Nors įstatymai reikalauja neįgaliems žmonėms svarbius pastatus įrengti taip, kad į juos būtų galima patekti be kliūčių, trylika metų tik pasiremdama į vaikštynę judanti panevėžietė atskleidė visai kitokią realybę. Kodėl turintieji judėjimo negalią Lietuvoje jaučiasi diskriminuojami valstybinėse ir net teisėsaugos institucijose?
Diskriminacija nedingo
Vertinant iš sveiko žmogaus pozicijų, šiandien neįgaliesiems nebeturėtų kilti problemų patenkant į valstybines institucijas, naudojantis viešuoju transportu ar vaikštinėjant po miestą. Tačiau jau daugiau nei dešimtmetį tik pasiremdama į vaikštynę judanti 72-ejų Alfreda Dubrienė atskleidė visai kitokią realybę. Nors įstatymai reikalauja neįgaliems žmonėms svarbius pastatus įrengti taip, kad į juos būtų galima patekti be kliūčių, Panevėžyje jiems neįmanoma patekti nei į policijos komisariatą, nei į teismo rūmus. Nepasiekiamos net Savivaldybės gyventojus aptarnaujančios vieno langelio tarnybos durys.
Vaikštynė nuolatine A. Dubrienės palydove tapo prieš trylika metų, kai medikai išoperavo stuburo kanale aptiktą gerybinį naviką. Iki tol sportuoti mėgusi, dviračio, o žiemą slidžių nepaleisdavusi senjora sako greitai apsipratusi su neįgaliosios statusu. Tačiau valstybei, atrodo, ir 24-erių Nepriklausomybės metų neužteko priprasti prie turinčiųjų judėjimo negalią.
Jaunąją nešė ant rankų
Prireikus dokumento iš Respublikos gatvėje įsikūrusio miesto Civilinės metrikacijos skyriaus, viena gyvenanti ir savarankiškai buityje susitvarkanti A. Dubrienė pasijuto visiškai priklausoma nuo aplinkinių. Turintiesiems judėjimo negalią savarankiškai patekti į Santuokų rūmus neįmanoma: į du įėjimus turintį pastatą veda tik aukšti statūs laiptai.
„Pro šalį ėjusių žmonių paprašiau užnešti aukštyn vaikštynę, o pati pasiremdama šiaip taip užlipau“, – pasakoja A. Dubrienė.
Reikalus skyriuje neįgalioji sutvarkė, tačiau kitas jos noras – pamatyti unikaliąją tautodailininko Vytauto Ulevičiaus Panevėžiui dovanotą medžio skulptūrų ekspoziciją, – liko neįgyvendintas. Beveik pusės milijono litų vertės darbai eksponuojami antrajame rūmų aukšte, o lifto pastate nėra.
Korespondentams su A. Dubriene apsilankius Civilinės metrikacijos skyriuje, jo vyriausioji specialistė Fausta Buzūnienė apgailestavo tegalinti atsiprašyti senjoros.
„Lifto skyriuje nėra, nors dar gegužę Savivaldybei pateikėme raštą, kad reikalingas įvažiavimas neįgaliesiems ir tėveliams su mažais vaikais, – teigė F. Buzūnienė. – Pastatas senas, statytas sovietiniais laikais, kai apie tokią problemą negalvojo…“
Anot jos, kadangi skyrius neprieinamas negalintiesiems lipti laiptais, jo specialistėms yra tekę dėl įvairių dokumentų besikreipiančius klientus aptarnauti šalia esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje.
Skyriaus vedėja Diana Zacharienė pamena darbuotojoms širdį suspaudusią santuoką, kai į antrame aukšte esančią iškilmių salę jaunasis ir liudytojas ant rankų užnešė nevaikštančias savo merginas.
„Graudu buvo žiūrėti, kaip jauni, sveiki vyrai iš neįgaliųjų vežimėlių pakėlė puošnias savo damas ir nešė ant rankų tais stačiais plačiais laiptais“, – pasakojo D. Zacharienė.
Pirties pastangos – tik dėl akių
Neįgaliesiems nėra draugiška ir Savivaldybei pavaldi viešoji miesto pirtis. Nors prie laiptų įrengtas užvažiavimas, dėl pernelyg stataus jo kampo, pasak A. Dubrienės, neįgaliajam užvažiuoti juo nėra vilčių. Todėl į pirtį neretai užsukanti A. Dubrienė dažniausiai pasiremdama į turėklus su vaikštyne kopia laiptais.
„Tokie įvažiavimai įrengti tik dėl akių, bet ne tam, kad neįgalieji jais pasinaudotų“, – išvadą padarė moteris.
Problemų neįgaliesiems kyla ir prireikus Savivaldybės vieno langelio tarnybos paslaugų. Nors prie įėjimo į tarnybą įrengtas keltuvas nevaikštantiesiems, A. Dubrienė sako nepamenanti, ar jis kada nors veikęs. Ir čia atėjusiai tvarkyti reikalų senjorai teko prašyti praeivių ją užvesti laiptais ir užkelti jos vaikštynę.
