Kodėl dažname Lietuvos tarptautiniame renginyje nepasirodo įtakingų Europos Sąjungos ir kitų šalių vadovai? Ar kai kurie aukšto rango svečiai nebeužsuka dėl to, kad krito mūsų, kaip valstybės, prestižas, ar dėl to, kad neturime techninių gebėjimų juos prisikviesti? O gal tai - susipainiojusios šalies ir apskritai ES užsienio politikos pasekmė?
Apie tai prie apskritojo stalo susirinko pasikalbėti ilgametis Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, dabar - šio komiteto pirmininko pavaduotojas Justinas Karosas, Seimo Užsienio reikalų komiteto ir Europos reikalų komiteto narys Egidijus Vareikis ir Vilniaus universiteto profesorius Renaldas Gudauskas.
E.VAREIKIS: Na, žinoma, gal reikia pradėti nuo to, kad tas Baltijos jūros šalių forumas formaliai nėra net ES forumas, tai yra Baltijos šalių forumas. Taip jau atsitiko, kad visos šalys, išskyrus vieną, priklausė ES, bet anksčiau čia dalyvaudavo daug šalių, kurios visai ne ES. Sakyčiau, šiuo atveju formaliai nebuvo ES renginio. Dabar jis pats nėra toks labai svarbus, kad į jį privalėtų atvažiuoti visi valstybių vadovai. Juk tai ne koks NATO susitikimas, kad ir kaip ten būtų, šio forumo rangas yra žemesnis. Tad šiuo atveju galbūt Lietuvą ir ginčiau.
Lietuvos negaliu ginti - ir turbūt jūs esate teisus - kalbant apie pastarųjų metų mūsų diplomatinę tarnybą - yra padaryta labai daug klaidų. Bijau, kad mes nusivylėme dėl to, jog anksčiau buvo ištransliuota, neva Putinas atvažiuos, dar su juo nesusitarus, paskui... Tai yra darbo brokas. Sugebėjimų reikalas ir tų valstybių noras atvažiuoti priklauso nuo visos mūsų valstybės, nuo jos prestižo, galbūt nuo vadovų noro. Buvo laikai, kai kūrėme tokį Vilniaus dešimtuką. Tada taip pat nebuvo aukšto rango, bent jau užsienio reikalų ministrus surinkom visus. Valdas Adamkus organizavo tokį Vilniaus forumą, kur iš tikrųjų atvažiavo pakankamai daug žmonių. Dabar, kaip matote, atvažiuoja mažiau. Tai dabar jūs, kolegos, galite padiskutuoti - ar krito Lietuvos prestižas, ar krito mūsų techniniai sugebėjimai, ar tiesiog tie forumai tampa nebeįdomūs ir deklaratyvūs.
J.KAROSAS: Aš šį klausimą praplėsčiau, nes jis vis darosi įdomesnis dėl to forumo. Apskritai sakyčiau taip - kodėl mes ES neretai esame užribyje ar lyg antrame plane? Manyčiau, dėl to, kad labai dažnai norime būti vieni iš ES lyderių. O tos pastangos mūsų užsienio politikoje neretai matomos, buvo matomos ir yra matomos. Ką tuo noriu pasakyti? Kad mes kol kas vis dėlto nesugebame adekvačiai įvertinti, kas esame ir kur mes esame ir, pasikliaudami šiuo įvertinimu, formuluoti savo judesių, strateginių tikslų. Vokiečių žurnalas “Stern" 1993 m. išspausdino didelį straipsnį apie Lietuvą, jame lietuviai buvo pavadinti mažais pasipūtėliais. Ką tai reiškia? Tai reiškia - ką aš ir pasakiau - nesugebančiais adekvačiai vertinti, kur mes ir kas mes esame. Dėl to mes tampame nesimpatiški ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose. Tada, kai vetuodami blokavome ES ir Rusijos derybas, užsienio reikalų ministras buvo Vaitiekūnas, kaip tik tada su Juršėno vadovaujama delegacija viešėjome Vokietijoje, turėjome nemažai susitikimų Vokietijos Parlamente, vokiečiai mus puolė ir rodė, kad mums simpatizuoja dėl šio mūsų poelgio, kuris praktiškai nieko ypatingo nereiškė. Ir tokie dalykai - neadekvatus mūsų situacijos įvertinimas - pagimdo tą situaciją, kuri paskui pasireiškia jau atitinkamais apsilankymais forumuose ir t.t. O aš manau, kad tai nėra gerai. Mūsų užsienio politika turėtų būti vykdoma adekvačiai įvertinant, kas mes esame, kokia valstybė esame, kiek ir kaip galime padėti kitiems ir t.t. Visiškai pritariu prezidentės pasakytai formuluotei, kad elementaru ir visiškai aišku, jog vis dėlto turime pirmiausia rūpintis savo žmonių interesais, formuluodami mūsų užsienio politikos tikslus, o ne būti išmintingiausiais, kurie nori pamokyti Vakarus, kaip jiems elgtis dėl naftotiekių, dujotiekių ar dar ko nors. Tie dalykai, savaime suprantama, simpatijų Lietuvai nepelno. Suvokiu tam tikrą ideologinį momentą - yra politikų, kurie iš to valgo duoną, ir rinkėjų, kurie tuos politikus palaiko, bet manau, kad dėl atskirų rinkėjų grupelių neturėtume naudoti bendros strateginės mūsų politikos orientacijos.
