Ptolemėjų dinastijos palikuonė
Ptolemėjų dinastija iškilo IV amžiuje prieš Kristų. Per Babilono padalijimą 323 metais pr. Kr. Ptolemėjas tapo Egipto vietininku, o vėliau, nužudžius Aleksandrą IV Makedonietį, pasiskelbė Egipto karaliumi ir pradėjo daugiau nei tris šimtmečius Egiptą valdžiusią Ptolemėjų dinastiją. Valdydami Ptolemėjai laikėsi graikų tradicijos, bet puoselėjo ir skatino senovės Egipto religiją bei papročius. Dinastijos vyriškoji linija paveldėdavo Ptolemėjaus vardą, o giminės moterys gaudavo Kleopatros, Berenikės, Arsinės vardus. Ptolemėjų valdymo metu Egipto sostinė buvo Aleksandrija.
Kleopatra, paskutinė šios dinastijos atstovė ir viena garsiausių visų laikų valdovių, gimė 69 metais pr. Kr. Aleksandrijoje. Ji buvo trečioji Ptolemėjaus XII dukra. Vėliau gimė jaunesnė sesuo ir du broliai – Ptolemėjus XIII ir Ptolemėjus XIV, kurie tam tikrą laiką valdė šalį kartu su sese. Ne tik dėl išskirtinės meilės istorijos, bet ir dėl šlovingo valdymo, iškėlusio tuometinį Egiptą į galybės viršūnę, Kleopatrą istorikai vadina paskutine Egipto faraone.
Kaip rašo portalas „Bluesunromance.com“, Kleopatros tėvo egiptiečiai nekentė, dėl to jam netgi teko sprukti iš savo šalies į Romą. Ptolemėjų valdymo laikotarpiu romėnai užgrobė Egiptą. Šalis nebuvo nukariauta tik dėl to, kad Ptolemėjai romėnams mokėjo išmokas, kad šie laikytųsi atokiau nuo Egipto.
Kleopatra buvo vienintelė Ptolemėjų dinastijos palikuonė, kalbėjusi egiptiečių kalba. Ji taip pat vertino egiptiečių religiją, buvo protinga ir itin charizmatiška politikė. Vertinant pagal šiandienos grožio standartus, Kleopatra anaiptol nebuvo stulbinanti gražuolė, turėjo daug vyriškų savybių. Tačiau tuometinėje aplinkoje ji buvo laikoma išties įspūdinga ir gražia moterimi.
Keliai į sostą – per saugų užnugarį
Valdyti Kleopatra pradėjo 51 metais pr. Kr., tada jai buvo 17. Ji ištekėjo už silpno ir paliegusio savo brolio Ptolemėjaus XIII. Jau tuomet Kleopatra suprato, kad perimti valdžią į savo rankas – visai paprasta. Tiesa, vienai tą padaryti buvo per sunku, mat brolis, nors ir nebuvo stiprus priešininkas, turėjo įtakingų užtarėjų, tad sumaniai Kleopatrai beliko susirasti globėją.
51–49 metais pr. Kr. Egiptas kentė nuo skurdaus derliaus ir bado, nes nepatvino Nilas, todėl žemės liko nevaisingos. Romoje tuo laikotarpiu taip pat buvo neramu: vyko karai, Gnėjus Pompėjus Didysis kovėsi su Cezariu. Pralaimėjęs daug mūšių ir sužlugdęs savo reputaciją Pompėjus buvo priverstas bėgti į Egiptą. Tačiau vos išsilaipinusį Aleksandrijoje, jį nužudė Ptolemėjaus XIII patarėjai.
Žuvus Pompėjui, Kleopatra stojo į kovą su broliu. Vydamasis Pompėjų į Aleksandriją atvyko ir Cezaris. Čia jis atkeliavo su daugiatūkstantine kariuomene ir buvo sutiktas kaip Egipto valdovas. Ptolemėjus XIII pasitraukė iš šalies, tačiau Cezaris davė nurodymą jam grįžti. Kol brolis ir vyras buvo pakeliui į tėvynę, Kleopatra ryžosi išnaudoti savo šansą.
Paprasčiausiai nueiti pas Cezarį ir pasikalbėti jai niekas neleido, todėl Kleopatra suorganizavo nedidelį šou, kuris padėjo jai patekti pas Romos imperatorių: ji susivyniojo į valdovui dovanų siunčiama kilimą. Kai kilimas buvo pristatytas į šeštą dešimtį įkopusiam ir mergišiaus reputaciją pelniusiam Cezariui, iš jo išlindo Kleopatra, pagal to laikotarpio standartus laikyta gražuole. Kleopatra nesunkiai suviliojo Cezarį iki Ptolemėjui grįžtant namo. Šiam parvykus nebeliko nieko kito, kaip tik apšaukti Kleopatrą išdavike ir stoti į kovą su įsimylėjėlių porele. Tačiau Cezaris Kleopatrą paskelbė šalies valdove, nors ji buvo ištekėjusi už Ptolemėjaus XIII.
