Lietuvos visuomenė turi domėtis savo šalies literatūra, nes niekada nebūsime įdomūs pasauliui, jeigu nebūsime įdomūs patys sau.
Taip Knygų mugėje teigė „Lietuviškų knygų“ direktorė Aušrinė Jonikaitė.
Geriausios lietuviškos knygos autorius Sigitas Parulskis mano, kad patys sau vis dėlto nesame labai įdomūs, mat „kiti net nežino, jog mes egzistuojame, kad apskritai yra lietuvių literatūra“.
Į bene svarbiausią knygų leidėjams metų įvykį – Vilniaus knygų mugę – lankytojai ateina ne vien knygų pirkti, bet taip pat aplankyti kultūrinius mugės renginius.
Ko trūksta lietuvių literatūrai
Šiųmetės mugės tema – lietuvių literatūra. Mugės programoje numatyta, kad lankytojai galės susitikti su 80 lietuvių autorių.
Štai į diskusiją „Knygų kamščiai skaitytojų greitkelyje. Prisisekime diržus!“ buvo pakviesti ekspertų atrinkti keturi šių „Metų knygos rinkimų“ akcijos knygų penketuko autoriai (Donaldas Kajokas dalyvauti diskusijoje negalėjo), literatūros kritikės.
Šių metų „Metų knygos rinkimų“ suaugusiųjų kategorijoje nugalėtojas Sigitas Parulskis padarė išvadą, kad rengiama akcija yra juokinga, nes šiemet geriausias knygas rinko tik 6 tūkst. žmonių.
„Tuomet ši akcija yra juokingas renginys, nes net ir Lietuvoje 6 tūkst. yra juokingas skaičius. Mes čia tikrai nekalbame apie masinę kultūrą – tai yra elitinis renginys. Jei balsuoja tik tiek žmonių, vadinasi, kiti net nežino, jog mes egzistuojame, kad apskritai yra lietuvių literatūra.
Iš tokių renginių žmonės sužino, kad ir šiandien egzistuoja lietuvių literatūra, kad ji nesibaigia mokykloje ties Žemaite ar Maironiu“, – svarstė knygos „Sraigė su beisbolo lazda“ autorius.
Rašytojai paklausti, ko jie pasigenda lietuvių literatūroje, nė nemirktelėję vardija, ko pasigendą. Štai Daliai Staponkutei trūksta diskusijos tarp rašančiųjų, kritinio rašymo apie literatūrą, pokalbio tarp rašytojo, leidėjo ir skaitytojo.
S. Parulskis prisipažino, kad jam, kaip skaitytojui, trūksta pinigų. „Brangios knygos“, – pabrėžė jis ir pridūrė, kad kolegės D. Staponkutės pasiūlymas rašytojams rašyti apie rašytojus yra visiškai blogas.
„Štai parašiau apie R. Šerelytę ir ji iškart manęs nemėgt pradėjo. Ir kiek aš rašiau, visi manęs ėmė nemėgt.
O lietuvių literatūrai nieko netrūksta. Tiktai ji yra labai maža. Esu radęs M. Kunderos mintį: „Čekų literatūra turi vieną specifinį dalyką – ji yra per menkai aristokratiška, ji iš esmės yra plebėjiška“.
Tai labai tinka lietuvių literatūrai. Lietuvių literatūra yra labai plebėjiška: nėra mėgavimosi, grožėjimosi stiliumi. Jeigu grožimasi, sakoma, kad graži, turtinga, gausi kalba, bet tai nėra stilius“, – įsitikinęs S. Parulskis.
Jaroslavas Melnikas nesiryžo pasakyti, ko trūksta lietuvių literatūrai, nes, pasak jo, kiekvienos tautos literatūroje ko nors trūksta.
Renata Šerelytė pastebėjo, kad Lietuvoje egzistuoja atskiros rašytojų grupės. „Ir jos egzistuoja ne visai gerąja prasme: jos nėra veržlios, novatoriškos. Jos egzistuoja kaip konservatyvios grupelės, kurios vadovaujasi nerašyta taisykle, kad apie draugus blogai rašyti negalima.
Taip pat neretai pastebiu, kad Lietuvos kultūrinėje spaudoje pasigirsta drąsių teiginių, bet daugėja anonimiškumo. Žmogus neša drąsią idėją ir pasirašo slaptažodžiu. Manyčiau, reikėtų pasirašyti tikromis pavardėmis“, – sakė knygos „Balzamuotojas“ autorė.
Monika Kutkaitytė
