Pažvelgęs į studijos sienas Donciavas susimąstė. „Žinai, gerai, kad priminei tas sienas. Kažkada čia buvo dalis, ant kurios pasirašydavo visi atėję. Per pirmuosius septynis metus ji buvo visa nurašinėta, nebuvo likę laisvos vietos, - prisiminimais dalinosi Donciavas. –Visi sugrįžę į studiją sakydavo „Bliamba, juk čia kažkur yra mano parašas, pasirašiau prieš penkis metus“. Ta siena man nešė dvasinę ramybę. Tačiau studijos remonto metu „parašų siena“ buvo nukabinta. Ji dabar guli čia – po mumis. Norėjau, kad ji liktų, tiesiog negalėjau jos išmesti“.
Ant legendinės sienos, pasak Donciavo, yra pirmasis „G&G sindikato” nario Svaro sugalvotas parašas „#23“, pirmieji garsių atlikėjų „tag‘ai“.
„O ką tos sienos papasakotų? – vėl susimąstė Donciavas. – Na, daug visko čia buvo. Pats dabar prašau atlikėjų pasidalinti pirmaisiais prisiminimais iš „Porno Sound‘o“. Prisiminimų yra įvairiausių, tačiau aš džiaugiuosi, kad dalis veikėjų kai kurių dalykų ir neprisimena. Pastebiu, kad tam tikrus dalykus aš prisimenu kitaip... 20 metų – jeigu manęs paklaustum, kas įsirašinėjo šioje studijoje, man kur kas lengviau būtų suskaičiuoti žmonės, kurie neįsirašinėjo. Manau, kad sienos papasakotų, kad čia buvo tikrai daug gero laiko“.
- Pripažinkime, kad „Porno Sound‘as“ – nėra paprasta studija...
- Taip, žmonės čia ne tik įrašinėdavo dainas. Čia jie ir kurdavo,čia gimdavo įvairios idėjos, vykdavo ilgos diskusijos per naktis. Čia yra sugalvota aibė įvairių projektų. Būtent šioje studijoje įvykdavo įdomių grupių reformacijų – jos keisdavo stilių. Tiesiog atlikėjai čia ateidavo nebūtinai įrašyti dainų, jie ateidavo čia praleisti laiko: pasėdėti, pašnekėti, pasiklausyti muzikos. Ir dabar taip būna. Bet prisipažinsiu, kartais džiaugiuosi, kad šios sienos neturi ausų... O jeigu ir turi, tai džiaugiuosi, kad neturi balso.
- 20 metų – gražus jubiliejus, bet ar tai pačiam neprimena, kad sensti?
- Nori paklausti, ar manęs negąsdina mano amžius? Suprantama, žengiu į vyro amžiaus ribą, kai pradedi vis dažniau galvoti apie tai, kiek nugyvenau ir kiek man dar liko. Faktas yra tas, kad liko, matyt, mažiau. Atmeskime dar tuos pirmuosius dešimt, kurių aš neprisimenu, ir tuos dešimt paskutinių, kurių, matyt, irgi neprisiminsiu. Gaunasi, kad to gyvenimo liko nebe daug. Gal ir gerai, kad turiu studiją, vietą, kurioje galiu prisiminti, kad tie dvidešimt metų nenuėjo perniek. Juk per tuos metus kažkas įvyko... Galbūt žmonėms „Porno Sound“ yra brand‘as, o man „Porno Sound“ esu aš pats. Nesvarbu, ar būčiau šioje studijoje, ar išvažiuočiau į Ispaniją – visur būčiau „Porno Sound“. Džiaugiuosi tais dvidešimt metų, būtent jie man teikia motyvacijos nugyventi dar dvidešimt, būtent praeitis man byloja, kad gyvenimas nėra beprasmis. Žinai, būna dienų, kai grįžtu namo ir suprantu, kad nieko gero per dieną nenuveikiau. Tada būna netgi sunku užmigti. Nėra geresnio jausmo grįžus namo pasakyti sau, kad diena nenuėjo veltui, kad gali didžiuotis šios dienos darbais. Taip, tai yra tiesa – nematau nieko prasmingesnio už darbą studijoje.
