Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Jūsų abejonės sapnininkų patikimumu, Irma, yra rimtai pagrįstos. Taip teigiu ne todėl, kad psichologui nederėtų skaityti sapnininkų ir komentuoti ten sudėtą „liaudies išmintį“: „Sapnuoti švininius dantis reiškia gėdą, auksinius – turtą, iškritusį dantį – ligą arba artimojo mirtį...“ Tačiau nelaikyčiau to ir grynais prietarais, jokiu būdu netvirtinčiau, kad tai – nesąmonių kratinys, skirtas patiklioms moteriškaitėms. Esu varčiusi ne vieną sapnininką, ir visuose juose, mano manymu, tarp pelų pasitaiko grūdų. Tačiau visi sapnininkai turi rimtų esminių trūkumų.
Pirma, sapnai yra kur kas sudėtingesni mūsų sielos dariniai, nei sapnininkai nuduoda. Visi sapnuose pasirodantys siužetai ar simboliai čia aiškinami vienodai ir beveik vienareikšmiškai. Tai, kad sapnas yra labai svarbus, tačiau sunkiai perskaitomas bežadės mūsų sielos pranešimas, psichologai suprato ne taip seniai – praėjusio amžiaus pradžioje. Pirmasis pacientų sapnais rimtai susidomėjo garsus Vienos daktaras Zygmundas Freudas. Psichoanalizės tėvas pavadino sapnus „karališkuoju keliu į pasąmonę“ ir buvo čia pirmtakas, atidžiai tyrinėjęs šio „kelio“ vingius, duobes ir akmenis. Z.Freudo dėka sapnai tapo rimtos psichologinės analizės objektu ir smarkiai pasitarnavo sudėtingos psichikos veiklos supratimui.
Antra, kiekvieno žmogaus sapnas yra savitas, unikalus, tačiau sapnininkuose į tai numota ranka: čia siūlomos sapno siužeto ar simbolio interpretacijos, visiškai nepaisant sapno, kaip pranešimo konkrečiam adresatui, prasmės. Taigi sapnininkuose aiškinami simboliai, ignoruojant individualią jų prasmę, tokią svarbią sapnuotojui.
Manau, kad savo sapnus verta mėginti išsiaiškinti pirmiausia savarankiškai, kliaunantis savo intuicija, nuovoka ir sveikintinu troškimu pažinti save. Žinoma, tai nelengva. Apie tai kalba pamokanti rytietiška legenda. Pasak šios legendos, dievai, sutvėrę žmones, susirinko drauge nuspręsti, kur gi nuo jų paslėpti gyvenimo ir sapnų paslapčių įminimus. „Paslėpkime juos kalnų viršūnėse – ten jų žmonės niekada neieškos“, – pasiūlė vienas dievas. Tačiau kiti jam paprieštaravo: „Ne, kalno viršūnėje gyvenimo ir sapnų paslapčių įminimus žmonės kaipmat ras!“ „Tada patalpinkime juos žemės gelmėse“, – pasakė kitas dievas, tačiau ir jo pasiūlymas kitiems neatrodė geras: tie žmonės prisikas ir iki žemės gelmių. „Tada palikime įminimus žmogaus viduje. Ten per daug tamsu, kad jie jų ieškotų“, – tarstelėjo trečias dievas, lig šiol mąsliai tylėjęs. Ši mintis patiko visiems dievams: taip jie ir padarė...“ Nežinia, ar taip numatė visagaliai dievai, tačiau tamsa tingaus ir nevalyvo žmogaus viduje, nors ir labai iš lėto, vis dėlto pamažėle traukiasi. Matyt, gyvenimo ir sapnų paslaptys neduoda jam ramybės.