R.GUDAUSKAS: Dėl to, ką ponas Egidijus sakė apie diplomatinę tarnybą: aš nepretenduoju į kažkokią kompetenciją užsienio politikos srityje, bet teko skirti pakankamai daug laiko užsienio valstybių, tokių kaip Pietų Korėja, politikams ir verslo žmonėms. Jie sakydavo, kad pas mus pasigenda sistemingo ir nuoseklaus požiūrio į strateginius partnerius, kurie, esant galimybei, išlieka keičiantis valdžios, pozicijos ar opozicijos, ar valstybės galvoms.
Užsienio valstybių situacija, mano galva, yra labai prasta, bet šios dienos tema - kita. Lietuva buvo tiesiog fizinė erdvė, kurioje vyko tarptautinis renginys, ir aš nenorėčiau šito reikalo kaip nors dirbtinai sureikšminti. Taip, kažkas į jį neatvyko, bet jeigu sakytume, kad renginys, į kurį neatvyko labai reikšmingi žmonės, yra nelabai reikšmingas, sumažintume reikšmę tų, kurie atvyko...
Iš tikrųjų egzistuoja tas mažų pasipūtėlių sindromas. Turbūt natūraliai norisi pūstis. Labai gaila, kad tai prasiveržia per kokius strateginius pareiškimus arba neišnaudojamos galimybės pozicionuotis pozityviai, natūraliai, realistiškai, atsiranda kažkokio dirbtinumo. Tai vienareikšmiškai yra negerai.
E.VAREIKIS: Aš norėčiau šiek tiek replikuoti Justinui su humoru. Tad užduosiu tokį klausimą - kada šuo laimi: ar kai loja, ar kai uodegą vizgina? Kai mes kalbame apie užsienio politiką ir labai nesutinkame, išeina taip, kad vienas sako: “Šuneli, tau reikia loti, kitaip čia tavęs niekas neišgirs". O kitas sako: “Čia, šuniuk, reikia uodegą vizginti, tada gal kaulą numes". O ar vizginti uodegą, ar loti, manyčiau, priklauso nuo situacijos. Tikrai nenorėčiau sutikti su tuo, kad mums reikia visą laiką patylėti, klausyti ir žiūrėti, kur kas ką duoda. Ir kartais reikia mokyti ir Vakarus, ir Rytus. Manau, jeigu mes nebūtume išmokę kai kurių Vakarų politikų, kaip reikia elgtis su mumis ir su Michailu Gorbačiovu, tai su mūsų valstybe galėjo būti kitaip. 1990 m. jie dar daug ko nemokėjo. Jeigu mes tada būtume tiktai vizginę uodegą, tai vargu ar būtume pasiekę tai, ką pasiekėme. Tad protinga užsienio politika yra tokia, kuri visą laiką balansuoja ant ribos - jeigu būsi beždžionė, kuri pasaulio nekeičia, tik prie jo prisitaiko, tavo proto nepadaugės. Pagal Fridrichą Engelsą, beždžionė tapo protinga, kai ėmė keisti pasaulį. Tai mums dažnai siūlo politikoje tik prisitaikyti, bet aš manau, kad, savo laimei, daug ką pasiekėme ne todėl, kad tik atidžiai klausėme, ką mums sako kiti, bet ir dėl to, kad kartais neklausėme. Tai šioje vietoje iš tikrųjų kažkur yra riba ir nenorėčiau, kad taip nusipigintume ir pasakytume, jog vieni labai tinkamai elgiasi, o kiti - labai netinkamai. Jeigu tai būtų lengva, tai užsienio politikoje...
