Pavasaris jau ne pirmą kartą ardo sostinės simboliu tapusio Gedimino kalno šlaitą. Dėl naujos nuošliaužos takas į Aukätutinę pilį lankytojams uždarytas. Pasak specialistų, jei dabar nieko nebus daroma, po kiek metų dėl dar didesnės slinkties gali nuvirsti viršuje esančios Aukštutinės pilies rūmų ir gynybinės sienos liekanos, rašo „Lietuvos žinios“.
2004 metais toje pat vietoje atsivėrusi Gedimino kalno šlaito žaizda, pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto Geotechnikos mokslo laboratorijos tarybos pirmininko Liudviko Furmonavičiaus, buvo kur kas mažesnė, ir jeigu dabar nieko nebus daroma, po kiek metų dėl dar didesnės slinkties gali nuvirsti viršuje esančios Aukštutinės pilies rūmų ir gynybinės sienos liekanos.
“Ir dabartinė nuošliauža, matyt, turi įtakos, nes viršuje esančio pastato dalis juda, - kalbėjo L.Furmonavičius. - Autentiškos kunigaikščių rūmų liekanos šiek tiek restauruotos ir apsaugotos. Statinyje sudėti ženklai sekami, ir galiu pasakyti, kad per pastaruosius 10 metų sienos pajudėjo iki kelių centimetrų. Savaime suprantama, jei sienos nevienodai sėda, jos skyla. Bet koks žemės masių pasislinkimas atpalaiduoja kitas, šios pajuda, ir gruntas, ant kurio stovi statinys, palaisvėjęs pasislenka žemyn.“
150 kubinių metrų
Kaip sakė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedros prof. Kastytis Dundulis, tokių nuošliaužinių procesų kaip dabartinis yra buvę ir istorinėje praeityje.
Toje pačioje vietoje kaip dabar 2004 metais kovo 22-osios naktį susiformavusi nuošliauža buvo gerokai mažesnė. Tuomet mokslininkai nebuvo pakviesti konsultuoti. Nuošliaužos gruntas buvo supiltas atgal, šiek tiek patankintas ir apsėtas žole.
Žinoma, tokia priemonė, prof. K.Dundulio įsitikinimu, gali būti tik laikina, ir šiemet, kovo 2-osios naktį, nuošliaužinis procesas buvo didesnis. Pradėjo šliaužti ir aukščiau buvęs, prieš ketverius metus dar gana tvirtai slūgsojęs, gruntas. Tada nuslinko tik kelių, o dabar apie 13 metrų pločio ir tiek pat metrų ilgio nuošliauža. Bendras nušliaužusio grunto tūris - per 150 kubinių metrų.
Kalta ir žiema
Gana status Gedimino kalno šlaitas, pasak prof. K.Dundulio, būtų pirma priežastis, kodėl toje vietoje susidarė nuošliauža.
Antra - visi tokio stataus kalno šlaitai yra nubyrėję iš viršaus ir ant pagrindinio sluoksnio susidaręs gruntas nėra labai stabilus. Ir trečia priežastis - šiųmetinė žiema. Ji buvo beveik be įšalo, arba jis buvo labai mažas ir dažnai ištirpdavo. Nebuvo ir sulaikančios sniego dangos, todėl visą laiką lietus susigerdavo į gruntą ir jį drėkindavo.
„Toje vietoje anksčiau augo trys medžiai. Retinant prieš penkerius ar daugiau metų jie buvo nupjauti. Kol medis gyvas, jo šaknys šiek tiek prilaiko kalną. Kelmo šaknys papuvo ir, žinoma, nieko nebelaikė, - pasakojo pašnekovas. - Kol medis jaunas, padeda kalnui. Kitas dalykas, kai medžiai pasensta. Jie savotiškai griauna kalną, nes pučiant vėjui dideli medžiai pradeda siūbuoti, išjudina paviršiaus sluoksnį.“
Mokslininkas juokavo, kad būtų geriausia visą kalną apsodinti šaltalankio krūmais. Jų šaknys augdamos gana neblogai laiko šlaitus. Nereikėtų nė tvoros - niekas nenorėtų laipioti tiesiai į kalną, nes jis būtų dygliuotas. Tačiau estetiniu požiūriu sprendimas netiktų: piliakalnis turi gražiai atrodyti, dažniausiai - apaugęs žalia velėna.
