Kauno rajono apylinkės teismas pradėjo nagrinėti bylą, kurioje teisiamųjų suole sėdi kunigas Jordanas Kazlauskas (46 m.), buvęs jo padėjėjas Karolis Šventoraitis (22 m.), taip pat Julius Ulevičius (43 m.). Jie kaltinami pasisavinę Poderiškių gyventojo Jono Mitkaus turtą.
Kai Poderiškių kaimo (Kauno r.) gyventojas J. Mitkus (67 m.) iš vos galą su galu suduriančio kaimiečio po motinos mirties kaip palikimą gavo 13 hektarų žemės bei 2,52 hektaro miško ir tapo turtingu žemvaldžiu, į jo turtą ėmė taikytis daug praturtėti trokštančių apsukruolių. Tarp tokių buvo ir Griškabūdžio ir Barzdų parapijų klebonas J. Kazlauskas, kuriuo senolis beatodairiškai pasitikėjo.
Kai patiklusis J. Mitkus savo žemes pradėjo pardavinėti vos po tūkstantį litų už hektarą, J. Kazlauskas pasisiūlė jam padėti tvarkytis su paveldėtu turtu ir pagelbėti „protingiau“ parduoti turimą žemę. Gerais klebono ketinimais nė nesuabejojęs senolis netrukus padarė jį vieninteliu savo patikėtiniu ir ne tik parašė įgaliojimą tvarkyti jo turtą, bet ir padovanojo žemės sklypą.
Paveldėjus žemės ir miško, J. Mitkaus gyvenimas ne tik nepagerėjo, bet dargi tapo nepakenčiamas. Į jo turtą nusitaikę nusikaltėliai J. Mitkų net buvo pagrobę ir tik kriminalistų dėka jis buvo išvaduotas notaro biure, į kurį pagrobėjų buvo atvežtas tam, kad perrašytų visas savo žemes.
J. Mitkų buvo pagrobęs ir apgaulės būdu jo žemę bei mišką ketino pasisavinti Eidvydas Kalinauskas, su kuriuo pensininką supažindino J. Ulevičius. Šių metų balandžio mėnesį dėl sukčiavimo E. Kalinauskas atsidūrė teisme ir buvo nubaustas pinigine bauda. Ją nesispyriodamas sumokėjo, o nuosprendžio neapskundė.
Spaudė parduoti
J. Mitkaus turtų savininku tapti troško ir žinomas Kauno stomatologas, bandęs įtikinti pensininką parduoti jam savo žemes vos už 100 000 litų. Pas sukiužusioje trobelėje gyvenantį pensininką dažnai lankydavosi ir klebono draugas, dabar kartu į teisiamųjų suolą sėdęs, 1998 metais už vagystę jau teistas J. Ulevičius. Kartu su J. Mitkumi kilnodamas taurelę J. Ulevičius vis „primindavo“ šiam, kad reikia parduoti žemę. Ir pats gėrė, ir J. Mitkų girdė ne už savo, o už pensininko pinigus. Pastarasis ne vienam guodėsi, kad vos išėmus iš banko sąskaitos pinigų, šie bemat išgaruoja.
Apie nuolat patiriamą spaudimą J. Mitkus prasitarė ir klebono J. Kazlausko pagalbininkei Žemaičiūnienei. Teisme ji sakė, jog J. Mitkus, kartą apsilankęs klebonijoje, guodėsi pavargęs nuo nuolatinio J. Ulevičiaus raginimo „viską atiduoti į klebono rankas“. „Pats klebonas visų šių aferų nebūtų sugalvojęs. Čia jau pasidarbavo J. Ulevičius su K. Šventoraičiu. Kai tik pastarasis atsirado, klebonas pasikeitė kaip diena nuo nakties – klausė kiekvieno jo žodžio ir dar mane tildydavo prie lūpų pridėjęs pirštą, jei sumanydavau jo naujajam padėjėjui paprieštarauti. O tas K. Šventoraitis atvirai kleboną durniumi vadino ir tai man labai nepatiko“, – teisme liudijo moteris.
Beje, Podėriškėse jau kuris laikas sklinda kalbos apie keistus buvusio klebono ir K. Šventoraičio santykius. Juk vadinti kleboną „durniumi“ ne kiekvienam liežuvis apsiverstų.
Suklastojo parašą
Trijulė netruko pensininką suraityti kaip šiltą vilną – jo žemę vienai bendrovei pardavę už milijoną ir 24 000 litų, į J. Mitkaus sąskaitą pervedė vos pusę milijono, o apie likusią sumą nė neužsiminė. Netrukus gautus pinigus klebonas nutarė paskolinti savo pažįstamam verslininkui Rimantui Savickui, kuriam pinigai buvo reikalingi butų statybai. Prigirdytas J. Mitkus buvo atvežtas į banką ir, nelabai suvokdamas, kas vyksta, sutiko verslininkui „paskolinti“ pusę milijono. J. Kazlauskas J. Mitkų patikino, jog pinigus esą saugiau laikyti verslininko sąskaitoje, negu savo paties.
