Sostinės Jaunimo teatre neseniai Barboros Radvilaitės vaidmenį sukūrusi bei tik ką didžiuosiuose ekranuose pasirodžiusiame kontraversiškai vertinamame filme „Anarchija Žirmūnuose“ vaidinanti aktorė Severija Janušauskaitė savo asmeninį gyvenimą laiko užrakinusi po devyniais užraktais. Ji įsitikinusi, kad visai nesvarbu, kokia ji yra iš tiesų, svarbu tai, kokią ją mato žiūrovai.
Nesvarbu, ar karalienė, ar tarnaitė
Iš pirmo žvilgsnio ji primena paauglę arba tik ką plunksnas užsiauginusį bjaurųjį ančiuką, neseniai tapusį išlakia gulbe. Tokią ją matome scenoje, kai vaidina Barborą Radvilaitę, daugelio scenos žvaigždžių svajonių vaidmenį. Sentimentus mums, lietuviams, kelianti istorinė asmenybė Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Žygimantas ir Barbora“ – labai atsakingas vaidmuo. Nejučia vyresniosios kartos žiūrovai, matę dar sovietiniais laikais Jono Jurašo Kauno dramos teatre pastatytą „Barborą Radivilaitę“ Kauno dramos teatre ją bando lyginti su legendine aktore Rūta Staliliūnaite. Tačiau Severija – kitos kartos aktorė ir spektaklis visiškai kitas, ir pjesės autorius taip pat. Liko tik pati idėja ir nėra ko daugiau norėti. Todėl pašnekovė, lyg užbėgdama už akių klausimui, ar matė, ar girdėjo kaip vaidina Barborą Rūta Staliliūnaitė, šypsosi: „Nei mano, nei režisieriaus tikslas nebuvo prilygti jai ar pralenkti. Mano Barbora kiek kitokia, bet kartu ir tokia pati: jautri, silpna, mylinti, gniuždoma, o kartu ir labai tvirta... Bet man scenoje nėra taip svarbu, ar aš vaidinu karalienę, ar tarnaitę. Su didele atsakomybe kuriu man patikėtus ir pagrindinius, ir antraplanius vaidmenis. Man taip pat nėra svarbu ilgas vaidmenų sąrašas. Esu iš tų, kuriems gyvenime esminis dalykas yra ne kiek, o kaip“.
Scenos drabužis aktorei padeda įsijausti į vaidmenį. Vaidindama Barborą, ji užsideda aukštakulnius batus, puošnų karališką drabužį (dizainerė Agnė Kuzmickaitė) ir pasijunta tikra aukštuomenės dama. „Smagu pabūti moterimi. Ir visai nesvarbu karaliene ar tarnaite. Gyvenime esu visiškai paprasta, mėgstu patogius kedus ar kitokius batus, mano eisena ir elgsena labiau berniokiška. Beveik niekada nedėviu suknelės ir apskritai amžinai neturiu nei laiko, nei noro dažytis ar puoštis. Tikriausiai man reikėjo gimti berniuku“, – šypsosi S.Janušauskaitė.
Raktelis į asmeninį gyvenimą
Severija užsiregistravusi vienoje populiarioje interneto svetainėje, kurioje kas tik nori gali perskaityti apie tavo pomėgius, parašyti laišką, padėkoti už vaidmenį ar atvirkščiai dėl ko nors papriekaištauti. Ten, beje, radau, kad aktorė augina trejų metukų sūnelį Dovą. Vadinasi nėra vienišė ir tai jau raktelis į jos asmeninį gyvenimą.
„Į savo uždarą asmeninį gyvenimą iš tiesų nieko neįsileidžiu, nes man koktu skaityti apie tas žvaigždes ir žvaigždutes, kurios giriasi, kokį naują apdarą įsigijo, su kuo išsiskyrė ar buvo kelionėje, – sako Severija. – Nenorėčiau, kad susidarytų įspūdis, kad esu kokia paniurėlė. Aš palyginti lengvai bendrauju su žmonėmis, bet draugus renkuosi. Kuo toliau, tuo labiau atsijoju tuos, su kuriais man neįdomu, kurie pasirodo esantys netikri draugai. Man patinka neutralumo būsena, patinka būti neatpažintai gatvėje, savas uždaras pasaulis, kuriame pats svarbiausias žmogus – mano vaikas. Sūnus man duoda viską. Kai jis gimė ta meilė buvo vienokia. Kai jis auga, ta meilė beprotiškai auga. Nieko nėra reikšmingesnio kaip buvimas su vaiku, sugebėjimas jį saugoti, būti už jį atsakingai, nes tik nuo manęs priklausys koks Deividas užaugs. Kartais šalia jo būdama susimąstau, ko verta aktorystė, kurioje daug tuštybės, egoizmo? Tikrasis mano gyvenimas ir darbas, kaip ir kiekvienos moters, yra vaiko auginimas“.
