Pedofilijos byla ir visi su ja susiję įvykiai plačiai nuskambėjo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žiniasklaidoje. Per šalį ne kartą ritosi protestų bangos ir ne vienas aukštas pareigūnas buvo priverstas atsisveikinti su postu, bet viena šios istorijos detalė, galima sakyti, fenomenali: beveik dvejus metus prie Kedžių ir Venckų namų organizuotos budėjimo akcijos, kurios vėliau peraugo į grandiozines kultūrinių renginių akcijas ir net bendras pamaldas. „Garliaviniais“, „patvoriniais“ ir „ violetiniais“ tautos „pakrikštyti“ žmonės Klonio gatvėje leido dienas ir naktis.
Kedžių kiemo prieigose – nuolat kūrenama krosnelė, prie kurios ant kėdžių ir suoliukų sėdi žmonės. Prie tvoros – keliolika atremtų plakatų su šūkiais. Kieme – palapinė ir stoginė. Palapinėje – lauko virtuvė, kur žvarbiame ore daug laiko praleidžiantys žmonės galėjo užkąsti ir išgerti arbatos. Stoginėje – kėdės ir suolai, ant kurių buvo galima prisėsti ir kieme stovinčioje scenoje organizuotų renginių metu.Tokia budinčiųjų kasdienybę pamatydavo į Klonio gatvę užsukę žmonės, nuotraukos ir filmuoti kadrai iš šios vietos pasirodė daugelyje žiniasklaidos priemonių.
Tačiau naujienas galėjo sekti ne tik budintieji Klonio gatvėje, nemažai žmonių nuolat įvykius sekė internetu – socialiniame tinkle „Facebook“ ir per tiesioginę vaizdo transliaciją. Apie tai, kaip Klonio gatvės įvykiai atrodė pačių budėtojų akimis, portalui Balsas.lt pasakojo daugiau nei dvejus metus Klonio gatvėje praleidęs verslininkas Renaldas Ščiglinskas. Muitinės tarpininkavimo paslaugas teikiančios įmonės savininkas sako, kad mintis transliuoti vaizdą iš įvykio vietos galvoje sukosi jau senokai, bet įgyvendinta tik tuomet, kai situacija tapo kritiška. Pats vyras pasakojo, kad Klonio gatvėje prieš pat teismo sprendimo vykdymą praleido kur kas daugiau laiko nei darbe ar su šeima.
– Kaip keitėsi Garliavoje budinčių žmonių nuotaikos laikui bėgant? Kokie momentai buvo kritiniai?
– Visų Klonio žmonių nuotaikos visada buvo optimistiškos. Visada kartodavau, kad pesimizmui Klonio gatvėje ne vieta. Kaip būtų galima siekti tikslų apimtiems pesimizmo? Visi, kuriuos vienijo Klonio gatvė ir neabejingumas Drąsiaus bei jo dukrelės tragedijai buvo ir yra išskirtinai stiprios asmenybės. Man didelė garbė visus juos pažinti ir žinoti, kad Lietuvoje dar yra tokių žmonių, sugebančių neužsimerkti, nenusisukti, kai kitam skauda. Kritiniai momentai... Na, nemalonu buvo dėl Mariaus Kuprevičiaus ir Vitalijaus Kerčio nuopolio. Asmeniškai aš Mariaus ir nelaikau jokiu kovotoju, o tiesiog sociopatu, ir manau, kad tai žmogus, negalintis gyventi be dėmesio – negavęs jo vienoje pusėje, jis perbėgo pas oponentus, kai ir ten pritrūks išskirtinumo – galbūt eis prie Ignalinos atominės elektrinės... Tai didelė jo asmeninė problema, kurią turėtų aptarinėti medicinos specialistai, o ne mes. Beje, M. Kuprevicius Klonio gatvėje tik pusantros savaites tepabuvo, o skaitant publikacijas spaudoje atrodo kaip tikras ekspertas.
Apie V. Keršį apskritai nenoriu kalbėti ir, apsaugok, Viešpatie, mane nuo tokių žmonių ateityje.
– Subūrėte nemažą palaikančią internetinę bendruomenę: kaip kilo mintis daryti tiesiogines transliacijas iš Klonio gatvės?
– Tiesioginės transliacijos idėja visada kirbėjo mano galvoje, bet anksčiau nemačiau reikalo ją realizuoti, nes nebuvo būtinybės – budėtojų buitis nebūtų buvusi niekam įdomi.
Šiemet įvykiams paaštrėjus nusprendžiau ją realizuoti tam, kad lietuviai ir gyvenantieji užsienyje matytų Klonio gatvės situaciją ir įvykius gyvai, kad turėtume galimybę operatyviau informuoti visuomenę apie tai, kas vyksta.
Renaldas Ščiglinskas (nuotr. asm. archyvo)
– Kokių netikėtumų ar provokacijų yra buvę?
– Netikėtumų ir provokacijų buvo nemažai. Aš, kaip tiesioginės transliacijos kanalo autorius, patyriau nemažą spaudimą asmeniškai, buvo bandymų perimti šį kanalą.
Tiesiogine transliacija – tai mano kryžius, kurį kartais nešu sukandęs dantis.
– Ar nebuvo baisu per patį šturmą su kompiuteriu viską filmuoti iš taip arti? Kas šturmo metu jus nustebino labiausiai?
