Kodėl šalyje fiksuojami tokie rodiklių skirtingose savivaldybėse netolygumai ir kodėl didmiesčių gyventojai rečiau miršta nuo infarkto, „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ plačiau diskutuota su Lietuvos širdies asociacijos prezidente prof. Sigita Glaveckaite.
Tyrė darbingo amžiaus žmones
Kardiologės aiškinimu, pabandžius pažiūrėti į darbingo, 40–64 m. amžiaus žmones ir jų sergamumą bei mirštamumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų atskirose savivaldybėse, paaiškėjo stulbinantys rezultatai.
Pasirodo, kad gyvenamoji vieta irgi gali turėti įtakos, kas dažniau miršta dėl šių lietuvių gyvybes jau ne vienus metus šienaujančių ligų.
„Esame 4-oje vietoje nuo galo Europoje pagal išvengiamą mirtingumą prevencinėmis programomis.“
„Pastebėjome ne visai gerą tendenciją, kad kai kurios savivaldybės turi gerokai didesnį mirtingumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų nei vidurkis, kuris yra 264 mirtys 100 tūkst. gyventojų“, – konstatavo gydytoja.
Į raudoną zoną pateko tokios savivaldybės: Varėnos r., Lazdijų r., Kalvarijų, Jurbarko r., Šilalės r., Kelmės r., Pakruojo r., Biržų r., Anykščių r., Ignalinos r., Švenčionių r. ir Visagino savivaldybė.
Tuo metu mažiausias sergamumas ir mirtingumas fiksuojamas Neringos, Klaipėdos m., Kretingos m., Rietavo, Šiaulių m., Šakių r., Kazlų Rūdos, Kauno m. ir Kauno r., Kėdainių r., Panevėžio r. ir Panevėžio m., Kupiškio r., Alytaus m. bei Vilniaus m. savivaldybėse.
Periferijoje – senesni pacientai, mažiau paslaugų
Pašnekovė teigimu, panašios tendencijos stebėtos ir prieš dešimtmetį.
„Kas lemia tokius skirtumus tarp savivaldybių? Skirtumus sąlygoja pakankamai daug veiksnių – ir gyventojų amžiaus skirtumai, paprastai periferijoje gyvena vyresnio amžiaus žmonės, palyginus su didžiaisiais miestais.
Taip pat įtaką daryti gali gydymo įstaigų tinklo ir kardiologų pasiskirstymo skirtumai. Nes mirtingumas mažesnis tuose regionuose, kur yra didžiosios ligoninės – tai yra Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, kur šiuolaikinių kardiologijos paslaugų prieinamumas yra geresnis. Taip pat ir gydytojų koncentracija centruose yra didesnė. Dar vienas veiksnys galėtų būti prevencinių programų prieinamumo skirtumai – centruos jis yra geresnis, lyginat su atokiais regionais“, – vardijo gydytoja.
Ji priminė, kad Lietuvoje yra 5 centrai, kuriuose įvykus miokardo infarktui medikai gali mechaniškai greitai atverti kraujagyslę. Kadangi visi jie yra didžiuosiuose šalies miestuose, pacientai, gyvendami netoli centro, greičiau ten patenka.
Veikia ir socialinis statusas, išsilavinimas
Pasak gydytojos, svarbus veiksnys čia galėtų būti ir pacientų sąmoningumas laikytis sveikos gyvensenos principų, mokymo prieinamumas.
„Sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis labai priklauso ir nuo socioekonominio statuso – mažiau serga labiau išsilavinę žmonės, paprastai jie labiau savimi rūpinasi, paiso gyvensenos korekcijos priemonių. Taip pat labai sąlygoja ir ekonominiai dalykai – kuo žmogaus pajamos didesnės, tuo jis gali sau leisti ir daugiau kokybiškos mitybos, laikytis taip vadinamos Viduržemio jūros dietos, ir fizinio aktyvumo, ir kokybiškų atostogų“, – aiškino S. Glaveckaitė.
Vis tik nors mieste socioekonominis žmonių statusas yra geresnis, ji atkreipė dėmesį į čia dažniau tykančius kitus rizikos veiksnius – miestuose yra didesnė oro tarša, patiriama daugiau streso. Visa tai šiandien taip pat yra pripažintas kraujotakos ligų rizikos veiksniais.
Kardiologė konstatavo, kad apskritai širdies ir kraujagyslių ligos jaunėja, bet taip visų pirma yra dėl to, kad jos dažniau nustatomos ankstesniame amžiuje.
„Širdies ir kraujagyslių ligos – ne tik aterosklerotinės kilmės ligos, tai ir įvairios įgimtos vožtuvų ligos, ir raumens ligos, vadinamos, kardiomiopatijos – diagnostika šiandien yra kur kas geresnė“, – pastebėjo ji.
Kodėl lietuviai serga daug labiau?