Nenorėjo būti lydere
Severija savo vardą atsinešė savo gimimo dieną – spalio 22-ąją. Mergaitės prosenelė tuomet tėvams patarė nesukti galvos, kaip pavadinti dukrą, o duoti tokį vardą, kokį ji tądien atsinešė. Taigi pati Severija iš pradžių nebuvo patenkinta savo vardu. „Žmonių reakcija išgirdus mano vardą būdavo keistoka. Dažniausiai jie perklausdavo, pasitikslindavo, neteisingai įsidėmėdavo, o aš nenorėjau tokio išskirtinio dėmesio. Dabar jis man patinka, nes tai vis dėlto retas ir skambus vardas“, – kalba aktorė.
Gal todėl, kad gimusi rudenį, jai šis metų laikas labai patinka... Netrukus jai sukaks 29-eri. Savo metų ji neketina slėpti ir teigia, jog niekada neslėpsianti, nes jai patinka brandaus amžiaus sulaukusios moterys. „Žmogus svarbus ne savo jaunyste, o tuo kaip jis pats jaučiasi, kuo gyvena, kaip dirba. Nors daug kas man sako, kad atrodau kaip aštuoniolikmetė, bet aš jaučiuosi būtent taip, kaip yra. Mano metai, kaip aktorei, yra labai palankūs, nes galiu suvaidinti ir jaunesnes ir vyresnes herojes.
Jau dešimt metų, kai Severija yra vilnietė. „Nuo studijų Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje pradžios iki šiol Vilnius – mano miestas. Prie jo pripratau ir man čia gera gyventi. Turiu ir daugiau mėgstamų vietelių Lietuvoje. Smagu, kai kartu su sūneliu nuvykstame į tėvų sodybą netoli Šiaulių, nes ten mano šaknys“, – prisipažįsta S.Janušauskaitė. Jos tėvai nebuvo meno žmonės. Tik senelis buvo muzikantas, mokėjęs groti įvairiais instrumentais, mėgęs tapyti, Severijai įskiepijo meilę menui.
Teatras ar kinas?
Kad stos į aktorinį S.Janušauskaitė buvo nusprendusi dar vaikystėje. Mat kaimynai buvo Šiaulių dramos teatro aktoriai, dažnai lankydavo spektaklius. Nors, kaip pati prisipažįsta niekada nenorėjo būti lydere, veikiau autsaidere, nepastebima, nemėgdavo išsišokti, išsiskirti savo apranga ar šukuosena. „Nepatikėsite, bet visada ir dabar taip pat jaučiu scenos, žmonių masės baimę. Nepakęsdavau jokių skaitovų konkursų ir panašių dalykų. Kad įstojau į aktorinį, matyt, padėjo Dievas, – svarsto jau apie dešimt didesnių ir mažesnių vaidmenų scenoje sukūrusi aktorė. – Bet, kai atsiduriu scenoje, atsitinka mistiškas dalykas. Praeina kelios sekundės, minutė ir viskas praeina. Publikos alsavimas užkrečia“.
Įdomią ir talentingą aktorę pastebėjo ir kino kūrėjai. Neseniai ekranuose pasirodžiusiame daug diskusijų keliančiame filme „Anarchija Žirmūnuose“ ji visai kitokia, berniokiška, kampuota, šiuolaikiška, turinti anarchistinio avantiūrizmo ir lesbietiškų polinkių pana. Tad paklausta, kuris iš šių vaidmenų pagal jos charakterį artimesnis, Severija juokiasi: „Abu“. Tokio atsakymo iš jos ir tikėjausi. Tačiau kinas, pasak pašnekovės, yra narkotikas, kuris užburia ir kurio norisi dar ir dar. „Kinas ir išbalansuoja, ir įtraukia, ir nervina. Gaila, kad mūsiškio šiuolaikinio kino šlovė menkesnė negu sovietiniais laikais. Nemyli jo valdžia, nemyli žiūrovai, o kartais ir patys kūrėjai, – tikina Severija. – Jeigu galėčiau, būčiau tik kino aktorė, nes teatro aplinka, tuštuma kartais slegia“.
Giedrė MILKEVIČIŪTĖ