Dėl sosto kovoti nusprendęs Ptolemėjus XIII suvienijo jėgas su Kleopatros seserimi Arsine ir apsupo Aleksandriją. Per šį karą sudegė dalis didžiosios Aleksandrijos bibliotekos. Vis dėlto Cezaris įstengė užimti Faros švyturį, o tai leido jam kontroliuoti Aleksandrijos uostą.
Cezaris ir Kleopatra karą laimėjo, o Ptolemėjus XIII, mėgindamas pabėgti, nuskendo Nile. Aleksandrija pasidavė Cezariui, o šis savo mylimajai Kleopatrai paskyrė sostą.
Tiesa, Egipto teisė nenumatė galimybės šalį valdyti vienai karalienei be karaliaus, todėl Kleopatrai teko formaliai ištekėti už savo antrojo brolio Ptolemėjaus XIV. Bet tai nesutrukdė jai mėgautis meile su Cezariu.
Cezaris ir Kleopatra praleido keletą savaičių keliaudami Nilu. Cezaris rodė Kleopatrai, kaip Egipto žmonės ją šlovina, o Kleopatra tuo metu jau laukėsi Imperatoriaus kūdikio. Jai gimė sūnus Ptolemėjus XV, vėliau pavadintas Cezarionu.
Cezaris į Romą grįžo 46 metais pr. Kr. kartu su Kleopatra ir sūnumi. Cezaris tarp romėnų garsėjo kaip šlovingas valdovas, jis buvo labai populiarus ir vadinamas diktatoriumi – absoliučiuoju valdovu. Tačiau Kleopatros romėnai nemėgo, jiems nepatiko, kad svetimšalė moteris visiškai pakerėjo jų valdovą. Dėl šios priežasties romėnai kaip įmanydami skleidė apie Kleopatrą pikčiausius gandus, vadindami ją kekše.
Vis dėlto 44-aisiais pr. Kr. surengtas sąmokslas Cezariui nuversti. Kovo 15 dieną valdovas buvo apsuptas savo aplinkos žmonių ir nužudytas. Žinodama, kad taip pat atsidūrė pavojuje, Kleopatra greitai spruko iš Romos į Egiptą. Neilgai trukus jos brolis, už kurio Kleopatra vis dar buvo ištekėjusi, mirė, o valdovu paskelbtas kol kas vienintelis keturmetis Kleopatros sūnus. Egiptą tuo metu vėl alino nederlius ir badas – Nilo kanalai išdžiuvo, žemė buvo sausa.
Dar viena meilės istorija
Romoje nužudžius Cezarį kilo maištas. Keletas kariuomenių kovojo dėl įtakos: Marko Antonijaus ir Oktaviano. Pastarasis buvo Julijaus Cezario įsūnis, taigi lyg ir turėjo daugiau teisių į sostą, tačiau Markas Antonijus subūrė didesnę kariauną. Todėl kai pastarasis pasiūlė Kleopatrai susitikti, įžvalgi valdovė sumojo, jog taip gaus antrą progą susigrąžinti valdžią ir šlovę Egipte bei Romoje.
Prasideda antroji jos meilės istorija – su Marku Antonijumi. Nuspėjusi, kad Antonijų gali lengvai pakerėti savo žavesiu, Kleopatra sugalvojo svečią pasitikti itin įspūdingai: apsitaisiusi specialiai jai siūta Veneros suknele, skambant arfoms. Vos išvydęs valdovę Markas Antonijus liko sužavėtas ir beatodairiškai puolė į Kleopatros glėbį. Pora susilaukė dvynių – Kleopatros Selenos ir Aleksandro Helijaus. Po ketverių metų Markas Antonijus sugrįžo pas Kleopatrą, nuo tada jis liko Aleksandrijoje.
Vėliau Kleopatra pagimdė dar vieną sūnų Ptolemėją Filadelfijų, o Markas Antonijus mylimajai padovanojo žemių – Kiprą, Sicilijos pakrantes, Finikiją, Siriją Kilikiją, Judėją, Arabiją. Tai leido Egiptui statyti laivus iš Sicilijos medienos ir taip susikurti vieną galingiausių anų laikų flotilių.
Markas Antonijus planavo kampaniją prieš Partijus. Jam labai reikėjo Kleopatros paramos ir ši sutiko duoti mylimojo žygiams reikalingų lėšų. Grįžęs po sėkmingų užkariavimų Markas Antonijus padalijo žemes savo ir Kleopatros vaikams.