Dėl neįgaliųjų klijuos lipduką
Savivaldybės kanceliarijos vedėja Ina Stalionienė pamena atvejų, kai vieno langelio tarnybos darbuotojai patys ėjo aptarnauti jų nepasiekiančių neįgaliųjų. Tačiau už keltuvo eksploataciją atsakingo Ūkio ir eksploatavimo skyriaus specialistė patikino, jog įrenginys visada veikia. Tik dėl jo specifikos savarankiškai pasinaudoti neįmanoma. Kad patektų į vieno langelio tarnybą, neįgaliesiems reikia įveikti kone kryžiaus kelią: važiuoti iki Savivaldybės įėjimo iš Laisvės aikštės pusės, paprašyti budėtojos juos užkelti liftu, vėl grįžti prie tarnybos įėjimo Vilniaus gatvėje ir, sulaukus atėjusios budėtojos, pagaliau pasinaudoti specialiai jiems įrengtu keltuvu.
Anksčiau prie jo būdavo lipdukas, nurodantis, kokiu telefonu galima išsikviesti budėtoją.
„Tikiu, kad nelikus tokio lipduko žmonėms gali susidaryti įspūdis, kad liftas nebeveikia“, – pripažino Ūkio ir eksploatavimo skyriaus specialistė ir pažadėjo tokį pranešimą vėl iškabinti.
Su vaikštyne – per pusę miesto
Optimizmu trykštanti A. Dubrienė sako neleidžianti negaliai jos įkalinti namuose. Senjora pasivaikščioti išeina net žiemą – pažliugusiais šaligatviais.
„Kai oras bjaurus, vyksta minčių dvikova. Viena įkalbinėja nekelti kojos iš namų – gąsdina, kad ant šlapio sniego paslysiu, – o kita ragina eiti, nes jei jau atgulsiu, tai ir pasiduosiu apatijai“, – pripažįsta A. Dubrienė.
Moteris džiaugiasi, kad miesto žemagrindžiai maršrutiniai autobusai patogūs neįgaliesiems, tik bėda, kad kartais vairuotojai nesuprasdami tokių keleivių poreikių sustoja per toli nuo šaligatvio krašto.
Namuose neužsisėdinti A. Dubrienė tvirtina, kad jai ne problema pasiramsčiuojant vaikštyne keliauti po miestą. Kartą per ilgai užsibuvusi prekybos centre ir praleidusi paskutinį autobusą, su drauge iš Savitiškio gatvės pėsčios perėjo daugiau nei pusę miesto – iki namų Nevėžio gatvėje.
Muziejinės vertybės neprieinamos
A. Dubrienei tik apmaudu, kad jos poreikius plėsti akiratį apriboja ne negalia, o tokiems kaip ji nepritaikytos kultūros įstaigos. Ji svajoja apžiūrėti unikaliąją drugelių kolekciją Panevėžio Kraštotyros muziejuje, tačiau savarankiškai į jį patekti nėra galimybių.
„Daliai visuomenės mūsų ekspozicijos neprieinamos“, – pripažįsta ir Kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas.
1879-aisiais statytame, o 1984 metais rekonstruotame muziejaus pastate nėra nei nuožulnos neįgaliesiems, nei lifto. Prieš keletą metų, pasak direktoriaus, buvo svarstyta, kaip muziejų pritaikyti turintiesiems judėjimo negalią, tačiau apskaičiavus lėšų poreikį ši idėja palikta ateičiai.
Laiptai gąsdina ir teisėjus
Priimti neįgaliųjų nėra pasiruošusi netgi institucija, pati baudžianti įstatymų pažeidėjus – Panevėžio apylinkės teismas. Sėdintieji vežimėliuose teismo laiptais ir į posėdžių sales užnešami ant rankų.
„Jei neįgaliųjų nelydi artimieji, mes pasirūpiname juos užnešti“, – teigia teismo pirmininkės pavaduotojas Vytautas Krikščiūnas.
Jis sutinka, kad neįgaliesiems visiškai nepritaikytas pastatas – didelė problema. Anot jo, nesaugūs ne tik jie, bet ir į teismą stačiais fasado laiptais kopiantys sveikieji.
„Granito laiptų konstrukcija ydinga. Jie nešildomi, todėl nuo šalčio plytelės atšokinėja. Aš pats kaskart lipu atsargiai tikrindamas, ar plytelė po kojomis nejuda. Turėklų granitas irgi slidus, nėra į ką įsitverti“, – perspėjo V. Krikščiūnas.
Deja, anot jo, problema liks, kol Teisingumo ministerija nenuspręs, kur perkelti teismą iš jam seniai per ankšto pastato.
