Tiesiogiai rinkti Vilniaus merą bus įdomu. Po kelių dešimtmečių parlamentarų trypčiojimų pagaliau turėsime tokią galimybę. Žmonėms nerūpi, kokius partinius sąrašus sudaro politikai, mes norime pamatyti, ką padarys ir kokių idėjų turi kandidatuojantieji į mero postą.
Vilniečiai nori, kad miestas būtų gražus ir tvarkingas. Ir dar nori savo mieste jaustis šeimininkais, o ne pavaldiniais. Nori turėti galimybę vaiką vesti į kokybišką darželį už prieinamą kainą, o ne dalyvauti loterijoje, kurios nugalėtojai paaiškėja niekam nesuprantamu būdu. Nori, kad žalia veja šalia daugiabučio ir būtų žalia veja, o ne kaimo girtuoklio šabakštynas, o paskambinus į savivaldybę ir paprašius tą žolę nupjauti, nebūti išjuokti. Nori, kad verslas čia kurtųsi lengvai, daugėtų darbo vietų ir augtų atlyginimai, o ne važiuoti dirbti į Londoną. Galų gale, nori gražių parkų su fontanais ne tik miesto centre, bet kiekviename mikrorajone – šalia savo namų.
Ar apie tai girdime iš pretendentų į merus? Kol kas - ne. Žaidimas čia kitoks. Konservatoriai savo dėmesį sutelkę į grožio konkursą – tikisi, kad pateikę aukščiausius reitingus turintį kandidatą, neturės spręsti žmonių problemų, o užteks tik pasipuikuoti. Bet ciniškumo varžybose nugalėjo jaunasis socdemų partijos kadras. Jis ne tik, kad negalvoja, ką pasiūlyti rinkėjams, jis matematiškai skaičiuoja: „biškį tvarkiečių balsų, biškį - darbiečių, dar šiek tiek rusų ir aš - jau meras“.
Tikėkimės, kad per likusius penkis mėnesius kandidatai ir partijos visgi prabils apie tai, kokį ateities Vilnių mato, apie tai, kokius darbus nori įgyvendinti. Dar įdomiau bus po rinkimų – ar išdrįs tuos pažadus įgyvendinti.
O mes toliau gyvensime savo Vilniuje, mylėsime ir puoselėsime jį . Nesvarbu, kas sėdės savivaldybės 19 aukšto kabinete.
Vincas Jurgutis
