, jei savanoriškai renkamės savęs naikinimą. Ne tiek balsuodami, kiek atsisakydami būti už tą demokratiją atsakingi. Ar vienas V. Uspaskichas sugriaus demokratiją Lietuvoje? Nejau jis toks galingas? Ir nejau taip nuvertina demokratijos stiprybę Lietuvoje kai kurie politologai? Nejau taip netikime savo vertybėmis, kad išsigąstame vieno žmogaus? Tegul jis būna dar 120 metų. Ir teikia džiaugsmą tiems, kam niekas kitas jo suteikti negali. Kritikų rūpestis turėtų būti visai kitas – ką pasiūlyti geriau, kaip liaudies meilės kovoje įveikti priešininką? Kaip drąsiai ir atvirai parodyti, kad Lietuva nėra runkelių kraštas? Kas tai padarys? Yra savanorių? Tik be aukštų frazių, be ES užbarstytų blizgučių. Tiesiog žmogiškai: akis į akį su liaudimi. Jos kalba, jos auditorijoje.
Lietuvos politikoje vis dar tonos šiukšlių – reikia sutikti, bet ar nėra ambicijų tose solidžiosiose partijoms parodyti, kad jos stipresnės už bemokslius? Kur savigarba ir ambicijos? Kur ryžtas? Kur noras iš tiesų kelti šalį iš krizės? Šitos vertybės buvo pamestos demokratijos procese. Be kurio pati demokratija neįmanoma.
Nebūtina šaukti apie apokalipsę, nes ji pirma prasideda prote, širdyje, tik vėliau realybėje. Geriau apverskime klausimą: kas atsitiko Lietuvos politikams ir didžiosioms partijoms, kad staiga net įsiteigti, net suvaidinti kad jiems rūpi liaudis jau nebenorima? Kokie čia landsbergiški kliedesiai apie marsiečius? Jei Lietuvoje ir yra marsiečių, tai jie – konservatoriai. Nes neužtenka užsidėti teisuolio, visažinio, išminčiaus, neklystančiojo, geležinio žmogaus, supermeno kostiumą ir teigti: aš žinau, kas geriausia! Nes net, jei jūs tariatės žinantys, kas geriausia, liaudis pati nuspręs, ko nori. Ir kiekvieną kartą, kai jūs su ja nepasitarsite, būsite skaudžiai baudžiami. Jei nesimokysite iš Freudo, teks jus pačius pamokyti psichoanalizės. Arba, kaip byloja liaudis – ką pasėjai, tą ir pjausi. Sėdami runkelius, nelaukite kad užaugs ąžuolai. Žemėj Lietuvos, runkeliai žaliuos. Bet, Dieve, duok, ne visados.