J.KAROSAS: Palauk, aš nesiūliau prisitaikyti. Antra, manau, kad valstybės politikos ir šuns elgsenos analogija yra per daug jau subtili. Problema yra ne dėl prisitaikymo, o, kaip pats ir paminėjai, mūsų atsiskyrimo momentas, jeigu mes taip būtume ryžtingai ir t.t. Taip ir liko, kad mes net tą štampą, kuris yra visai kito lygmens, taikome visoms situacijoms ir dėl to per daug pralaimime. Aš ir kalbu apie adekvatų situacijų vertinimą ir pagal tai pasirenkamą veiklos kryptį.
E.VAREIKIS: Tai ir noriu pasakyti. Kodėl Europos Taryboje, Strasbūre, mus vertina? Todėl, kad mes dar sugebame užimti gerą padėtį tarp tų buvusių Rytų ir Vakarų, bet bėda ta, kad mes per mažai investuojame - mūsų valstybė ir mūsų visuomenė diplomatiją vertina labai žiauriai.
R.GUDAUSKAS: Tai, ką ponas Egidijus sakė, man nori nenori siejasi su tuo, kad yra pilietinis nepaklusnumas. Arba nepaklusnumas apskritai. Nepaklusniųjų buvimas sukuria precedentus, kada jie tampa paklusnūs. Tai politika, kuri turi požymių, kuri negali būti visiškai vertybiškai neprasminga ir neteisinga. Kalbant apie užsienio politiką, jeigu mes permestume tai į vidaus politiką, tai turėtume lygiai tą patį. Tam tikras nepaklusnumo momentas turėtų būti kaip ugdymo dalis.
E.VAREIKIS: Mes dažnai sakome kad Liuksemburgas, vokiečiai turi savo politines pažiūras, o mes tarsi neturime savo. Mes turime savo politiką, bet dabar ar visų... Yra toks žodis “pragmatikas", “pragmatizmas", man labai nepatinka, kad mes tą žodį labai suprimityviname. Mums pragmatizmas yra draugauti su tais, kur gali uždirbti daug pinigų. Draugauti su tais, kurie pinigų neturi, nepragmatiška. Aš sakyčiau, kad žodis “pragmatizmas" apima daug ir kitų dalykų.
Jeigu mūsų užsienio politika tampa tik užsienio prekyba, tai mes iš karto labai susilpnėjame, ir tada iš tikrųjų rinkoje mes tampame maža, nereikšminga šalimi - tik prekybos objektu, kurį galima pirkti, parduoti, iškeisti, ir tada jau niekas mūsų nebeklaus, ar mes su rusais norime draugauti, ar su amerikonais... Jeigu tai yra mūsų tikslas, o, deja, mes patys sau įsikalėme į galvą, kad toks tikslas ir yra, Liuksemburgas yra geresnė šalis, todėl, kad ten kažkas yra daug pigiau, Lietuva geresnė šiek tiek negu Latvija ir pan. Taigi ne tik pagal tai viskas yra matuojama, bet mes įpratinome visuomenę - čia yra mūsų padaryta bėda, kad laimė yra šitame. Kodėl reikia čia mylėti Lietuvą, jeigu Airijoje moka daugiau? Airija - įdomi šalis, Lietuva - ne, nes ten moka daugiau.
Turi būti skiriamos vertybės. Jeigu mes mylime gruzinus ir jie mus myli ir už tai negauname pinigų, tai dar nereiškia, kad tai yra blogai.