Įstaigai iš savo lėšų rekonstruoti pavojinguosius laiptus V. Krikščiūnas galimybių nemato. Anot jo, 15–20 tūkst. litų rekonstrukcijos kaina teismui – neįmanomai didelė suma.
„Mes net darbo užmokesčiui negauname tiek lėšų, kiek reikia. Todėl didelė laimė, jei kuris teisėjas suserga ir ligos sąskaita sutaupoma atlyginimams“, – pripažino V. Krikščiūnas.
Viltį suteiktų kultūros sąskaita
Panevėžio savivaldybės administracijos direktorės pareigas laikinai einanti Janina Gaidžiūnaitė tikina, jog vienintelė neįgaliųjų diskriminacijos priežastis yra lėšų miesto biudžete stygius. Valdininkė svarsto, jog galbūt kitų metų biudžete būtų įmanoma numatyti pinigų nuožulnai į Civilinės metrikacijos skyrių įrengti.
„Baigsis Panevėžio – kultūros sostinės metai, galbūt bus galima mažiau lėšų skirti kultūrai“, – teigė J. Gaidžiūnaitė.
Savivaldybės administracijos vadovė teisinasi, jog neįgaliesiems pritaikomi visi rekonstruojami pastatai, įvažų neturi tik investicijų nesulaukiantys statiniai.
Kaimynėms įrengė nuovažas
Valstybinių institucijų pasiteisinimai lėšų stygiumi neįgaliajai atrodo įtartini. A. Dubrienė įsitikinusi, kad labiausiai trūksta valdininkų supratingumo ir tolerancijos.
„Šiandien aš neįgali, rytoj gali būti ir tu“, – kiekvienam primena kadaise sveikuoliams prijautusi senjora.
Pavyzdys valdininkams – Nevėžio gatvės 40-ojo A namo bendrija. A. Dubrienei ir dar dviem judėjimo negalią turinčioms gyventojoms pasiguodus, jog lauko laiptai joms sunkiai įveikiami, bendrija iš kaupiamųjų lėšų prie laiptinių įrengė ne tik turėklus, bet ir nuovažas.
Bendrijos pirmininkas Antanas Baranauskas tvirtina nebuvus jokio vargo.
„Paprašėme meistrų ir tiek to rūpesčio“, – tikina pirmininkas.
Skaičiai
Panevėžyje gyvena 7 303 suaugusieji, turintys negalią, ir 695 neįgalūs vaikai. Kiek iš jų nustatyta judėjimo negalia, statistika nėra renkama.
Įstatymai – tušti popieriai
Algis GIBA, Žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacijos Panevėžio skyriaus pirmininkas
Lietuvoje įstatyminė bazė yra pakankama, kad gyventume teisinėje valstybėje be diskriminacijos. Deja, gyvenimo kokybė priklauso ne tik nuo išleistų įstatymų, o nuo tų, kurie privalo jų laikytis. Pagal teisės aktų apibrėžtus reikalavimus neįgaliems žmonėms svarbūs pastatai privalo būti įrengti taip, kad į juos būtų galima be kliūčių patekti. Kai buvo projektuojama Savivaldybės vieno langelio tarnyba, vyriausiasis architektas laikėsi pozicijos, jog nuovaža gadins fasado vaizdą, todėl sumanyta įrengti keltuvą. Siūliau to nedaryti, numačiau, kad kils problemų dėl eksploatacijos, juk jį reikia ne tik prižiūrėti. Tokiu liftu kelti gali tik atestuotas žmogus. Kaip sakiau, taip ir atsitiko. Aš jau trisdešimt metų vežimėlyje sėdžiu, kai pačiam prireikė į tą tarnybą, Savivaldybės darbuotoja liftą paspaudinėjo – neveikia, ir aptarnavo mane lauke prie įėjimo. Nesipiktinau – oras gražus pasitaikė.
Savivaldybė turėtų būti etalonas visuomenei, kaip laikytis įstatymų. O į ką lygiuotis dabar, jei net jai teisiniai dokumentai – tik tušti popieriai?
Ne tik Savivaldybė ir jos kai kurios įstaigos neįgaliesiems neįveikiamos. Panevėžyje galima išvardyti dar bent dešimt neįgaliems žmonėms svarbių, bet neprieinamų tarnybų. Vien tik statūs laiptai veda į apskrities Vyriausiąjį policijos komisariatą Tulpių gatvėje, į Apylinkės teismą mane keliskart yra užnešę vežimėlyje.
Deja, mes turime tik moralinius svertus atkreipti visuomenės dėmesiui.
U. Mikaliūno nuotr.:
Alfreda Dubrienė1
Alfreda Dubrienė2
Alfreda Dubrienė3
Alfreda Dubrienė4
Alfreda Dubrienė5
Alfreda Dubrienė6
Alfreda Dubrienė7
Alfreda Dubrienė8
Alfreda Dubrienė
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