Aleksandras Helijus tapo Armėnijos ir Partijos (kurios Roma neužkariavo) karaliumi, jo dvynė sesuo Kleopatra Selena gavo Kirenaiką ir Libiją, jaunajam Ptolemėjui Filadelfijui atiteko Kilikija ir Sirija. Tačiau svarbiausia – kad Cezarionas buvo pripažintas teisėtu Cezario sūnumi ir įpėdiniu. Ptolemėjas XV (Cezarionas) sostu dalijosi su savo motina ir vadintas Karalių Karaliumi. Kleopatra vadinta Karalių Karaliene, o tai buvo dar aukštesnė pozicija nei Cezariono.
Tuo metu Romoje jau mezgėsi artėjanti tragedija. Teisėta Marko Antonijaus žmona Oktavija širdo, kad jos vyras, visiškai pamiršęs savo pareigas, gyvena pas meilužę Egipte. Oktavianas suvokė, kad paskelbdamas nesantuokinius vaikus karaliaus įpėdiniais, Markas Antonijus akivaizdžiai nuėjo per toli. 32 metais pr. Kr. Markas Antonijus galutinai išsiskyrė su Oktavija, o Oktavianas stojo į kovą su Antonijumi – paskelbė karą Kleopatrai.
Oktaviano laivynas įveikė Marko Antonijaus laivus Aktijoje (Graikija) 31 metais pr. Kr, rugsėjo 2 dieną. Vėliau Markas Antonijus kovojo su Oktavianu prie Aleksandrijos krantų, tačiau nugalėtas ryžosi savižudybei: 30 metais pr. Kr. jis krito nuo savo kalavijo.
Mirus mylimajam iš gyvenimo pasitraukė ir Kleopatra. Po Antonijaus laidotuvių ji su vaikais buvo paimta į nelaisvę, tačiau su valdove buvo elgtasi gražiai. Vis dėlto bijodama pažeminimo Kleopatra nusprendė nusižudyti.
Nenorėdama gyventi tokio gyvenimo, ji paprašė tarnų atnešti krepšį su figomis, po kuriomis buvo paslėpta kobra. Kai atėjo sargybiniai, Kleopatra jau buvo nebegyva. Jie rado 39 metų karalienę gulinčią savo auksinėje lovoje, prie jos kojų merdėjo viena iš tarnaičių Iras. Kita valdovės tarnaitė Hermiona, tuo metu buvusi jau labai silpna, taisė valdovės karūną, o po akimirkos ir pati krito negyva.
Ant Kleopatros rankų rastos dvi įgėlimo žymės. Manoma, kad ji tyčia leido įgelti nuodingai gyvatei. Paskutinis valdovės noras buvo palaidoti ją šalia Marko Antonijaus.
Kleopatra mirė 30 metais pr. Kr., rugpjūčio12 dieną. Egiptiečių religijoje tikėta, kad mirtis nuo gyvatės įgėlimo dovanoja nemirtingumą. Taip Kleopatra įgyvendino savo siekį – nebūti pamiršta. Po motinos mirties jos sūnus Cezarionas buvo pasmaugtas, o kitus vaikus pasiėmė ir išaugino Antonijaus žmona Oktavija.
Nepamirštama per amžius
Kleopatra buvo žymi valdovė, atsidavusi savo šaliai ir gerbiama žmonių. Ji laisvai kalbėjo devyniomis kalbomis, nors lotynų kalbos taip ir neišmoko. Ši legendinė valdovė buvo gabi matematikė ir sumani verslininkė, charizmatiška asmenybė bei lyderė iš prigimties.
***
Verčiant iš graikų kalbos Kleopatra reiškia „tėvo žavesys“. Pati Egipto valdovė aiškino esanti derlingumo, vandens ir vėjo, motinystės deivės Izidės reinkarnacija.
Net ir iki šių laikų Kleopatra yra populiari figūra Vakarų kultūroje. Jos atminimas išliko dėl daugybės meno kūrinių: pavyzdžiui, Williamas Shakespeare’as sukūrė tragediją „Antonijus ir Kleopatra“, Julesas Massenet’as pastatė operą „Kleopatra“, 1963 metais pasirodė garsusis filmas „Kleopatra“. Visur ji vaizduojama kaip nepaprasta gražuolė, o tai, kad valdovė tapo galingiausių to laikmečio vyrų meiluže, laikoma grožio įrodymu. Prancūzų filosofas Blaise’as Pascalis „Mintyse“ teigė: „Jei Kleopatros nosis būtų buvusi trumpesnė, pasikeistų viso pasaulio veidas.“
Parengė Laura BARZDAITIENĖarzdaitienė