J.KAROSAS: Čia akivaizdi problema, aš manau, kad tame ginče, kuris kartais iškyla, ar vertybės, ar konkretūs materialiniai, pragmatiniai dalykai, “arba... arba" netinka. Čia turi būti “ir... ir". Čia visiškai suprantama, bet tik klausimas kitas: kaip mes turime kaišioti tas vertybes - kaip tam tikras ideologines klišes ar, taip sakant, jas turėti kaip tam tikrą savo politikos principą ir ten, kur reikia, jį rodyti. Bet ten, kur nereikia, tai nereikia ir jo kaišioti. Dabar, žiūrėkite, dėl to Baltijos forumo. Ten tas Putinas būtų atvažiavęs ar ne, bet tai šia proga tie, kurie neturi kito būdo, kaip save parodyti, staiga Seimui meta rezoliuciją dėl Gruzijos. Tai rusus erzina. Tie dalykai ir mūsų pozicija jiems gerai žinoma. Ar nebuvo galima parinkti kitą laiką? Aš tik sakau kaip pavyzdį. Bet tokių erzinimo momentų yra ir daugiau.
Valdemaras Tomaševskis ir Viktoras Uspaskichas dabar rašo kreipimąsi į Europos Parlamentą, surenka daugiausia lenkų parlamentarų parašus kaip Lietuvoje engiamos tautinės mažumos. Klausykite, neturi kur realizuoti savęs tokie žmonės, tai užsiima tokiais dalykais ir kenkia valstybei iš tiesų.
Jei kalbėtume apie Angelą Merkel, prancūzų politiką, tai pakalbėkime tiesiai: jeigu mes būtume neprotestavę prieš šitą Šiaurės dujotiekio vedimą per Lietuvos teritoriją, tai mes, žinoma, iš tranzito būtume daug laimėję. Dabar kas? Dabar mus ES finansuos, mes tą vamzdį atsivesime iš Lenkijos ir gausime tas pačias “Gazprom" dujas. Štai kur mūsų politikos aklumas arba neadekvatumas. Tie dalykai yra blogi. Ideologinės klišės nustelbia realybės suvokimą. Mes suprantame, kad reikia turėti alternatyvą, reikia kurti tą strateginio saugumo koncepciją ir ją realizuoti, bet ne tokiu būdu, kaip mes tai darėme ir darome. Šia prasme savo žmonių interesų per užsienio politiką nerealizuojame. Kaip prezidentė sakė, žmonių interesai svarbiausia yra, o kad vertybės - savaime suprantama. Bet negali būti vien tik vertybės.
R.GUDAUSKAS: Tai, ką kolegos sakė, man skambėjo kaip tam tikras vertybių pragmatizmas, ir jis yra prasmingas - kalbos nėra. Kokie atskiri atvejai, kaip jie pasiseka - čia kitas klausimas. Kalbėjote apie būtinumą saugoti istorijos dalį autentišką, tokią, kokia ji buvo valstybėje, tautoje, aš pats kitados buvau. Jeigu mes pradedame kovoti su kokiais nors savo pačių sukurtais stereotipais, tai tada nėra nei prasminga, nei teisinga, nei pragmatiška.
E.VAREIKIS: Norėčiau grįžti prie tokių paprastų, praktiškų dalykų. Mes dabar sėdime ir verkšlename dėl blogos Lietuvos užsienio politikos. Mes ja esame nepatenkinti. Kiek aš dabar žiūriu per pastaruosius dvidešimt metų, tai turiu pasakyti, kad bendrai paėmus Lietuvos užsienio politika, kad ir kokia ji buvo - lojimo ar vizginimo, mums atnešė labiau sėkmę nei nesėkmę. Nei kas nors mus labai apstūmė, aplenkė, padarė geriau. Na, lenkai trejais metais anksčiau į NATO įstojo, ir faktiškai viskas, o į ES įstojome kartu, į NATO įstojome su visais kitais Baltijos kaimynais ir dauguma kitų Vidurio Europos šalių kartu. Aš sakyčiau, kad netgi tai mes padarėme labai gerai. Mes tik išsibraukėme iš sovietinių respublikų sąrašo ir sugebėjome įsirašyti į Vidurio Europos valstybių sąrašą. Mes esame viena šalių grupė su lenkais ir čekais, o ne su moldavais, gruzinais ir pan. Aš manau, kad tai yra labai didelis mūsų užsienio politikos laimėjimas. Kaip jis pasiektas - ar vizginant uodegą, ar lojant - kitas klausimas.
