„Savo fotografijų parodą pavadinau „Kelionė į mėnulį“, – dėstė autorius. – Dabar dažnai fotografuoju tai, ko nėra: man patinka stebėti kaip saulės spindulys, palietęs žemę, virsta žalia žole, man patinka fotografuoti svajones. Kodėl pusamžis vyras vis dar svajoja? Na, gal nėra ko stebėtis, juk jūs irgi klausote muzikos, lankote spektaklius, parodas. Žmonėms svajoti patinka."
Autorius atvirai pasakoja, kad jo žmona, Audrė Kudabienė, jį įkvėpė pradėti fotografuoti daugiau nei prieš tris dešimtmečius.
„Vienintelis žmogus, kuris juokiasi iš mano nuotraukų – tai mano žmona, – sako G. Kudaba. – Puikiai ją pažįstate iš TV ekranų ir, beje, juokiasi ji ne iš tų nuotraukų, kurios jau netrukus birželio 14-ąją bus pradėtos eksponuoti Vilniuje, Europos prekybos centre, pagrindinėje jų erdvėje. Audrė juokiasi iš mano dar 1987-aisiais dovanotų."
Jis sako, kad tuomet įstojęs į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos, pamatė gražią merginą ir, nežinodamas kaip atkreipti jos dėmesį, ėmė ją fotografuoti.
„Vakarais ryškindavau ir džiovindavau fotojuosteles, naktimis laboratorijoje, degant raudonai šviesai (tais laikais būdavo toks nuotraukų gaminimo procesas) kurdavau jos nuotraukas, o iš ryto skubėdavau į paskaitas ir tas naktį pagamintas nuotraukas lyg tarp kitko jai paduodavau. Taip dažnai žiūrėjau į ją pro fotoobjektyvą ir beviltiškai įsimylėjau šią merginą, o kai pakviečiau į pasimatymą, į teatrą, ji atėjo su draugu. Tai prisiminus, ir man dabar juokinga. Veikiausiai tiek daug fotografuodamas, iš tiesų išmokau tai daryti ir Audrė juokdavosi vis mažiau. Arba juokėsi dėl kitų dalykų. Iki šiol juokiamės kartu."
