Lietuva ES rekomendacijas girdi selektyviai. Dėl biudžeto, mokesčių bazės, sveikatos apsaugos Lietuvos vyriausybė neketina imtis kokių nors veiksmų. Sprendimai dėl pensijų, darbo santykių darbotvarkėje, bet sprendimai dėl jų neaiškūs.
Akivaizdu, kad nors daugelis dabartinių ES įtakos instrumentų nukopijuoti nuo plėtros instrumentų, jie tokios įtakos valstybėms narėms nedaro.
Ką tik pasirodė knyga apie Lietuvos europėjimą Europos Sąjungoje, kurioje bandoma objektyviai pasverti, kas Lietuvoje pasikeitė nuo mūsų narystės ES pradžios per daugiau kaip vienuolika metų („Pirmasis Lietuvos dešimtmetis Europos Sąjungoje: transformacija ar imitacija?“). Ir kokį vaidmenį Lietuvoje suvaidino ES. Ji gali pasitarnauti tiems politikams, kurie prieš kitų metų rinkimus nori realios programos, ne vien šūkių apie minimalią algą.
Knygoje pokyčiai Lietuvoje vertinami plačiame pasaulio, ES ir kaimyninių valstybių atžvilgiu naudojantis Nobelio premijos laureato Douglaso Northo ir jo kolegų vystymosi teorija. Ji puikiai konceptualizuoja pagrindinius ilgalaikius daugelio valstybių tikslus – lygybę prieš įstatymą, konkurenciją ir viešąsias gėrybes.
Lietuvos europėjimas pagrindinių makroekonominių ir makrosocialinių rodiklių atžvilgiu akivaizdus. Šitie rodikliai rodo ryškų ekonominį Lietuvos suartėjimą su ES ir gyvenimo kokybės augimą. Tačiau iš jų ryški ir Lietuvos stagnacija struktūrinėse reformose tokiose srityse, kaip inovacijos, valstybės valdymas ir demokratijos kokybė. Dabartinė diskusija apie Darbo kodeksą gerai tai parodo. Tai reiškia, kad, tapus ES nare, nebuvo struktūrinio proveržio, kurio tikėtasi. Tiesa, sėkminga kelerių pastarųjų metų patirtis įsivedant eurą, įgyvendinant energetikos projektus rodo, kad pokyčiai vyksta, tik jie yra gerokai lėtesni, nei tikėtasi.
Lietuvos europėjimas pasižymi atotrūkiu tarp įvairiais rodikliais matuojamų objektyvių pokyčių ir jų per daug pesimistiško vertinimo Lietuvos visuomenėje. Tai menko socialinio kapitalo ir sovietmečio palikimo atspindys. Kad tai gali būti rimta problema, rodo Pietų Europos valstybių biudžeto ir ekonomikos krizė, ypač Graikijos atvejis.
ES šį dešimtmetį finansavo daugiau kaip pusę visų Lietuvos viešųjų investicijų, ir darė didelį poveikį teisėkūrai. Tačiau Lietuva ne tik ne visada klausė ES. Lietuva pati vis dar per mažai kuria savarankišką politikos darbotvarkę ir per daug dėmesio lėšų įsisavinimui. Trūksta ir ambicijos, ir gebėjimų. Nors narystė ES sudarė sąlygas reformoms gerovės politikos srityse – socialinėje, sveikatos, švietimo politikoje – joms stojimo į ES metu buvo padaryta maža įtaka - tuo nebuvo pasinaudota.
Tapus nare aiškiai išsiskiria europeizuotos ir neeuropeizuotos Lietuvos viešojo valdymo institucijos. Europeizuotos toliau profesionalėja, tuo vis labiau besiskirdamos nuo politizuotų ES neveikiamų agentūrų – ypač tų, kurios administruoja dideles lėšas gerovės politikos srityse – sveikatos bei socialinės apsaugos srityse.
Kaip galima apibendrinti pokyčių trajektoriją Lietuvai tapus nare – ar tai buvo transformacija ar imitacija? Transformacijos nebuvo. Vietoj struktūrinių reformų ekonomikos pakilimo metu buvo mechaniškai didinamos socialinės išmokos, kurias netrukus reikėjo kankinantis karpyti finansų krizės metu. Tačiau buvo daug nedidelių pozityvių pokyčių - sėkmingas antrasis bandymas įvesti eurą rodo kumuliacinę dalinių pokyčių vertę ir jėgą.
ES ir po narystės veikia kaip Lietuvos politinę sistemą stabilizuojantis ir konsoliduojantis veiksnys. ES ir toliau finansuos didžiąją dalį Lietuvos viešųjų investicijų. Tačiau ES negali išspręsti sisteminių socialinio kapitalo trūkumo ir kitų problemų Lietuvoje. Tam reikia ne tik daugiau klausyti ES. Ta reikia ir ambicingos savarankiškos Lietuvos politinės darbotvarkės.
----------
Dr. Klaudijus Maniokas yra VU TSPMI vyr. mokslinis bendradarbis, ESTEP valdybos pirmininkas
