Man vadovaujant Seimo NSGK žinomam (2006 metų) parlamentiniam tyrimui ir vėliau bendraujant su buvusiais ir esamais teisėsaugos pareigūnais tapo žinoma arba pasitvirtino senesni faktai, kad Lietuva nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios tapo nuožmios įvairių užsienių specialiųjų tarnybų kovos arena.
Ir toli gražu ne tik Rusijos, nors reikia pripažinti, kad pastarieji įsitvirtinę stipriausiai, turint mintyse legaliai veikiantį Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos pareigūną, aktyvų politiką. Tačiau nuo jų neatsiliko ir mūsų partneriai amerikiečiai, kurie be skrupulų, nemažą dalį KGB aktyvistų arba rezervistų perverbavo į CŽV žinodami kas jie tokie ir kaip jais galima manipuliuoti. Apie tai nevertėtų net rašyti, nes tai įprasta specialių tarnybų rutina, jei ne vienas bet...
Šie, net kelių valstybių specialiųjų tarnybų veikėjai drąsiai veikė ir veikia mažoje, bet vis tik savarankiškoje valstybėje Lietuvoje ir veikia toli gražu ne mūsų visų naudai. Negana to, jie sugeba laikas nuo laiko prasibrauti į gana aukštus valstybinius postus. Esu įsitikinęs, kad bent pirmi asmenys tikrai žinojo, kad tokie veikėjai vadovavo užsienio reikalų ministerijai, valstybės saugumo departamentui, visai eilei kitų ministerijų ir žinybų. Negana to, jie patarinėjo ir patarinėja Prezidentams, premjerams, Seimo vadovams. Kategoriškai nesutinku su tyliai naudojamais argumentais, kad jeigu tūlas ministeris ar šiaip koks klerkas yra užverbuotas draugiškos valstybės specialiosios tarnybos – tai čia nieko bloga. Visų pirma kodėl draugiška valstybė išvis verbuoja mūsų pareigūnus, o antra – negali net mažos valstybės pareigūnas dirbti kitos valstybės specialiajai tarnybai. Taip tampa dviejų ponų tarnas ir nebežino kam tarauti, o juk dauguma iš jų prisiekia tarnauti Lietuvai ir jos žmonėms. Ši praktika įsivyravo nuo „Sąjūdžio“ laikų, kai tokie agentai kaip „Kliugeris“ buvo laukiami Lietuvos svečiai, o jie paprasčiausiai vykdė savo žvalgybines misijas. Nepamirškime, kad LTSR KGB buvo sukurtas specialus padalinys „Sąjūdžiui“ ir jie tikrai neleido laiko veltui iki maksimumo pripildydami „Sąjūdį“ savais. Būtent todėl iš „Sąjudžio“ ir buvo išgyvendinti, o teisingiau „išėsti“ tokie didūs žmonės kaip Justinas Marcinkevičius, Arvydas Juozaitis, Vytautas Radžvilas ir visa eilė kitų.
Būtent šiame kontekste reikia nagrinėti naująją šalies istoriją ir ją ištikusią nelaimę, kai Tauta vos iškovojusi nepriklausomybę buvo atiduota apvogti ir sunaikinti saviems vertelgoms ir pilkiems politikieriams. Visą laiką per 21 metus kova vyko ne už geresnį ir teisingesnį žmonių gyvenimą, o tarp specialių tarnybų įtakos, siekiant savo specifinių tikslų nieko bendro neturinčių su žmonių ir valstybės gerove. Tai ir plačiai nuskambėjusi CŽV kalėjimų istorija, kurios kaip velnias kryžiaus bijo ponas Valdas Adamkus. O juk čia jokia paslaptis, kad kalėjimai buvo ir ne tik. Bet buvo ir didžiulės grynųjų pinigų sumos įvežamos be jokios kontrolės į Lietuvą ir neaišku kieno kišenėse nusėdusios. Buvo ir saugumo karininko Vytauto Pociūno tremtis, bei nužudymas. Jis žinojo apie pavogtas grynų pinigų sumas keliaujančias iš JAV per Lietuvą. Todėl, jog ruošėsi apie tai viešai pasakyti jis ir buvo nužudytas. O juk ponas Valdas Adamkus apie tai negalėjo nežinoti, nes jam pavaldus VSD, kurio žmonės tai aktyviai vykdė. Buvo ir kitų Valdui Adamkui „pakištų“, jo aktyvių pagalbininkų iš mūsų išaiškinto ir išviešinto „valstybininkų“ klano, kaip Albinas Januška, nesuprantamų nei mums, nei patiems rusams, pono V.Jakunino apdovanojimo Lietuvos valstybiniu ordinu istorijų.
Tačiau labiausiai manau ponas V. Adamkus bijo dvejų, vėlgi žinomų, bet specialiai pamirštamų, nusikaltimų įvykdytų padedant tiems ponams, kurie vėliau per visus dešimt metų jo Prezidentavimo ir reikalavo jų klausyti, nes būtent jie jį paskyrė LR Prezidentu. Būtent – paskyrė. Nusikalstamai pamindami LR Konstituciją, nes visi žinojo, kad ponas V. Adamkus negyveno 3 metus Lietuvoje, nes dirbo oficialioje JAV valstybinėje tarnyboje. Ponas V. Adamkus LR Prezidentu tapo neteisėtai. Tai ne išsigalvojimas, o faktas. Tie, kas padėjo, kad taip įvyktų suprantama tikėjosi dėkingumo ir paklusnumo, kurį ir gavo.
