Aldona KUDZIENĖ
Bažnyčios tradicijos ir liturginiai apdarai bei inventoriaus svarba šiandien tampa vis sunkiau suprantami, nes šeimose stinga šių žinių perdavimo. Kartos, kuri žinojo kiekvieno liturginio daikto reikšmę, gretos stipriai išretėjusios, o tikybos mokytojams, dirbantiems mokyklose, tam neužtenka laiko, dažnam ir žinių trūksta. Pokalbis su Alovės ir Ryliškių parapijų klebonu kunigu Stanislovu Stankevičiumi, 2007 metais pelniusiu geriausio Alytaus rajono dvasininko titulą bei garbės piliečio vardą, suteiks žinių ir pamokymų.
Kur gyvena klebonas, niekas neturi nakvoti
Et, ne pro tas duris į kleboniją sugužėjome. Pagal visas taisykles su pyragu turėjome eiti pro virtuvę. Bet kad pats klebonas mus suklaidino, nesitikėjo pyrago, tad pakvietė pro verandą, tiksliau, į raštinę. „Visos klebonijos turėjo du įėjimus. Dabar žmonės to nepaiso, bet anksčiau, jei klebonėliui nešdavo kokį sūrį ar pyrago, kiaušinių, visada pro virtuvę eidavo, jeigu atvykdavo reikalo tvarkyti – belsdavosi į raštinės duris“, – linksmai sako kunigas.
Alovės parapijos klebonija dar sovietmečiu įkurta buvusioje špitolėje, name, kuris anuomet tarnavo kaip beturčių ir senelių prieglauda. Kunigai čia negyvendavo. Nūnai Alovės špitolė paversta jaukiu gyvenamuoju namu. S.Stankevičius – trečias čia gyvenantis klebonas. Buvusią špitolę mena tik vienas kitas parapijietis.
Per kelerius metus už rajono pinigus pastatas deramai sutvarkytas, įstatytos septynerios naujos durys, pakeisti langai. „Aš įpratęs, žinau, kur aukštesnis, kur žemesnis slenkstis. Matote, pastatas senas, ne visi kambariai viename lygyje. Bet statiniai kaip ir žmonės: senam ištiesinsi kaulus – vargu ar gyvas liks. Taip ir su pastatais. Geriau jų kreivumo nejudinti“, – ir vėl linksmai kalba klebonas.
Virtuvė, raštinė, darbo ir poilsio kambariai, valgomasis ir vienas kambarys svečiui – toks klebonijos planavimas. Nors, kaip pastebi šeimininkas, taip priimta, kad ten, kur gyvena klebonas, niekas neturi nakvoti.
Raštinėje saugomi bažnytiniai dokumentai, knygos, spaudai, sena archyvinė medžiaga, kiti reikmenys. Joje būtinas rašomasis stalas, telefonas, didelis kryžius, juk mažo nepakabinsi, gali būti Vytis, herbas.
Kaip kreiptis į kleboną atėjus prispirtam bėdos ar dėl linksmo įvykio? „Menu žmones, įsisupusius į antklodes, su veltiniais, nes per speigą atvyko su liūdnu prašymu palaidoti mirusį sūnų. Dabar kartais į raštinę pasibeldžia apdarą atsilapojęs, su auskaru ausyje ar nosyje norintysis tuoktis. Pastebi visa, bet dvasininkas į atėjusįjį turi prabilti jo kalba. Juk... „Kristus mums gimė šiandien.“ Nepravarysi nuo Pirmosios komunijos, neatstumsi ir nedrąsaus vaikelio, kurio šeimos situacija ne iš gerųjų, tačiau jis stengėsi, lankė mokymus, nors ir maža jų dalelė širdelėje liko.
Kaip sveikinasi parapijiečiai atvykę į raštinę su reikalais? Net ir iš labai jaunų išgirstu „Garbė Jėzui Kristui“, nors nuskamba ir „Laba diena“. Atsakau, kaip žmogus pasisveikina“, – teigia klebonas.
Ką jis veda ir sodina prie stalo valgomajame? „Kai dėjo langus, ten valgė meistrai. Vedu į valgomąjį ir svečius. Ir nieko keisto nematau, kad blynų pats prisivalgau dar prie keptuvės. Na, jei dūmų prirūksta, tada ten valgyti einu ir aš“, – juokiasi klebonas.