- Matyt, būtų sunku suskaičiuoti, kiek dainų čia gimė?
- Neskaičiavau... Bet kažkur mėtosi kompaktiniai diskai. Bet nepamirškime, kad pradėjome įrašinėti į kasetes, kurias dabar surasti būtų sudėtinga. Pamenu pirmuosius kompaktinius diskus, jie buvo labai nekokybiški, nusitrindavo jų viršeliai – paklausei tris kartus ir jų jau nebūdavo įmanoma nuskaityti. Ten buvo krūvos dainų. Nors dalies kūrinių ten ir dainomis negalėtume pavadinti. Manau, dabar bandyti viską suskaičiuoti būtų tiesiog kvailas užsiėmimas. Tačiau kažkada norėjau sieną papuošti išleistais albumais. Pradėjau juos skaičiuoti ir supratau, kad tokio dydžio sienos čia nėra. Turėčiau paaukoti visą akustiką, todėl nusprendžiau to nedaryti.
- Minėjai, kad būna naktų, kai negali užmigti, kai jautiesi nieko gero nepadaręs. O būna dienų, kai kūrėjas verkia iš džiaugsmo?
- Sentimentalus klausimas. Intymus. Visada sakau, kad kiekviename iš mūsų gyvena vaikas. Pas vienus jis miega, pas kitus žaidžia... Pas kuriančius žmones tasai vaikas yra ganėtinai aršus. Kai sukuri dainą ir tavo vidinis vaikas pradeda trankytis ir šaukti „Taip, būtent taip norėjau, tu supratai, ką aš norėjau padaryti“, tada būna graudu. Tada sakau, kad pagaliau pateisinau savo vidinio vaiko lūkesčius.
- Ar nebijai, kad vaikas vieną dieną užaugs?
- Nebijau, nes jis niekada neužaugs. Jis tiesiog gali nustoti bendrauti. Ar nekalbu, kaip šizofrenikas?
- Kol kas viskas yra normos ribose...
- Tam vaikui tiesiog gali pasidaryti neįdomi tavo veikla. Kai žmogus pradeda koncentruotis į buitinius dalykus, į televizorių ir nebeskiria laiko sau. Tokiu atveju vaikas tiesiog nustoja bendrauti. Tokiems žmonėms yra labai sunku kurti, nes jie nuolat klausia „O ką man kurti? Aš turiu tiek daug darbų. Neturiu ta laiko“.
- Prieš dvidešimt metų galėjai bent įsivaizduoti, kad darbas studijoje virs tavo pagrindine veikla gyvenime? Priminsiu, jeigu kartais pamiršai, kad kalbame apie 1995-uosius...
- Pirmą savo įrašą aš padariau būdamas dvylikos. Į rusišką magnetofoną „Vesna“ įrašinėjau save: grojau improvizuotais būgnais... Vėliau radau seną mikrofoną. Jį kaip šnipas iškišdavau pro balkoną ir įrašinėjau, ką girdžiu lauke. Žmonės galėjo pagalvoti, kad esu psichas. Be to, kad kieme žaisdavau krepšinį ir futbolą, ko dabar vaikai nedaro, užsiiminėjau ir šitais reikalais. Laikui bėgant aš užsigeidžiau įsigyti geresnį magnetofoną, nusipirkti šaunesnį mikrofoną. O pati studijos pradžia? Su Kastetu turėjome nedidelę studiją...
- Kaip jūs susipažinote?
