Šiomis dienomis pasirodė daug ženklų, skelbiančių, kad pasaulio ekonomika vėl atsidūrė ant prarajos krašto. JAV ekonomikos augimas stringa, centriniai bankai mažina palūkanų normas, o kelios Europos valstybės pateko į recesiją. Užuot tapusios XXI amžiaus pasaulio ekonomikos varomąja jėga, kylančios rinkos virto transatlantinės ekonominės painiavos įkaitėmis, rašo „Foreign Policy“.
Jau turėtume būti šių bėdų atsikratę. Tad kas yra trūkstamasis ingredientas? Tai JAV lyderystė.
XX amžiuje, pradedant Bretton Woods sistemos sukūrimu 1944 metais, Amerika padėjo sukurti ekonominę paradigmą ir tinklą institucijų, kurios skatino laisvą rinką ir ekonominį stabilumą pasaulyje.
Didžiojo penketo, septyneto ir aštuoneto susitikimai padėjo sukoordinuoti pasaulio makroekonominę politiką ir kovoti su finansiniais disbalansais, kurie slėgė JAV prekybą. TVF Azijoje ir Lotynų Amerikoje padėjo šalims pereiti prie kapitalizmo. Aštuoni prekybos derybų raundai pašalino pasaulinės prekybos barjerus ir įkūrė Pasaulinę prekybos organizaciją.
Ekonominės reformos ir pasaulinė ekonominė integracija padėjo iškilti besivystančioms valstybėms: prie Azijos tigrų (Honkongas, Singapūras, Pietų Korėja ir Taivanis), kurie iškilo 1980-aisiais, dešimtmečiu vėliau prisijungė bundantys milžinai – Brazilija, Kinija ir Indija.
Būtent JAV tapo žaidimo gynėja, kuri tarpininkavo šalims ir suteikė globalų viešųjų gėrybių krepšelį: universalią rezervinę valiutą, atviros prekybos režimą, gilias finansines rinkas ir energingą ekonominį augimą.
Investuotojai vis dar žvelgia į Ameriką, kaip į finansinį užutekį, o doleris išlieka pirmaujančia pasaulio valiuta. Atviros rinkos išgyveno, o protekcionizmas neįsigalėjo. PPO ir toliau sprendžia prekybinius ginčus ir neseniai priėmė 154-ąją narę – Rusiją. Tuo tarpu Pasaulio banko ir TVF misija išsiplėtė.
Nė viena iš šalių nepaliko šių institucijų. Priešingai, kylančios valstybės, tokios kaip Kinija ir Indija, reikalauja daugiau sprendimo galių. Šalys pasirinko būti JAV sukurtoje globalaus valdymo sistemoje. Kol kas nėra kitos tvarkos, kurį galėtų pasiūlyti tokią pačią abipusę ekonominę naudą.
Tačiau nors JAV neturi lygių, jai kylą pavojus. Gilėjanti Europos skolų krizę, šalių nesutarimas, kaip gaivinti augimą, bei nenusisekęs Dohos prekybos raundas rodo, kad šiuo metu egzistuojantys globalios ekonomikos instrumentai yra nepajėgus išspręsti XXI a. iššūkius.
Vietoj to, kad lyderiaujančios šalys derintų savo politikas, jos yra įstrigusios kalinio dilemoje, pešasi dėl pranašumo pasaulio prekyboje bei galios pasaulyje. Įtampa tvyro dėl manipuliacijos valiutų kursais, kapitalo kontrolės, sėlinančio protekcionizmo ir finansinio nacionalizmo.
Šiuo metu, kai mums labiausiai reikia atkurti pasaulinę ekonominę tvarką, Amerika – šios tvarkos architektė – nesugeba tapti lydere. Net jei JAV išlieka svarbiausia pasaulinio augimo dalimi, JAV korporacijos – Amerikos ekonomikos variklis – yra sukaustytos mokesčių, apribojimų bei politinio neaiškumo.
Žiojėjantis fiskalinis JAV deficitas kelia pavojų doleriui, didina prekybos deficitą, mažina JAV ekonominę dinamiką bei patikimumą pasaulio reikaluose. Tačiau politinė situacija trukdo išspręsti šią problemą.
TVF praėjusią savaitę įspėjo, kad jei politinė aklavietė kitų metų pradžioj prives Ameriką prie taip vadinamos fiskalinės mokesčių didinimo ir išlaidų karpymo uolos, pasekmės pasaulio ir JAV ekonomikoms bus pražūtingos. Nenuostabu, kad JAV, kaip globalios ekonominės pasaulio supergalybės, įvaizdis mąžta.
Tuo tarpu Europos bėdos mažina JAV įmonių eksportą ir užjūrio pelną. Tačiau Kongresas atsisakė padidinti TVF išteklius kovai su euro zonos krize, o B. Obama atsikratė atsakomybės, teigdamas, kad tai krizė, su kuria turi kovoti pati Europa. Tad tokioms šalims, kaip Brazilija, Kinija, Indija, Meksikas ir Rusija teko didžiausia našta kurti užkardą, kuri apsaugotų likusį pasaulį nuo Europos.
Pasaulis dabar susiduria su triguba grėsme: ekonominiu nestabilumu, pasidalijimu tarp pagrindinių jėgų ir globalios lyderystės vakuumu. Tobula audra gali sukelti pasaulinę nepastovių rinkų netvarką, padidinti pasaulinius disbalansus, išplėsti valstybinį kapitalizmą ir protekcionizmą.
Vėlyvajame penktajame dešimtmetyje pasaulinė tvarka iškilo dėl Amerikos jėgos, vizijos ir lyderystės, o ne dėl to, kad pasaulinė valdžia buvo madinga. Lyderystė niekada nebuvo lengva: kelią gali pastoti sąjungininkų priešiškumas, protekcionizmo siekis, išteklių reikalaujantys karai. Tačiau kapitalizmas išplito, prekyba ir finansinės rinkos buvo liberalizuotos, o besivystančių rinkų krizės suvaldytos. Globali ekonominė integracija judėjo į priekį.
Šiandien Amerikos lyderystė vėl yra reikalinga. Kinija teikia pirmenybė merkantilizmui prieš daugiašališkumą, o kylančios valstybės dar nepakankamai įsiliejusios į pasaulį, kad galėtų tapti globalia valdžia, tuo tarpu Europa ir Japonija nei sugeba, nei nori vadovauti.
Tam, kad JAV vėl taptų lydere, ji turi susitvarkyti namuose, įvesti fiskalinę drausmę, sumažinti mokesčius ir kliūtis verslui bei vykdyti ilgalaikę politiką – įtraukti privatų sektorių į mokyklų reformas ir infrastruktūros plėtrą – tai atneš naudos būsimoms Amerikos kartoms.
Užsienyje JAV turėtų skatinti TVF užkirsti kelią finansinei rizikai, kuri išauga į katastrofas, palengvinti daugiašalių prekybos susitarimų priėmimą ir siekti nevaržomų pasaulinių finansų rinkų.
Pagrindinis JAV politikų iššūkis – įtikinti kitas valstybes vadovautis tvarkos taisyklėmis, o ne įsivelti į valiutos karus ir pradėti kapitalo kontrolę.
Stabili, integruota ir auganti pasaulio ekonomika yra visų interesas. Tačiau tokį pasaulį turi sukurti Amerika.