Dabar politika po 2004 m., kai mes įstojome visur ir mums beliko kaip pasakėlėje gyventi ilgai ir laimingai. Čia aš matau problemą, kad mes nuo 2004 m. nesugebėjome suformuluoti, kokie yra mūsų užsienio politikos tikslai ir ar užsienio politika yra reikalinga mūsų žmonėms. Mes kitados juokėmės iš estų, kurie sakė, kad jiems užsienio politikos nebereikia - yra ES ir užtenka. Mes sakėme, na ne, mes tai jau savo solo partiją išsaugosime. Su tuo solo partijos išsaugojimu išėjo taip, kad mes nesutariame, ką mes giedame. Ar mums reikia rūpintis tiktai materialine gerove, vertybine, ar, taip sakant, ko dabar norime, bet nelabai žinome, ko mes norime. Tai mums atrodo, kad ta mūsų užsienio politika yra bloga. Žmonėms ji neįdomi, ar įdomi užsienio politika kokiam vengrui? Gal jiems įdomu tik vengrų tautinės mažumos klausimas. Ar įdomi užsienio politika latviui? Visų čia yra toks bendras procesas, ir dėl to mums nereikėtų labai jaudintis. Kad bendrai ES užsienio politika yra sekli, mes šitą žinome. Toks vaizdelis yra, kad visa ES neturi jokių didelių strateginių tikslų ir supratimo, ko jinai nori.
J.KAROSAS: Žinoma, iš tiesų žmonės ta problemika nesidomi, ypač visame tradiciniame Vakarų pasaulyje, bet mes, politikai, čia kalbame, mes žinome, kad, nepaisant to, žmonės domisi ar nesidomi, tai turi įtakos žmonių gyvenimui, jų interesų realizavimui. Ir nuo to, ar mes adekvačiai imamės užsienio politikos žingsnių, ar mes, įsijautę į mažų pasipūtėlių vaidmenį, imamės absoliučiai nerealistiškų esamoje situacijoje, nuo to priklauso žmonių interesų realizavimas.
Jeigu mes mokame už dujas dėl mūsų politikos tam tikro radikalumo Rusijos atžvilgiu daugiau nei Vokietija, tai, žinoma, atsiliepia žmonių gyvenimui, ir ne tik materialine, bet ir dvasine prasme. Čia aiškus dalykas. Kas būtų su mūsų dvasingumu, jeigu žmonės nebeturėtų ko valgyti?
E.VAREIKIS: Į tai galima žiūrėti dvejopai - kažkodėl jūs sakote, kad jeigu rusai mus šantažuoja su dujų kainomis, tai kalti esame mes.
J.KAROSAS: Ir mes.
E.VAREIKIS: Tačiau mano mama - kaip tokia megztoji beretė, ji ir sako, kad rusai pakėlė kainas, tai jau čia rusai kalti. Tai labai norėčiau, kad mes dėl to, kaip kiti blogai su mumis elgiasi, ne kitus kaltintume, bet save. Bet ir kiti būna kalti.
R.GUDAUSKAS: Taip, ir pačios ES politika yra sekli. Dažnai mes kažkaip makaluojamės - tai, ką mes laikome užsienio politika Lietuvos ar kitos valstybės, yra sistemos vidaus politika iš principo. Tikriausiai suprantate, ką aš noriu tuo pabrėžti? Bet vėlgi - jeigu taip pilietiškai bandytume žiūrėti į šitą reikalą, į ES kaip valstybių sistemos, sistemingos politikos pakankamumo nebuvimas yra akivaizdus šios krizės situacijoje.