- Esame vaikystės kiemo draugai. Negalima sakyti, kad voliojomės viename vėžimėlyje, tačiau augome viename kartu. Įkūrėme sau studiją, kurioje galėjome muzikuoti. Apie įrašus negalvojome, susirinkdavome ir kažką grodavome. Tai buvo „Litexpo“ rūmuose. Vėliau mes įkūrėme klubą „Latakas“. Jis buvo senamiestyje, Latako gatvėje – apleistas keturių aukštų pastatas, kurį saugojo girtas sargas. Jam reikėdavo duoti butelį ir jis sakydavo „Gerai, aš einu, o jūs viršutiniame aukšte darykite, ką norit“. Ten mes suorganizavome keturis ar penkis „tūsus“. Pamenu, kad tais laikais pinigai buvo „žvėreliai“. Labai gerai pamenu vieną atvejį: grįžau po vieno koncerto, kurio metu buvau iždininkas, namo trečią valandą nakties ir susikroviau pinigus ant stalo. Tai pamatė mano mama. Ji buvo šokiruota, nes tikrai nežinojo, kuo užsiima jos sūnus.
Su Kasčiu sprendėme, ką daryti su uždirbtais pinigais: ar perkam įrangą ir steigiame koncertinę įmonę ar darom įrašų studiją. Labai teisingai nusprendėme investuoti pinigus į įrašymo įrangą, nes atsirado Latako gatvės pastato savininkas ir išmetė mūsų sargą iš darbo (juokiasi). Mums buvo pasiūlyta daryti legalų klubą, bet mes nesutikome, nes visas jo žavesys buvo tame, kad jis buvo nelegalus. Tai buvo pankų klubas, o savininkas pasiūlė daryti „posh“.
Nusipirkome keturių takelių „magelį“ ir pradėjome įrašinėti. Dabar suprantu, kad visas mano ėjimas į studiją buvo tarsi užprogramuotas. Žinai, atlikėjai dažnai sako „Gimiau ir jau dainavau“? Tai galima sakyti, kad aš gimiau su mikrofonu... Arba su „mageliu“. Visada man būdavo svarbiausia, kad ant magnetofono būtų užrašas „Mic“. Nusipirkdavau kasetę, tris kartus perklausydavau ir spausdavau mygtuką „Rec“: įrašinėjau aplinką, savo monologus. Be abejo, aš nepamenu, ką įsivaizdavau prieš dvidešimt metų, nežinau, ar buvo svajonės sėdėti kur nors Amerikoj su madingais prodiuseriais ir įrašinėsiu TOP grupes. Tačiau žinau, kad dabar, šiame taške, kuriame dabar esu, aš patenkintas. Mane tenkina dabartinė situacija, negaliu sakyti, kad esu nusivylęs... Ne.
- Esi žmogus, kuris puikiai matė, kaip evoliucionavo muzika...
- Evoliucija vyksta. Supraskime, kad viskas yra pasmerkta evoliucionuoti. Viskas keičiasi. Kaip keičiasi? Apie tai galima kalbėti visą dieną. Bijau pasirodyti senis, kuris jau kalba „O mūsų laikais...“ Kartais prigaunu save moralizuojant kitus. Todėl dabar bijau ką nors leptelėti, kad mūsų laikais buvo visai kitaip (juokiasi). Bet vienintelis dalykas, kurį pasakysiu yra tai, kad mes savo laiku kurdavome kultūrą. Pabūsiu tas senas „pirdalius“, bet tai pasakysiu. Mes tai darėme. Kai buvome pankai, patys plėšydavome džinsus, patys kirpdavomės plaukus... O dabar pati kultūra kuria žmones: suplėšytus džinsus nusipirksi parduotuvėje, plaukus sutvarkys kirpėjas, nueisi pas stilistą ir iš tavęs padarys reperį, kitą dieną – panką. Subkultūros tapo mados dalimi. Man atrodo, kad žmonės ateina į studiją su akivaizdžiu noru tapti masinės kultūros dalimi. Man skauda dėl to. Nes aš noriu daryti tai, kas man leis išreikšti save. Turiu mintį, ieškau sprendimų... Dažnai į studiją ateina žmonės ir sako „Noriu į radiją“. Viskas. Arba „Štai daina, noriu tokios“. Tada supranti, kad tokie žmonės nėra kultūros dalis, jie yra vartotojai, kurie užsimanė vienadienės šlovės.