– Baimės tą nelemtą gegužės 27 dieną nebuvo. Buvo didelis nerimas dėl vaikų, dėl didelio skaičiaus senų žmonių Klonio gatvėje tada, kai įžengė Lietuvos ,,teisingumas“ pykčio ir paniekos kupinais veidais. Buvo labai skaudu matyti tuos pareigūnus ir žinoti, kad jie mano tautiečiai... Aš jų vietoje tikrai nebūčiau vykdęs tokio įsakymo ir teroro prieš bendrapiliečius. Remčiausi Konstitucija ir asmeniniais įsitikinimais. Tai, kas vyko tą kruvinąją 17 dieną, protu sunkiai paaiškinama.
– Kaip į jus tą rytą Klonio gatvėje reagavo policijos pareigūnai?
– Jie žinojo, kas aš toks, žinojo apie mane viską. Kai tik policija atvyko į Klonio gatvę, aš juos pasitikau dar gatvės prieigose ir turėjau kompiuterį, kuris tiesiogiai transliavo vaizdą. Ėjau policijos kolonos priekyje, rodydamas pasauliui, kas vyksta. Komisaras šnypštė man vos ne į ausį: ,,Ramiau Renaldai, raminkis gerbiamasis“, bet pasakiau jam, kad jei jo vadovaujami pareigūnai muš žmones, tai mes vienas kitam „gerbiamieji“ nebūsime. Jis man sakė, kad jėgos nenaudos ir žmonių nemuš... Neabejoju, kad jie turėjo išankstinius sąrašus, kuriuos vyrus privalu iš Klonio gatvės pašalinti. Neatsitiktinai tarp sulaikytųjų atsidūrė beveik visi iki vieno ištikimiausi Klonio gatvės budėtojai.
Renaldas Ščiglinskas (nuotr. asm. archyvo)
– Paskutinius mėnesius iki šturmo Klonio gatvėje buvo ir policijos pareigūnų. Kokie buvo jų santykiai su budėtojais?
– Gal aukštiems policijos pareigūnams, kai skaitys šį interviu, nebus labai malonu tai sužinoti, bet mūsų santykiai su šiais pareigūnais buvo tikrai draugiški. Ateidavo pareigūnai ir į Klonio gatvę, pavaišindavome juos kava. Mes kaip piliečiai suprantame, jie dirbo savo darbą, taip pat budėjo gatvėje, užtikrino viešąją tvarką. Šie pareigūnai mums pagelbėjo, nes stebėjo tvarką, neblaivūs piliečiai dėl jų buvimo šią gatvę aplenkdavo. Keletą kartų pareigūnų pats asmeniškai prašiau, kad būtų išlydėti nekviesti svečiai. Jokių priekaištų jų darbui tikrai neturiu. Apmaudu dėl tų pareigūnų, kurie gegužės 17-ąją terorizavo žmones, mušė vaikus ir senukus. Teko matyti ir tokių pareigūnų, kurie per šturmą stovėjo nušvitimo būsenos. Tie žmonės viduje tikrai suprato, kas vyksta.
Pamenu tokį momentą, kai atvyko antstolė, vienas žmogus prie jos priėjo ir pasakė jai: „Kodėl jūs čia atėjote su tokia minia pareigūnų, jei norite praeiti, aš jus pravesiu ir atidarysiu duris.“ Tas žmogus ištiesė Sonatai Vaicekauskienei ranką, bet ji tik kažką sumurmėjo.
– Ar esate sulaukęs grasinimų savo ar šeimos atžvilgiu?
– Taip, žinoma. Buvau sekamas, man buvo iš privačių asmenų perduota grasinamojo pobūdžio informacija.
– Daugiau nei dvejus metus stebėjote įvykius Klonio gatvėje, ką naujo sužinojote apie žmones ir tą lietuviškąjį charakterį, kuris kartais apibūdinamas ironišku pasakymu, kad lietuviui gražu, kai kaimyno namas dega?
– Jei tokie įvykiai būtų musulmoniškoje šalyje, tai šis reikalas seniai būtų išspręstas. Lietuviškas mentalitetas jūsų minėtą patarlę pateisina, bet nepaisant visko, būdamas Klonio gatvėje, galėjau pasijusti išdidžiai, kad mūsų šalyje yra žmonių, kurie gali pastovėti už teisybę, nieko nepaisydami aukoti save, savo laiką.
Renaldas Ščiglinskas (nuotr. asm. archyvo)
– Kaip manote, kuo pasibaigs ši istorija? Kokią matote šios istorijos dalyvių ateitį?
– Tiek gyvenime, tiek darbe, versle, manau, kad esu pragmatikas. Puikiai suprantu, kad prieš žmones ir mane asmeniškai bus dar naudojamos sankcijos, galbūt piniginių baudų forma. Manau, kad mane gali ir areštuoti ilgesniam laikui, bet tai mano kelias... Aš jį sąmoningai pasirinkau, žinojau, kur einu. Negaliu nematyti Drąsiaus šeimą ištikusios tragedijos, negaliu likti abejingas tokiam akibrokštui, kuris ištiko šią šeimą. Aš nebijau, esu pasiruošęs bet kam ir savo idealais neprekiausiu.