Brevijorius kunigui – kaip kariui ginklas
Asmeniniai klebono dalykai saugomi darbo kambaryje. Pagrindinis šio daiktas, kelrodis, atrama kiekvienai dienai – brevijorius arba brevijoriaus himnas, kasdieninė katalikų dvasininkų maldų knyga. Ji sudaryta iš psalmių, himnų, Bažnyčios tėvų raštų ir skirta kasdienėms maldoms, apmąstymams. Klebonas ją į rankas paima kelis kartus per parą: aušrinę maldą kalba auštant, rytmetinę – apie 8–9 valandą, dieninę – viduryje dienos, pavakarių – vakarėjant, vakarinę – saulei nusileidus, naktinė kalbama sutemus, prieš miegą. Brevijoriaus maldos kiekvienai dienai skirtingos.
„Ši knyga kunigui – kaip kariui ginklas. Garbaus amžiaus kunigai, kurie praranda regėjimą vyskupų dispensuojami, atleidžiami nuo bažnytinio reikalavimo kalbėti brevijorių, jis pakeičiamas rožiniu. Dvasininkas neturi brevijoriaus apleisti, tai kunigo sąžinės reikalas“, – su Katalikų bažnyčios reikalavimais supažindina klebonas S.Stankevičius.
Jo darbo kabinetas kaip muziejus – čia esama daugybės eksponatų, karių parvežtų suvenyrų iš Kosovo, Afganistano, svečių dovanėlių. Pašnekovas dvasiškai padeda Alytaus šaulių rinktinei, kuri jį laiko garbės kapelionu. Alytaus įgulos renginiuose S.Stankevičių visuomet išvysi su filmavimo kamera rankose.
Sukdami link bažnyčios dvasininko klausiame, kaip turėtume elgtis praeidami pro kryžių, pagrindinį krikščionybės simbolį, vaizduojantį Kristaus nukryžiavimą ir prisikėlimą. „Bus gerai, jei persižegnosi, vyrai būtinai turi nusiimti kepurę ir nusilenkti. Pamatę kryžių privalome elgtis pagarbiai. Kepurę turėtume nusiimti ir į vaistinę ar knygyną įėję iš pagarbos ten sukauptai išminčiai. Bažnyčia – Dievo šventovė, joje vyrams būti su galvos apdaru netinka. Tai yra vieta, kur tikintieji bendrauja, jungiasi su Dievu, todėl ji turi būti gerbiama. Ypatinga pagarba bažnyčioje turi būti mišių metu. Reikia tvarkos, pagarbos, bet visa tai turi būti daroma laisvai, be jokio dirbtinumo.
Praeinant pro pakelės kryžių taip pat verta kepurę nusiimti, nusilenkti, jei yra galimybė – ir maldelę sukalbėti, pamąstyti apie savo gyvenimo kelią. Geriausiai tinka „Sveika, Marija“.
Kai iš Alovės važiuoju laikyti pamaldų į Ryliškius, pravažiuoju nemažai kapinių: Meškasalio, Lydekininkų, Švobiškių, Kampų. Prie visų priartėjęs sukalbu „Palaimink, Dieve, mirusiuosius“.
Ir dar vienas patarimas – kai laidojate mirusįjį, kad ir koks jis būtų, niekada nesmerkite, nes jis paženklintas Švenčiausiosios Trejybės ženklu“, – pamoko klebonas.
Kalbėti apie runkelius bažnyčioje netinka
Rakindamas bažnyčios duris klebonas mūsų klausia, ar žinome, kodėl jos atveriamos į dvi puses, ir nežinantiesiems atsako, kad dvi pusės simbolizuoja du Testamentus – Senąjį ir Naująjį. Įėjusiuosius į bažnyčią pasitinka kryžius prie durų ir indas su švęstu vandeniu. Klebonas mena, kad sovietmečiu buvo draudžiama jame laikyti vandenį, teigta, kad taip platinamos ligos. Paprastai vanduo šventinamas per Velykas, bet jo pritrūkus – ir kitu metu. Bučiuoti ar ne kryžių, priklauso nuo parapijiečio norų. Tinkamiausia maldelė – prašymas Dievą apvalyti nuo blogų dalykų, nuodėmių. Netrukdant kitiems, atsiklaupti priešais altorių ir pagarbinti Švenčiausiąjį sakramentą. Tada rasti tinkamą vietą ir melstis. Laukiant pamaldų, pasak dvasininko, kalbėti apie runkelius bažnyčioje netinka.
