Baigiau skaityti šiandien ir kol kas noriu susikišti pirštus į ausis ir rėkti. Ne, knyga tikrai nėra bloga. Ji tiesiog 100% patenka į Labiausiai Sukrečiančių Knygų Sąrašą.
Man šita knyga atrodo „Asilė pamačiusi angelą“ ir „Širšių fabrikas“ mišinys. Tie, kurie skaitė abi, viską jau suprato ir gali toliau nebeskaityt. Neskaičiusiems papasakosiu.
Dvaras už pušyno. Milžiniškas pastatas su bokštais, šokių sale, biblioteka, portretų galerija. Dvare gyvena keistuolis tėvas, psichas brolis ir sesuo-nesesuo-brolis-nebrolis. Tėvas – keistas religinis fanatikas, mėgstantis keistus ritualus (ir karšti kailį).
„… prirakintas už riešų ir čiurnų ir ištemptas į šalis buvo panašus į iksą, jei vadinsim daiktus jų tikraisiais vardais. Tas kas nors buvo tėtis. Kartais tėtis mums įsakydavo jį prirakinti, bet tai dar ne viskas.
Tuo metu brolis turėjo iš visų jėgų stumti jį iš nugaros, kad rankos ir kojos išsitemptų kiek įmanoma, manau, kad tai neteikė tėvui malonumo, atsižvelgiant į jo amžių ir traškančius kaulus. Kai raumenų ištempimas, jei taip galima sakyti, pasiekdavo kulminaciją, aš turėdavau atsistoti priešais tėvą ir šlapiu skuduru vanoti jam pliką pilvą.“
Ir tai dar ne viskas. Dar yra mįslingas „o tu ša“ sakinių pabaigoje, Teisingasis Atpildas ir Stiklo dėžė rūsyje, Burtų Knyga, nuo laikų pradžios gyvenantis arklys, krūvos tėvo paslapčių.
Ir vieną dieną tėvas nustoja kvėpuoti. Pasaulio tvarka sudarkyta ir metraštininkas išeina į miestą ieškoti karsto, kur randa meilę ir gauna vardą. Sužinoję, kad tėvas miręs, į dvarą ima plūsti „giminingieji“. O visa tai turi baigtis. Anksčiau ar vėliau.
Aš nesuprantu, kodėl niekada anskčiau nieko negirdėjau apie šią knygą. Ji efektinga, ji įdomi, ji supurto ir paveikia.
G.Soucy kraupiai tobulai atkuria tą atmosferą, kai išžengi iš savo kiemo ir jauti, kad tavo pasaulis sugriuvo, nes ten „lauke“ tvarka visai kitokia. Ir niekas nebegali atskirti kur kekšės, o kur skaisčios mergelės.
Visas dvaras – tarsi didelis pūlinys, kuris veriasi ir varva su kiekvienu puslapiu. Gal ir fui, bet negali sustot.
„Kadangi mano astrologinis ženklas – asilas, viską darau, kaip daro veršeliai ir paršeliai.“
Pažymys: 10. Nors vis dar noriu paklykti. Praeis.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: La petite fille qui aimait trops les allumettes
Puslapiai: 190
Leidykla: Alma Littera
Metai: 2007
Kaina: 9 lt. Pirkau Knygų klube per išpardavimą.
Su meile, Rikošetas