J.KAROSAS: Aš kaip tik savaitgalį buvau Lazdijų pasienio šventėje ir šnekėjau su mūsų valdžios atstovais Lenkijoje - Punsko, Suvalkų valdžia. Aš paklausiau štai ko: kadangi dabar klausimas iškilęs dėl tautinių mažumų integracijos į Lietuvos kultūrą, aš klausiau, ar yra nors vienas Lenkijos lietuvis, kuris nekalba lenkiškai. Tokio lietuvio nėra. Dabar aš čia, šitoje aplinkoje, visa karta, kuri yra Lietuvos lenkai, nekalba nė žodžio lietuviškai. Integracinis momentas yra, ir dabar mes bandome jį ignoruoti ir dar labiau praplėsti tą dalyką. O klausimą reikėtų formuluoti taip, kad būtų vis dėlto numatytas vienodas integravimosi laipsnis, ir nebus problemų. O dabar kai kurie politikai pagriebia šitai ir kuria sau politiką iš to darydami visą istoriją.
Kadaise mes turėjome susitikimą su buvusiu Lenkijos maršalka, pirmininku, kalbėjomės apie tą pavardžių rašymo problemą. Tai aš pasakiau labai paprastai ir aiškiai: jeigu tarp valstybių yra tik tokios problemos, tai problemų nėra. Bet jeigu ji pakelta į tokį lygį - aukšto rango politikų, tai tampa tarpvalstybinių santykių problema. Štai kur yra bėda ir štai kur yra iš tiesų užsienio politikos nesolidumas, jeigu tokią problemą paverčiame pagrindine tarpvalstybinių santykių problema. Šiaip aš problemų ir nematau tarp mūsų su Lenkija.
E.VAREIKIS: Kalbant apie Lietuvą ir Lenkiją, aš vėlgi pakartosiu tai, ką jau esu sakęs. Mes su Lenkija esame strateginiai partneriai, bet ta strateginė partnerystė tėra žodžiai. Pasižiūrėję į žemėlapį tikriausiai pamatysite, kad Lietuvos ir Lenkijos siena turbūt yra siauriausia vieta ir NATO, ir ES. Tai jeigu mes esame strateginiai partneriai, tai aš įsivaizduoju, kad toje siauriausioje vietoje privalo knibždėti visokių geležinkelių, plentų, vamzdynų, elektros linijų, nes tai integruoja, o kas ten knibžda? Kaip buvo sovietmečiu, taip ir liko... Reali integracija vyksta labai lėtai. Mes iš tikrųjų išties realiai integravęsi, mes dabar pykstamės dėl kažkokių raidžių. Tas pyktis yra neeskaluojamas, bet ir jiems, ir mums šioje vietoje yra labai įdomu pasipykti, nebelieka laiko kitoms problemoms.
Dėl Baltijos šalių. Aš niekada nemėgau pačios Baltijos šalių sąvokos, nes kai aš užduodu sau klausimą, kas tai yra Baltijos šalys, tai yra Vidurio Europos valstybės, kurias kitados okupavo Sovietų sąjunga. Jos būtų šalys kaip šalys, bet visur už nugaros matyti tas Sovietų sąjungos šešėlis. Aš manau, kad mums būtų tikrai naudinga nevartoti šitos sąvokos. Lygiai taip pat, kaip mums yra nebenaudinga vartoti sąvokų Vidurio ir Rytų Europa. Vidurio Europa jau yra Vakaruose, o likusi - Rytų. Kai mes pradedame tai painioti, darosi neaišku, kas labiau Vakaruose - ar Ukraina, ar Lietuva, ar dar kas.
Aš nepykstu ant estų ar latvių, kad mes skirtingai mąstome. Mes iš tikrųjų savo mentalitetu, nors nelabai norime tai pripažinti, esame lenkams artimesni nei latviams ar estams. Pasakyti, kad mes tokie kaip lenkai, kartais lietuviams nepatogu, bet panašumų yra labai daug. Na, o dėl Rusijos - mes negalime taip jau pasakyti, kad mums tas pats, ką sako rusai. Ne tas pats, ir ta istorija nėra jau tokia...
J.KAROSAS: Aš vienoje diskusijoje apie santykius su Rusija esu pasakęs, kad mes turėtume vadovautis tokių valstybių kaip Prancūzija ir Vokietija elgesio standartu. Tai man kolega oponentas sakė, kad negalima lyginti, taip sakant, mes nukentėję ir t.t. Bet kiek nukentėjo Rusija nuo vokiečių ir kaip kalba Vokietija su Rusija. Vis dėlto jie rado kalbą, o mes - ne, nuolatos kiekviename žingsnyje... Aš suprantu istorijos patyrimą, jis yra aiškus, jis lydės mus ilgai, bet bent jau aukšto rango politika arba politika apskritai...