Norintieji atlikti išpažintį tai daro klausykloje. Joje kunigas ir atgailautojas būna dviejose atskirose erdvėse ir bendrauja per langelį su grotelėmis, užuolaidėle. Pagrindinė funkcija – atgailautojo anonimiškumas, privatumas. Čia tikintysis išpažįsta nuodėmes ir gauna atgailą tarpininkaujant kunigui, šiuo atveju veikiančiam Kristaus vardu.
„Alovės bažnyčioje yra dvi klausyklos, bet būna ir aštuonios, net dešimt. Bažnyčios įstatymas leidžia, jei reikalauja aplinkybės, išpažintį atlikti ir ne bažnyčioje. Kartą važiavau link Merkinės su reikalais. Pavėžėjau tokį jauną pakeleivį. Jam labai reikėjo išpažinties, priėmiau, palaiminau, o Švenčiausiąjį pasiūliau Merkinės bažnyčioje, kur šis skubėjo, ar kitoje priimti. Kunigus saisto paslaptis – jei išduos, tik popiežius gali atleisti. Kunigui reikia žmogų mylėti, nepaprastai mylėti ir turėti kantrybės.
Einant klausyti išpažinties privalu dėvėti baltą kamžą ir dažniausiai violetinės spalvos stulą. Gali būti ir be kamžos, bet stulą būtinai turi persimesti“, – supažindina pašnekovas.
Stula – ilga plati apeiginė katalikų dvasininkų juosta, kabinama ant kaklo. Prieš ją užsikabindamas dvasininkas pabučiuoja kryželį, išsiuvinėtą ties viduriu. Klebonas S.Stankevičius pastebi, kad dabar žmonės rečiau eina išpažinties, tautą reikia iš naujo katekizuoti, ne krikštyti, o mokyti. Pas daktarą eidami mes ruošiamės namie, taip iš anksto turėtume ruoštis ir išpažinčiai. Pasak kunigo, atlikti išpažintį nelengva, sunku pripažinti nuodėmes. Žmogus paprastai savęs neteisia, ieško pasiteisinimo. Kitaip jaučiasi, kai, tarkim, koją nusilaužia. Tada atsiranda gailestis, dejavimas ir žodžiai: „Kam skubėjau?“, „Kam ėjau?“ Kaltę turime pripažinti, bausmę atlikti.
Vienoje iš klausyklų pro pravirą užuolaidėlę pamatėme įbestą šluotą. Ji tarsi vaizdinė priemonė simbolizavo čia tikinčiojo paliktą blogį. Juk ne pasigirti prie klausyklos priklumpama, o juodos mintys atnešamos palikti.
Bažnyčioje labai svarbi krikštykla – vieta, skirta krikštyti. Dažniausiai ji įrengiama prie durų kairėje pusėje. Krikšto šaltinio buvimas netoli įėjimo neša svarbią žinią – visiems primena, kad tik per krikštą įeinama į tikinčiųjų bendruomenę. Ji dažnai vadinama bažnyčios įsčiomis, nes krikštijant mažylius ar suaugusiuosius prisiliečiama prie esminio atgimimo per vandenį ir Šventąją Dvasią. Čia prasideda naujas žmogaus gyvenimas, gyvenimas Kristuje.
Alovės bažnyčioje krikštykla įrengta kairėje altoriaus pusėje. Klebonas S.Stankevičius sako, kad anksčiau komuniją parapijiečiai priimdavo atsiklaupę prie Dievo stalo, kuris buvo priešais altorių, uždengtas balta staltiese. Ypač senelės, kurios buvo įpratusios namie lūpas ir nosį nusivalyti staltiese, tą kartais padarydavo ir bažnyčioje prieš priimdamos komuniją. Po II Vatikano Susirinkimo Dievo stalo nebeliko, kunigai mišias aukoja atsisukę į žmones, komunija dalijama parapijiečiams sustojus viduryje bažnyčios. Aloviškiai šio stalo nesunaikino, padaliję į dvi dalis, nustūmė į pakraščius.
Mišiolus dvasininkai skaito, nors moka atmintinai
Altorius – šventa bažnyčios vieta su tam tikros formos stalu. Prie altoriaus kunigas mišių metu meldžiasi ir aukoja mišių auką. Tai svarbiausia bažnyčios dalis. „Altorius užtiesiamas drobele, nieko ant jo neturi būti dedama, tik mišiolas, taurė, patina ir ostija. Tik šie indai ir nieko daugiau. Net ir ąsotėlis, vynas su vandeniu – šalia. Altorius – tik stalas, kur aukojamos mišios, visa kita – pagražinimai, altoriaus priestatas. Neteisinga sakyti: „Reikia altorių papuošti.“ Jei bažnyčioje remontas, gali išsinešti altoriaus stalą ir mišias aukoti kieme.
