Į Šveicariją lietuvaitė Roma Coppey (40) atvažiavo prieš šešiolika metų. Čia ji susipažino su būsimu savo šveicaru vyru, o po kurio laiko susilaukė ir dviejų savo sūnų.
Tačiau moters gyvenimas prieš penkerius metus pasisuko visai kita linkme, ji išsiskyrė su savo vyru. Viena likusi su dviem vaikais, R. Coppey pernai metais sužinojo dar vieną skaudžią žinią – jos penkiolikmetis sūnus Nicolas serga kaulų vėžiu.
Nors moterį vienas po kito užgriuvo skaudūs gyvenimo išbandymai, lietuvaitė yra pavyzdys, kaip tokiose situacijose viena likusi moteris gali ištverti visus sunkumus.
Medikai ligos ilgą laiką nepastebėjo
Kaip dabar prisimena penkiolikmečio Nicolo mama, paaugliui skaudėti klubą kairėje pusėje pradėjo dar 2008 metais.Tais metais vaikinas kelias savaites į mokyklą ėjo, pasiremdamas ramentais.
Apsilankius ligoninėje, medikai konstatavo vaikinui vadinamąjį „klubų gripą“ ir rekomendavo išgerti vaistų nuo skausmo.
Tačiau 2013 metais Nicolui vėl prasidėjo itin stiprūs klubo skausmai, tačiau gydytojų diagnozė nepasikeitė. Jie teigė, kad paaugliui tikrai yra vadinamas „klubų gripas“, po dviejų metų alinančių skausmų gydytojai vis dar kartojo tą patį.
Tačiau viskas pasikeitė praeitą vasarą, kai šeima grįžo iš atostogų, o Nicolui klubo skausmai tapo nebepakeliami.
„Tris kartus Nicolą vedžiau pas gydytoją, jie net klubo neperšvietė, davė vaistų nuo skausmo ir viskas, vėl kartojo, kad dėl paauglystės greitai auga kaulai. Rekomendavo neužsiimti sportu“, – sako R. Coppey.
„Trečią kartą, lapkričio mėnesį, į ligoninę jau atvažiavome su greitąją pagalba, pasakiau, kad mes iš ligoninės neišeisime tol, kol nebus nustatyta tiksli mano vaiko diagnozė. Visus metus gydytojai nė karto nebuvo paėmė Nicolo kraujo, primygtinai prašiau ištirti kraują nuo a iki z“, – pasakoja Nicolo mama.
Užsisklendė savyje
Ortopediniame skyriuje Nicolas su mama praleido savaitę, kol galiausiai gydytojai pasakė tikslią jauno vaikino diagnozę – Ewingo sarkoma (red. kaulų vėžys). Ligoninėje šeima išbuvo mėnesį, iš kurios Nicolas grįžo jau vežimėlyje, pats jis negalėjo paeiti.
Penkiolikmečiui gydytojai paskyrė gydymą – chemoterapiją. Tačiau pridūrė, kad ją taikyti reikės apie pusantrų metų.
Dėl tokio ilgo gydymo laikotarpio teko atidėti pamokas mokykloje. Dėl to vaikinas itin pergyvena, o laikui bėgant visai užsisklendė savyje.
„Dabar galbūt planuojame mėnesiui sustabdyti chemoterapiją, kad jis atsigautų ir pasisemtų energijos. Jis neprisileidžia nei vieno draugo, prieš keletą dienų pirmą kartą su manimi išėjo pasivaikščioti į lauką. Visada būna užsidaręs savo kambaryje“, – liūdnai priduria pašnekovė.
Tiesa, Nicolo draugai labai norėtų aplankyti vaikiną namuose, bet jis to nenori daryti. Kai Nicolas grįš į mokyklą po poros metų, jo draugai mokysis jau kitur – Ženevoje.
Kovoje nenuleidžia rankų
Dabar Nicolas yra baigęs jau penkias chemoterapijas. Vienos chemijos ciklas – trys dienos, vaistai yra lašinami po aštuonias valandas, po jų – dar parą tenką išbūti ligoninėje dėl lašinamos gliukozės.
„Po chemijos tris dienas prasideda pykinimas ir vėmimai. Tomis naktimis pailsėti negali nei Nicolas, nei aš. Būna labai sunku... Po chemijos kas tris dienas važiuojame į ligoninę pasitikrinti kraujo.
Būna, kad nuvažiuojame linksmi, nes tikimės, kad tuoj sugrįšime namo, bet tyrimai parodo savo: kraujas nusilpęs, taigi turime būti dar parą ligoninėje. O kiek tada būna ašarų, nes tikėjaisi grįžti namo, jau darėme ir kraujo perpylimą“, – sako R. Coppey.
Dabar visą laiką Nicolo mama turi būti šalia jo, todėl jau kuris laikas moteris negali dirbti. Tačiau moteris vis dar išlieka tvirta ir tiki, kad jos vaikas tikrai gali pasveikti.
„Nicolas laikosi geriau, nes nebeliko skausmo, chemijos dėka auglys sumažėjo. Po truputį jis pradėjo ir vaikščioti, gali išbūti dvidešimt minučių atsistojęs, nors jo eisena nėra normali, nes šlubuoja“.
Pasidalinama šia savo istorija su kitais, Nicolo mama tikisi parodyti, kad net ir sunkiausiomis akimirkomis nevalia nuleisti rankų ir pasiduoti. Be to, galbūt atsiras ir panašaus likimo mamų, kurios su moterimi pasidalins savo išgyvenimais ir patirtimi.