- Daug kalbame apie pankus, bet, pripažink, kad jūs - „G&G sindikatas” - Lietuvoje sukūrė hiphopo kultūrą...
- Tiesą pasakius, aš nežinau, ar kada nors buvau tikras pankas. Aš buvau tas baltasis juodaodis. Bet pati sąvoka „pankas“ man asociajuojasi su pačia idėja. Pankrokas gali būti visose muzikos stiliuose. Savo muziką pavadinčiau pankrepu. Pankavimas – tai ėjimas prieš sistemą. Repas, tuo metu irgi ėjo prieš sistemą. Mes niekada neturėjome tokio repo, kuris buvo Amerikoje, mes nesame geto vaikai, mes atėjome iš pankų kultūros. Jų idėjos buvo pakankamai artimos. Taip, mes pasiėmėme juodaodžių įvaizdį, bet širdyse likome pankai. Darėme repą... Man tai atrodė didesnė išraiškos forma negu pankrokas. Sąlyčio taškų yra labai daug... Netgi „Porno Sound“ logotipe paukštukas yra su skiautere. Žinau, kad dabar pasigirs komentarai „O, tai čia šneka tas, kuris sukūrė „Tomą“. Tai čia ėjimas prieš sistemą?“
- Skaudi tema?
- Ne, bet nežinau, kiek ši istorija yra aktuali, nes „Tomas“ jau seniai atgulė į istorijos vadovėlių puslapius.
- Patys jį bandote užkasti?
- Turi omenyje, kad koncertuose jo nebegrojame? Asmeniškai aš tikrai dėl jo nesigėdiju ir nenoriu jo užkasti. Tiesiog yra elementaru, kad jis nusibodo. Bent jau man. Jis yra nugrotas, nejaučiame kaifo. Scenoje matau, kad chebra repuoja ne iš emocijos, o tiesiog iš atminties – tai kam tai daryti? Ši daina pasirodė 2000-2001-aisiais metais. Tuo metu išėjo Dr. Dre albumas, kuris, manau, padarė pačią didžiausią įtaką visiems Lietuvos hiphopo prodiuseriams. Savo rankose jau turėjome visą „Gatvės lygos“ albumą ir niekas nenorėjo jo leisti. Visi tada mums sakė „Jūsų albumas geras, mes jį klausome, nežinome ar atsipirks, reikia bent vienos dainos, kuri skambėtų radijo stotyse. Kol kas nematome nė vienos“. Grįžome su Kasčiu į studiją ir pasakėme „Šikna, dirbome, o mūsų niekas neleidžia“. Nusprendėme padaryti Dr. Dre stiliaus gabalą „Tomą“. Niekada neišsižadėsiu savo tada pasakytų žodžių: „Jeigu šito gabalo negros radijas, daugiau nebedarysiu muzikos“. Ir... Jo negrojo. Leidybinės įmonės vėl traukė pečiais. „Ar galite padaryti tikrą hitą, o ne šitą?“, - klausė. Atsitiktinumo dėka jis pateko į radijas, vėliau žmonės skambino ir patys prašė jį groti. Jie jos tiesiog reikalavo.
Dabar galiu pasakyti, kad „Tomas“ irgi buvo ėjimas prieš sistemą. Tai buvo ganėtinai nauja Lietuvos muzikos pasaulyje. Dabar šis gabalas atrodo „popsovas“, tačiau iš pradžių jis tikrai toks nebuvo.
- Tačiau jums pradėjo klijuoti etiketes. Pasigirdo kalbos, kad „G&G sindikatas“ nėra tikras repas...