Mišių knygoje mišiole išspausdinti šv. mišių tekstai kiekvienai bažnytinių metų dienai ir mišių aukojimo taisyklė. Yra ir atskirų, gedulingų mišiolų. Dabartiniai lietuvių kalba išleisti ne tokie patvarūs kaip senoviški. Mišiolus dvasininkai skaito, nors moka atmintinai. Tokia taisyklė, kad reikia skaityti, kaip ir priesaikas“, – tvirtina klebonas.
S.Stankevičius atveria dėžutę su pelenais. Likutis nuo ne taip seniai minėtos Pelenų dienos. Jais pabalina mums plaukus ir paklausia, iš kur gali būti šie pelenai. „Tai sudegintos praėjusio Verbų sekmadienio verbos ir kiti žolynai. Vienais metais barstėme sudegusios Labanoro bažnyčios pelenus, Kaišiadorių vyskupas buvo atvežęs“, – sako jau per 200 metų gyvuojančios bažnyčios klebonas.
Puošni šios bažnyčios sakykla, gerokai iškilusi virš tikinčiųjų galvų, yra kairėje pusėje. Ji užtikrina puikias sąlygas Dievo žodžio skelbimui ir priėmimui, nes be garsiakalbio kiekvienas kunigo žodis girdimas net ir atokiausiame bažnyčios kampe. Dvasininkas sako anksčiau visuomet pamokslus sakydavęs iš sakyklos, tačiau dabar, kai susirenka nedaug tikinčiųjų, į ją nelipantis. Be to, S.Stankevičius bažnyčioje tarnauja vienas, tad pamaldų metu taupo laiką, nes užlipti į sakyklą nėra taip paprasta.
Kasdieninis kunigų drabužis – sutana, kainuojantis panašiai kaip kostiumas. Jos pasiuvimui taip pat reikia trijų metrų audinio. Pašnekovas teigia jas turintis dvi. Naujausia, pasiūta prieš penkerius metus, yra išeiginė. Įdomi jos istorija. Pasak dvasininko, tai – vieno alytiškio jaunuolio, vardu Saulius, diplominis darbas. Viską jis puikiai atliko, tik sagučių, kaip reikalaujama, audiniu neapvilko.
Visi kunigų dėvimi liturginiai drabužiai vadinami iš lotynų kalbos kilusiais pavadinimais. Svarbiausi yra trys: jau minėta stula, iš balto lygaus audinio pasiūta platėjanti ir beveik žemę siekianti alba ir ant jos velkamas puošniausias liturginis drabužis arnotas. Šis siuvinėtas, aplikuotas rūbas – tarsi Jėzaus Kristaus meilės simbolis.
Ir kalba prie puodelio arbatos
„Jau, mačiau, sniegenų pasirodė. Jos, rodos, reiškia, kad dar sniego sulauksime, nors taip pavasariu pakvipo, – kaisdamas vandenį arbatai raudonpilvėmis pasidžiaugia klebonas. Paskui nusišypso ir tęsia: – Kai jau buvau šiek tiek pakunigavęs Krikštėnuose (Ukmergės r.), kultūros namų sienlaikraštyje mane iškritikavo, kad kunigas turi dujinę viryklę, kilimą, motociklą. Oi, kaip tada žmonės stojo už kunigą, ir kritikos mano atžvilgiu nebeliko. Dabar turbūt niekas neužstotų, nors per tiek metų nemažai gražių sukakčių radosi. Štai balandį sukaks 50 metų nuo įšventinimo į kunigus, o mano aptarnaujama Ryliškių Šv. Monikos bažnyčia minės 20-ąją sukaktį.
Gimiau iš tiesų palankiu metu: teko truputį patirti Smetonos, karo ir pokario metų, sovietmečio, nepriklausomos Lietuvos laikų. Keista, bet iki šiol jaučiu smetoninių marozinų (ledų – A.K.) skonį. Man jie taip patiko! Karo metai, didžiulis nepriteklius, tačiau mes mokėmės. Be elektros, prie žibalinės lempos. Vienas vadovėlis visai klasei. Sovietmetis, kariuomenė. Nenorėjau, bet mama sako: duonos liks daugiau, ten aprengs, čia toks apdriskęs, žemės mokesčių tiek daug nereikės mokėti.