Skubu ir būtina
Įvertinę nuošliaužos priežastis, mokslininkai pirmiausia rekomenduoja imtis skubiausių priemonių: nukasti nuošliaužą, toje vietoje pakloti gerai vandenį filtruojantį gruntą, žvyro ar nedidelį skaldos sluoksnelį, ir atgal supilti nuošliaužos gruntą. Jį reikėtų dar sutankinti ir, prof. K.Dundulio siūlymu, padengti gera velėna.
Tokios laikinos priemonės leistų atidaryti kalną lankytojams. Dabar Aukštutinė pilis pasiekiama tik keltuvu.
“Kaip matote, takas į kalną užtvertas tvoromis ir užrakintas spyna, - kalbėjo pašnekovas. - Tačiau negalima kalno visą laiką laikyti užrakinto. Žmonės vis dėlto nori užkopti į jį ir pasidairyti po Vilnių.“ Kitos mokslininkų rekomenduojamos priemonės yra ne tokios skubios, tačiau būtinos visam Gedimino kalnui sutvirtinti, nes tokių nuošliaužinių procesų gali būti ir kitose šlaitų vietose.
Pasak prof. K.Dundulio, pirmiausia reikėtų atlikti šlaitų monitoringą - stebėti, ar kurios nors kalno dalys po truputį neslenka žemyn, ir tokiems stebėjimams įrengti visą tinklą.
Dar 1995-1996 metais kalnas buvo stiprinamas atraminėmis sienutėmis, kai į gruntą įleidžiami poliai viršuje sujungiami ir padaromos pralaidos požeminiam vandeniui nutekėti, jei jis kaupiasi. Patys poliai po žeme nematomi, nebent viršutinė jų dalis, sujungta į sienutę, tačiau ir jos, apaugusios žole, dažniausiai nematyti. Taip sustiprintas šlaitas netoli dabartinės nuošliaužos, truputį kairiau šaltinėlio, ir dabar labai gerai laikosi.
Mokslininko nuomone, reikėtų ir dabar suprojektuoti tokias polines sienutes su inkarais kalnui sutvirtinti. Žinoma, laiko reikės nemažai, kol bus atlikti viso kalno tyrinėjimai, suprojektuoti ir įgyvendinti visi darbai.
Kaip gydant žmogų
„Istoriniame Gedimino kalne tai vienoje, tai kitoje vietoje ir dėl gamtinių priežasčių, ir dėl žmogaus veiklos atsiranda šlaito žaizdų. Tada susiformuoja nuošliaužos ar paprasčiausiai nuobiros, ir kalnas visą laiką mažėja, - kalbėjo VGTU Geotechnikos mokslo laboratorijos tarybos pirmininkas L.Furmonavičius. - Dabar pirmiausia reikia šią žaizdą užgydyti, o toliau - nuolat stebėti visą kalną, stiprinti jo silpnesniąsias vietas, kad kalnas išliktų stabilios būklės.“
Gedimino kalnas, pasak pašnekovo, buvo nuodugniai tyrinėtas nuo 1968 metų. Buvo padaryti geologiniai pjūviai, gręžti gręžiniai ir ištirta, iš ko jis sudarytas. Nuo tada buvo pradėti stebėti ir statinių poslinkiai. Pastarieji šio monitoringo stebėjimai buvo atlikti 2005 metais. Tad per 40 metų sukaupta medžiaga yra tarsi atskaitos taškas.
“Kiek girdėjau, Vilniaus pilių direkcija yra pasirengusi greitai sutvarkyti nuošliaužos vietą, bet klausimas yra ne tas momentinis - reikia žiūrėti, ką daryti kompleksiškai, kad ateityje tokių dalykų neatsitiktų. Tai kur kas rimčiau, - kalbėjo L.Furmonavičius. - Sugebame atstatyti 100 mln. litų ar daugiau kainuojančius Valdovų rūmus, o juk Gedimino kalnas - taip pat istorija. Dar senesnė istorija.“
Pašnekovo įsitikinimu, turėtų rastis lėšų, kad specialistai galėtų atlikti stebėjimus, pateiktų išvadas ir viskas būtų tvarkoma kompleksiškai. Tiems darbams atlikti suburta architektų, landšaftininkų, istorikų, geotechnikų, konstruktorių, geologų ir geodezijos specialistų komanda leistų viską padaryti taip, kad kalnas, jau pagydytas, atrodytų natūraliai.