Teisme verslininkas R. Savickas liudijo, jog J. Kazlauskas jam ne kartą sakė, kad J. Mitkus tikrai galintis paskolinti reikiamą sumą pinigų, o kai jis panoro grąžinti 100 000, J. Kazlauskas nurodė pinigus pervesti į K. Šventoraičio sąskaitą. Verslininkui kunigas net pakišo raštelį, kuriame neva J. Mitkus parašęs, kad su tokia „schema“ visiškai sutinkantis. Vėliau ekspertai nustatė, jog J. Mitkaus parašas ant „sutikimo“ buvo suklastotas.
Jonavoje gyvenanti J. Mitkaus dukterėčia Rita Kaušienė, sužinojusi, kaip maustomas jos tėvo brolis, nutarė jį pasiimti pagyventi pas save ir pareikalavo kunigo grąžinti visus iš dėdės atimtus pinigus. Tada J. Kazlauskas lyg ir sutiko perrašyti J. Mitkui už jo pinigus savo vardu įsigytą trijų aukštų kotedžą, kurio vertė buvo apie pusė milijono. Kad dėdės žemę kunigas su bendrais pardavė už gerokai daugiau negu pusė milijono litų, R. Kaušienė tada dar nė neįtarė. Vis dėlto J. Kazlauskas net to savo pažado ištęsėti nespėjo ir to namo neperrašė.
Pernai pavasarį išsiprašęs dukterėčios, kad leistų jam grįžti į gimtąjį kaimą, po keleto dienų, balandžio 4-ąją, J. Mitkus buvo rastas negyvas netoli namų esančiame tvenkinyje... Šalia gulėjo du vyno buteliai, vienas jų – šiek tiek nugertas. Teismo medicinos ekspertai, ant velionio kaklo radę smaugimo žymių, nustatė, jog pensininkas nužudytas. Jo nužudymo ikiteisminis tyrimas dar nepasibaigęs.
Prieš mirtį, atrodo, J. Mitkus jau buvo supratęs, kaip skaudžiai nukentėjo nuo geru draugu laikyto kunigo.
Reikalauja pinigų
Vienintele J. Mitkaus turto paveldėtoja pripažinta R. Kaušienė pateikė visiems trims teisiamiesiems civilinį ieškinį, kuriame reikalauja iš sukčiavimu įtariamų bendrų priteisti jai iš dėdės išviliotus pinigus – milijoną ir 24 000 litų. Moteris, priblokšta klebono J. Kazlausko suktybių, trokšta, kad teisme paaiškėtų tiesa, o nedorėliai būtų tinkamai nuteisti.
Savo ruožtu nei J. Kazlauskas, nei K. Šventoraitis su vairuotoju-ekspeditoriumi pastaruoju metu dirbančiu J. Ulevičiumi savo kaltės nepripažįsta ir tikina, jog visa ši byla – „visiška nesąmonė“. J. Kazlauskas taip pat tikino, jog visos „operacijos“ buvusios daromos su J. Mitkaus žinia, o pastarasis pats prašęs nupirkti jam butą. Beje, dabar J. Kazlauskas bedarbis – iš klebono pareigų jis atleistas paties prašymu, kol baigsis teismo procesas.
Teismo posėdžio metu J. Kazlauskas bei K. Šventoraitis pareikalavo papildomai iškviesti dar 8 liudytojus, tarp jų – J. Mitkaus pusbrolį ir pusseserę, kurie, anot teisiamųjų, gali turėti „vertingų duomenų, liečiančių šią bylą“.
„R. Kaušienė su J. Mitkumi artimai nebendravo, o kiti jo giminės taip pat turi teisę dalyvauti byloje ir pretenduoti į palikimą“, – aiškino teisme J. Kazlauskas. Atrodo, jam nė motais, jog jau yra teismo sprendimas, kuriuo R. Kaušienė pripažinta vienintele paveldėtoja. Savo išvedžiojimų ir pamokslavimų buvęs klebonas „pažėrė“ ir daugiau. Prašydamas išklausyti du J. Mitkaus giminaičius, jis teigė: „Teisingumas apima visus žmones, o ne kokią vieną jų grupę – nebent krikščioniškas teisingumas nuo valstybinio skiriasi“.
K. Šventoraitis, kurio advokatė teismui įteikė jo charakteristikas iš keleto seniūnų, teisme apklausiamiems liudininkams uždavinėjo klausimus, o į juos... pats ir atsakinėjo. Teisėjo perspėtas nedaryti savo išvadų, K. Šventoraitis kuriam laikui aprimo ir klausėsi liudijimų, kartkartėmis apsikeisdamas reikšmingais žvilgsniais su tame pačiame suole sėdinčiu J. Kazlausku.
Tik faktai
Jordanas Kazlauskas 1994 m. gruodžio 26 d. buvo įšventintas diakonu, o 1995 m. birželio 4 d. – įšventintas kunigu ir paskirtas Vilkaviškio parapijos vikaru. 1999 m. kovo 4 d. jis pradėjo klebonauti Tabariškių parapijoje, tuo pat metu dirbo ir Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) kapelionu.
2001 m. birželio 22 d. Vytauto Didžiojo universitete J. Kazlauskas baigė bažnytinės teisės katalikų teologijos magistro studijas ir įgijo magistro kvalifikacinį laipsnį.
2009 m. birželio 30 d. J. Kazlauskas buvo atleistas iš Tabariškių parapijos klebono ir LŽŪU kapeliono pareigų ir paskirtas Griškabūdžio bei Barzdų parapijų klebonu.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