Antras nusikaltimas išvis yra kriminalinis. Ponas V. Adamkus suteikė pilietybę Sadekui Mansurovui pagal Viktoro Uspaskicho prašymą. Šis žmogus niekada negyveno Lietuvoje, nemokėjo ir nemoka kalbos, o pilietybė, matomai, jam reikalinga keliauti po pasaulį be vizų. Tačiau ne už ačiū ponas V. Adamkus taip rizikavo. Už tai V. Uspaskichas padengė didesnę dalį jo rinkiminės milijoninės skolos. Negano to, su šiuo, pagal turimus VSD ir JAV ambasados Vilniuje (paviešino „Wikileaks“) duomenis, Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos veikėju, ponas V. Adamkus turėjo reikalus ir jam besislapstant nuo Lietuvos teisėsaugos Maskvoje. Būtent jis siuntė savo emisarą, dabartinį sveikatos ministrą Raimondą Šukį į Maskvą pas V. Uspaskichą. Kažkodėl šis vizitas sutapo su pono Viktoro pasamprotavimais per Lietuvos TV, kad jis rašo knygą ir parašys apie aukštų pareigūnų negražius darbelius. Ar ne čia randasi atsakymas į tokį nuostabų V. Uspaskicho sugižimą atgal ir sklandų įsijungimą į šalies reikalų tvarkymą, jau net ir Briuselio lygmeniu. Juk tikrai nėra žadėtos knygos, kaip nėra ir rimtos bylos šiam veikėjui už nelegalius 25 milijonus litų, įvežtus nelegaliai į šalį siekiant perimti jos politinę kontrolę. Negi mes čia „litovcai“ tokie kvailiai ir nesuprantame, kodėl kai V. Adamkus užsimiršęs prasitarė, kad jį spausdavo ir net šantažuodavo, būtent „valstybininkų“ klano ruporas „Lietuvos rytas“ pirmąjį pakalbino V.Uspaskichą, kuris su jam įprastu cinišku aplombu pasakė, kad bus sąžiningas( įdomu kur ta jo sąžinė?) ir nieko nesakys. Nors tai pasakyta taip, kad skaitytojui ir pačiam V. Adamkui būtų aišku, kad turi ką papasakoti. Matomai ne atsitiktinai antru pašnekovu tame pačiame straipsnyje pasirenkamas vėlgi V. Adamkaus sąžinės košmaras, sąmokslininkų išverstas iš posto, Prezidentas Rolandas Paksas. Tuo subtiliai ponas V. Adamkus privedamas prie logiškų išvadų, kad jis negali kitaip, o tik kaip tylėjo, tyli ir turi tylėti. Nes žymiai baisiau bus oponentų pyktis nei dar vienas nusikaltimas, žinant apie nusikaltimą apie jį nepranešti. Tačiau baimės akys didelės, juk aiškiai duota suprasti, kad jei dar užsimirši ir išsižiosi, kaipmat būsi apkaltintas. Kaip sakydavo anais laikais, prisipažinsi – mažai gausi, o neprisipažinsi – visai negausi, t.y. nesėdėsi kalėjime. Penkta kolona nuostabiai tvarkosi Lietuvoje: veikia ji legaliai, turi savo oficialią spaudą, kitas žiniasklaidos priemones. Jie jau atvirai mums sako: norite „litovcai“ vaidinkite savo nepriklausomybę, o mes buvome ir esame jūsų tikrieji šeimininkai. Tokie, kad net sovietmečiu nesapnavote, tokie, prieš kuriuos dreba jūsų visi politikieriai, jūsų skystablauzdžiai vadukai ir toliau drebės, nes jūs mus mylite ir net mūsų atskirus veikėjus renkate. Mums labai padeda ir jūsų tautiečių numylėtiniai, kurie labai mėgsta vogti ir meluoti, mes juos kaipmat pakabiname. Žiūrėkite, neseniai pykęsi Viktoras ir Artūras šiandien nuostabiai sutaria kaip Vilnių su lenkais atlaisvinti nuo lietuvių. Deja, tai ne sapnas, o realybė ir kuo toliau, tuo baisesnė.
Tikėti pono V. Adamkaus ar Vytauto Lansbergio sąžine, kad jie prabils, yra daugiau nei naivu. Jie tylėjo ir tylės, nors žino daug. O tikėti mūsų supuvusia prokuratūrą, kad ryšis kurį prakalbinti, tai tolygu tikėti, kad turtuoliai savo turtais pasidalins su vargšais.
Tačiau išvados iš šios nedidelės analizės labai liūdnos. Lietuva yra jau seniai tapusi valdžioje esančių aferistų, nesibodinčių net kriminalinių nusikaltimų, įkaitė. Būtent iš čia ir visos mūsų problemos, šalies išsivaikščiojimas, jos skurdas, žmonių apatija, narkomanija, savižudybės ir nuosmukis. Būtent todėl Tautos ateities forumas (www.taf.lt) ir kviečia žmones pasirašyti „Tautos naikinimo pasmerkimo aktą“, kuriame yra ir minimų veikėjų pavardės, bei imti viską į Tautos rankas, jungiantis prie „Lietuvos vienybės deklaracijos“ idėjų.
Kol stebėsime kaip susikompromitavę ir galutinai sąžinę praradę veikėjai save išdidžiai įvardinantys politiniu „elitu“, suvedinėja sąskaitas, jie galutinai parduos ne tik šalies turtą, ne tik sąžinę, kurios neuri, bet ir mus visus.
Daktaras Algimantas Matulevičius yra Tautos ateities forumo pirmininkas