“Čia kaip ir žmogų gydant, - sakė L.Furmonavičius. - Gamtinis kūnas yra gyvas organizmas ir jį viskas veikia. Prognozuoti sunku. Medžiagos yra daug sukaupta, tik ją reikėtų susisteminti ir atlikti nuolatinius stebėjimus visame kalne - ne tik statinių, bet ir paties šlaito. Tada pagal šiuos stebėjimus galima iš karto spręsti, ar viskas ramu, ar kurioje nors dalyje vyksta kažkoks judėjimas.“
Atsirašinėjant
Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija (VPVKRD), pasak direktorės Audronės Kasperavičienės, nuo pat įsikūrimo 2004 metų viduryje stebėjo Gedimino kalną ir jau 2005 metais pranešė Vilniaus apskrities valdžiai, kad formuojasi nuošliauža. Buvo paprašyta inicijuoti rytinio šlaito dalies avarinės būklės nustatymą, o sudarytos komisijos apžiūros protokole pažymėta, kad susiformavo šlaito slinktis, tačiau sulaukta tik atsirašinėjimo.
Dabar, kaip patikino A.Kasperavičienė, mokslininkai baigia rengti rekomendacijas, ir Vilniaus pilių direkcija, statanti Valdovų rūmus ir prižiūrinti visą teritoriją, kartu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi, Gedimino kalno naudotoju, stengsis kuo greičiau įgyvendinti skubiausias priemones, kad visai Lietuvai svarbus pagrindinis Vilniaus simbolis, siejamas su mūsų sostinės pradžia, būtų atviras lankytojams.
Griūna! Griūna!
„Gedimino kalnas, ant kurio stovėjo Aukštutinė pilis, Vytauto pastatyta jau mūrinė, visą laiką buvo, galima sakyti, žmogaus prižiūrimas, nes Aukštutinei piliai reikalingas aukštas kalnas, - pasakojo architektūros istorikė A.Kasperavičienė. - Nors kalnas savaime keitėsi, mažėjo ir visą laiką jį reikėjo tvirtinti. Kaip jis buvo tvirtinamas, dabar būtų įdomu ir inžinerijos istorijai. Kai Lietuva prarado nepriklausomybę, Aukštutinės pilies griovimas vyko nuolat.Kalnas geriau sutvirtintas tarpukariu. Iš Žemutinės pilies pusės jis visą laiką buvo tvirtinamas siena, kad neužgriūtų. Nepriklausomybės metais buvo parengtas kalno sutvirtinimo projektas, bet nenorėta ir iš kitos pusės jį apmūryti siena. Dabar planuojama kitaip tą kalną tvirtinti.“
VPVKRD direktorė, be šiltų, lietingų žiemų, senstančių medžių, minėjo ir pačių lankytojų keliamą grėsmę Gedimino kalnui, kai lipama tiesiog stačiais šlaitais.
“Anksčiau, kai turėjome išgyventi kaip tauta, istorija buvo mums kaip šiaudas išlikti. Kaip šviesulys, - sakė A.Kasperavičienė. - Ir dabar į paveldą žiūrime labai emociškai, neracionaliai. Griūna! Griūna, bet reikia labai racionaliai, šaltu protu pagalvoti, ką daryti, kad to nebūtų. Kiek lėšų ir proto skirti. Turi būti racionalus, o ne emocinis požiūris į paveldą: patinka - nepatinka, gražu - negražu, statome - nestatome. Taip nebegali būti, nes paveldas yra mūsų rankose ir kainuoja mūsų pinigus.“
VPVKRD direktorės manymu, visi supranta, kad Gedimino kalną reikia sutvirtinti, ir lėšų atsiras. Jų nereikės labai daug, bet reikia pirmiausia sutarimo.
Milda Kniežaitė