Va, koks gyvenimas buvo. Dabar – rojus. Ką nori, tą perki. Gražu, štai kokie langai – ar anksčiau kur nors panašius matėte? Jei mama šiandien prisikeltų, nežinau, ką pagalvotų. Tik džiaukimės gyvenimu, ir viskas bus gerai.
Po trejų kunigavimo Krikštėnuose metų nusipirkau motociklą, Alovėje – automobilį. To voskodo kabrovecio net naktį keldavausi ir eidavau paburzginti. Kvepėjo benzinas. Kai 90 tūkstančių kilometrų įvažiavau, variklis sustojo. Gal 450 rublių kainavęs motociklas (palyginimui: duonos kepaliukas – 20 kapeikų, kilogramas mėsos – 2 rubliai) ir buvo pramoga, bet pirmiau būtinybė. Iki aptarnaujamo Bagaslaviškio beveik dešimt kilometrų tekdavo važiuoti. Tiek pėsčias nenueisi, o autobusu neparanku. Su motociklu ir žiemą atokiausius kaimus pasiekdavau“, – kalbos tonas išduoda, kad S.Stankevičių nuo jaunumės žavėjo technika.
Dvasininkas sako, kad jam nenumatytas fiksuotas atlyginimas. Tik butas nemokamas, už komunalinius patarnavimus apmokama iš mišių aukų. Kunigai yra socialiai draudžiami, bet savo transporto draudimo įmokas moka patys. Iš bažnyčios kasos mokamos aukos seminarijai išlaikyti, reikia paremti vyskupiją, būna kitokių rinkliavų: misijoms, Šventajai Žemei, „Caritui“. Alovės parapija neturi valytojos, net vargonininkui nemoka atlyginimo, prireikus parapijiečiai atsilygina. Klebonas atvirai sako, kad lieka pajamų ir jam už kunigavimą, bet mažiau, negu pensininkai gauna per mėnesį. Maistu parapijos remti dabar nemadinga.
„Kai nėra balių, rūkalų, užtenka ir tiek. Kaklaraiščio kunigui nereikia, užsisegi koloratę, kurios dabar kaulinės, tad patvaresnės už medžiagines, ir tiek tos puošmenos“, – linksmai kalba klebonas.
Ko jis palinkėtų žmonėms? Alovės klebonas sako, kad primins dabar jau atsistatydinusio popiežiaus Benedikto XVI mintis apie žmones šiuo metu kankinančias ligas. Viena jų – asmeniškumas, antra – nešvarūs pinigai. Šias ligas reikia gydyti švietimu. Bet reikia ir paspaudimo iš šalies: nepritekliaus ar persisotinimo žemčiūgais, kada net imama vemti. Ir netiesa, kad žydai Kristų nukankino ir lietuviai žydų nešaudė. Sukurstyti pagiežingi žmonės tai padarė. Kristus, pasak klebono, ne kartą yra pasakęs: „Budėkite.“ Daktarai ragina būti atsargius, saugotis virusų. Sergama ne tik nuo virusų, bet ir nuo pykčio, pagiežos.
„Tad budėkite“, – dar kartą pataria geriausio dvasininko titulo nusipelnęs S.Stankevičius.
„Buvau, rodos, trečiokas, kai Rokiškio vikaras Arlauskas per tikybos pamoką supažindino su kasdieniniu katalikų kunigų drabužiu – sutana. Dvasininkui priartėjus prie mano suolo, kilo pagunda įsitikinti, ar tikrai sutaną užsega 33 sagos – tiek, kiek Kristui buvo metų nukryžiavimo metu. Susikaupęs skaičiavau sagas ir vis kėliau jo sutaną į viršų, vis kėliau... Už tokį nepadorų elgesį gavau per pirštus ir buvau pastatytas į kampą.
Apie 1970-uosius, kai dvasinę tarnystę atlikau Punios parapijoje, vienoje šventėje sutikau buvusį Rokiškio vikarą. Pasitaikius progai, jam priminiau sutanos sagų skaičiavimą. „Tai ir gerai, kad kampe stovėjai, dabar kunigas esi“, – atitarė buvęs tikybos mokytojas Arlauskas.“