E.VAREIKIS: Mes dėl viso to kaltiname save, bet iš tikrųjų taigi taip nėra. Taip, sakoma, kad gal mes užmirškime skriaudas, pirkime naftą ir pan. Rusija neužmiršta: kol jūs neatsisakysite Antrojo pasaulinio karo tam tikrų pažiūrų, mes jums kraną užsuksime. Rusai čia yra lygiai tokie pat emocingi kaip ir mes. Būtų gerai, kad abi pusės suprastų: jie tegul nepyksta, kad mes sakome, jog jie okupavo mus, o mes tada nepyksime.
J.KAROSAS: Jeigu mes sakytume, kad jie ir išvadavo mus, ir okupavo, tai būtų viena kalba, o kai mes sakome, kad tik okupavo - jau problema.
E.VAREIKIS: Tai dėl to reikėtų ir sutarti. Bet kai mes nesutariame, mes nenorime nusileisti ir jie nenori.
R.GUDAUSKAS: Tai, ką aš girdėjau, buvo valstybių strateginiai interesai, strateginė partnerystė ir tautinių mažumų politika. Daugeliu atvejų čia tie pavyzdžiai buvo susiję su slavų tautinės mažumos politika. Jeigu kalbėtume apie strateginius partnerius, tai, banaliai mąstant, didelio ir mažo strateginė partnerystė yra visada šiek tiek subtili. Kai kalbame apie Baltijos šalis, tai iškart mūsų asociacijos - mažosios šalys. Jeigu galvotume apie tokį strateginį kontekstą, tai jau būtų kitokių interpretacijų. Šitame fone jūsų įvestas pavadinimas Rusijos kaip specialaus kaimyno, iš tikrųjų sujungia ir tam tikri dalykai, kurie yra žmogiškieji ir pan., bet jie persilieja ir į ekonominius santykius, ir tai jau yra sunkiai valdoma.
J.KAROSAS: Ar turi Lietuva savo ilgalaikę užsienio politikos strategiją? Frazės prasme - taip, bet konkrečia realizavimo prasme, žinoma, man ji sunkiai matoma. Tie, kurie šiuo metu turi daugumą ir yra valdžioje, prieš keletą metų buvo parengę Rusijos sulaikymo strategijos planą, tai atsiprašau... Ar tai suderinama su mūsų strateginiais tikslais turėti normalius, konstruktyvius ir lygiaverčius santykius su kaimynais?
E.VAREIKIS: Strategija yra ne viena - globalinė, regioninė ir kaimyninė. Globaliai mes turime strategiją ir nenorime jos keisti - mes žinome, kad mes turime būti demokratiška rinkos ekonomikos valstybė, turbūt niekas šiandien tuo neabejoja ir nenori, kad mes būtume planinės ekonomikos valstybė, išstotume iš ES ir NATO, mūsų politika yra aiški ir, kaip mano vienas iš viršininkų yra pasakęs, šioje vietoje mes žinome, kad mums reikia harmoningai dainuoti šitame chorelyje. Šioje vietoje mes šią misiją vykdome.
Dabar dėl strategijos kaimynų atžvilgiu - čia mes aiškumo neturime ir jo nėra dėl kelių priežasčių. Dėl to, kad ir nedrįstame patys pasakyti, ko norime, ir nedrįstame paklausti, ką ES mano. Mes, pavyzdžiui, nežinome, ar Ukrainos reikia ES, ar ne, todėl ir patys nieko nesakome. Nežinome, ar Gruzijos reikia, nežinome, ar Moldovos reikia. Tai šioje vietoje mums yra sunku, kad ES valdžia nieko nepasako, o patys nedrįstame sugalvoti. Jeigu aš vienas sakyčiau, kad esu už Moldovos integraciją, o visi kiti kvailiai, tai aš tik pašnekėsiu, ir viskas. Šioje vietoje mes nežinome, nes ir pati ES neturi tokios aiškios politikos artimų šalių atžvilgiu.
Parengė Ramunė VAIČIULYTĖ