Paklausta, ką lietuviai daro tokio ypatingo, kad net sergamumas šiomis ligomis yra net keturis kartus didesnis, lyginant su kitomis Europos šalimis, S. Glaveckaitė priminė, kad virš 50 proc. mirčių nuo kardiologinių ligų yra sietinos su rizikos veiksniais.
„Jie visi mums gerai žinomi, pirmiausia aukštas cholesterolis. Turime statistiką, kad esame paskutiniai Europoje pagal tikslinio cholesterolio kiekio pasiekimą po persirgto miokardo infarkto. Tai – baisi statistika, tik 10 proc. pacientų pasiekia tą cholesterolį, kurį reikia pasiekti, kad liga neprogresuotų.
Kiti rizikos veiksniai – aukštas kraujo spaudimas, kurį dar ne visi gydome, rūkymas, kuris yra paplitęs ir plinta tarp jaunų žmonių kitomis formomis, alkoholio vartojimas, nutukimas. Esame pakankamai nutukę, ypač vyresniame amžiuje, pakankamai nejudrūs“, – vardijo Lietuvos širdies asociacijos prezidentė.
Pasak gydytojos, kitas svarbus aspektas – nepakankamas prevencinių programų efektyvumas ir žmonių įsitraukimas:
„Esame 4-oje vietoje nuo galo Europoje pagal išvengiamą mirtingumą prevencinėmis programomis. Šiandienė prevencijos programa apima žmones nuo 40 iki 60 metų. Jos atliekamos ne tik centrinėse ligoninėse, už jas apmokama ir privačioms įstaigoms.
Aišku, reikia suvokti, kad prevencinė programa priklauso tik didelės rizikos pacientams – nėra taip, kad kiekvieną šios amžiaus grupės pacientą reikia nukreipti pagal ministro įsakymą. Kardiologui tik didelės ir labai didelės rizikos pacientai.“
Tuo metu vidutinės ir mažos rizikos pacientais, S. Glaveckaitės teigimu, puikiai gali pasirūpinti ir šeimos gydytojai – paskiriamos gyvensenos korekcijos priemonės, nedidelės cholesterolį mažinančio vaisto dozės.
„Bet čia vėl lietuviška problema – mes nepasitikime medikais. Neretai šeimos gydytojas prilyginamas slaugytojui ir jo paskyrimais nepasitikima. Bet tai yra klaidinga. Tos šalys, kur yra mažas sergamumas ir mirtingumas, paprastai čia pacientai pasitiki gydytojais ir laikosi rekomendacijų“, – pastebėjo kardiologė.
Pasigenda valstybės indėlio
Pašnekovė kartu negailėjo ir kritikos sveikatos politikai – stokojama finansavimo modernioms diagnostikos priemonėms, gydymui.
„Yra sveikatos priežiūros prieinamumo problema – nėra lengva patekti pas kardiologą, didėjantis slaugytojų trūkumas. Mes, kardiologai, neretai kalbame ir apie diagnostikos, gydymo inovacijas, kurias įdiegti neretai neturime galimybių dėl finansavimo problemų.
Pavyzdžiui, kompiuterinės tomografijos angiografija, kai neinvaziškai galima pamatyti aterosklerozę vainikinėse arterijose ir taikyti daug griežtesnes prevencijos priemones. Deja, dabar šio tyrimo prieinamumas yra ribotas, nors tai yra aukso standartas visoje Europoje. Jei galvosime plačiau, yra įvairios minimaliai invazinės metodikos, jau taikomos ne vienus metus, bet pas mus Lietuvoje nėra kompensuojamos ir negalime to pasiūlyti pacientams“, – apgailestavo profesorė.
„Prioritetas yra priklausomybės, psichinė sveikata, taigi mums kelia klausimą, ar tos ligos, kurios yra žudikas numeris vienas Lietuvoje, jau yra nebe svarbios?“
Ji neneigė, kad valdžios atstovai įsiklauso ir atsižvelgia į tam tikrus siūlymus ir prašymus, tačiau, jos manymu, to nepakanka.
„Valstybės mastu Sveikatos apsaugos ministerijos formuojama strategija sukuriant ir patvirtinant pažangos priemones. Viena jų – gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir prieinamumą. Bet mes toje priemonėje iš esmės neradome pakankamo finansavimo širdies ir kraujagyslių ligoms, jos nėra prioritetas.
Prioritetas yra priklausomybės, psichinė sveikata, taigi mums kelia klausimą, ar tos ligos, kurios yra žudikas numeris vienas Lietuvoje, jau yra nebe svarbios? Jokiu būdu nenoriu nuvertinti psichinės sveikatos įtakos ir priklausomybių, bet vis tik manau, kad širdies ir kraujagyslių ligos turėtų būti prioritetas“, – konstatavo S. Glaveckaitė.