- Tas etiketes mums klijuoja iki šiol. Bet tai yra slidi tema. Tasai tikras repas? Kas tai? Jo nėra! Kiekvienas supranta savaip. Yra žmonių kurie piktinasi, kad Nicki Minaj yra nominuojama repo kategorijoje. Jie nebesupranta ir sako „Mes nebeklausysime repo“. Dabar vėl galime kalbėti apie evoliuciją – viskas gyvenime keičiasi. Matyt, daugeliui tikras repas yra tasai 1989-ųjų ar senesnis repas. Jeigu jis būtų likęs toks pats, jis būtų savęs suvalgęs. Jo nebūtų likę. Jis keičiasi, o dalis žmonių nesugeba priimti pasikeitimų ir pradeda pykti, kad niekas negroja jų vaikystės muzikos – „Štai ten buvo tikras repas“. Taip, aš irgi buvau jaunas ir kvailas: išgirdęs roko muzikoje klavišinius rėkdavau, kad tai yra popsas. Visiems tada kabindavau akis, kurie man prieštaraudavo. Jei tik išgirsdavau klavišinius – tai yra „popsas“. Tai dabar vyksta tas pats su repu. Jeigu orientuojiesi tik į savo draugus – tai yra tikras repas. O jeigu tai patiks ne tik tavo draugams? Tai nusižudysi, nes netikrą repą padarei? Nebekursi? Lietuvoje yra labai gilios „hatinimo“ tradicijos. Užsistovėjome. Labai sunkiai priimame naujoves. Bet kokia naujovė yra pasitinkama klausimu „Ką tu čia darai, ar tau viskas gerai?“ ir visiškai nesvarbu, kur eisi – ar į pop pusę, ar į undergroundą. „G&G sindikatui“ teisingai buvo priklijuota „pop“ etiketė, nes tai buvo populiari muzika, ją klausė daug žmonių. Bet ar tai buvo „popsas“ muzikine prasme? Nesutikčiau. Mes esame ne vieną kartą koncertavę su tikromis pop grupėmis, tarkime, su „Mango“. Buvome tokie pikti, kad net patys arba jie reikalaudavo atskirų kambarių užkulisiuose, nes mūsų bijodavo. Tai mes su tuo „popsu“ nieko bendro neturėdavome. Mes būdavome tie pikti vyrukai – ne popsistai. Reziumuojant norėčiau pasakyti, kad nereikia bijoti keistis. Svarbiausia yra nebijoti parodyti tai, kas tau pačiam yra gražu.
- Užsiminei, kad kartais pabambi. Ar dar susikalbi su jaunąją karta?
- Kalbėjome apie tai su „repo seniais“. Paklausiau „Kodėl, kai jūs įmetate savo gabalą į youtube.com, per mėnesį sulaukiate 14 tūkst, peržiūrų, o jaunimas turi milijonus?“ Išgirdau atsakymą: „Gal mūsų klausytojas vyresnis“. Gal čia ir yra tiesos, bet esmė yra tame, kad mūsų supratimas apie jaunimą ir liko mūsų jaunystėje. Kaip buvo pas mus? Išgėriau alaus, kišenėj – butelis vyno... Baisiausia būdavo „degtinės paragavau“, „išgėriau, apsivėmiau“, „parūkiau cigaretę“. Tai buvo nusikaltimas tais laikais. Mes nenorime patikėti, kad šiais laikais pas jaunimą viskas yra kitaip. Man tai yra sunku suvokti. Aš nesuprasčiau, kokių tablečių prisirijęs dabar prieš mane atsistotų jaunuolis. Jų tekstuose tai atsispindi – tuo, kuo jaunimas dabar gyvena. Koks alus Vokiečių gatvėje, chebra? Jie to neįsivaizduoja, o mes nieko nežinome apie išsiplėtusius vyzdžius ir mėlynas tabletes. Taip, tarp kartų yra skirtumų. Bet tai yra natūralu. Pasikeitė būdas linksmintis. Nebemūsiškas jis. Jie irgi mūsų nelabai „pagauna“ tekstuose. Išlieka pamatinės vertybės – tėvynę mylėk, laikas keistis.
- O seniai įrašinėja gabalus „Citramonas“.
- Taip, o jaunimas ieško „Google“, koks čia narkotikas. Tenka su tuos susitaikyti.
