Pelės su persodinta širdimi po operacijos išgyveno dvigubai ilgiau klausydamos klasikinės muzikos nei „popso“.
Masateru Uchiyama iš Juntendo universiteto ligoninės Tokijuje pelėms persodino negiminingų donorų širdis, kurias organizmas linkęs netrukus atmesti.
Visą savaitę po operacijos pelytės nuolat klausėsi Verdžio operos „Traviata“, Mocarto koncertų, „Enya“ muzikos arba monotoniškų garsų, rašo newscientist.com.
Pelytės, kurioms buvo leidžiama opera, gyveno ilgiausiai, vidutiniškai 26 dienas. Klausiusios Mocarto išgyveno vidutiniškai 20 dienų. Po operacijos girdėjusios „Enya“ išgyveno apie 11 dienų, o monotoniškų garsų – vos savaitę.
Universiteto mokslininkų grupė taip pat ištyrė iš „Traviatos“ poveikį kurčioms pelėms. Jos išgyveno tik septynias dienas. Šis faktas sustiprino hipotezę, kad išgyvenimo trukmei įtakos turi muzika, o ne, tarkime, jos skleidžiamos vibracijos.
Raminantis poveikis
Kraujo pavyzdžiai, paimti iš eksperimente dalyvavusių pelių, atskleidė, kad klasikinė muzika sulėtina organų atmetimo reakciją, nes ramina imuninę sistemą.
„Mes tiksliai neperpratome mechanizmo, tačiau Verdžio ir Mocarto kuriama harmonija gali būti labai svarbi“, – apie eksperimento rezultatus kalbėjo Uchiyama.
Tyrėjų grupė dabar norėtų patikrinti, ar šis klasikinės muzikos fenomenas gali būti pritaikytas persodinimo operacijų, atliekamų žmonėms, sėkmei užtikrinti.
2003 metais atliktas tyrimas parodė, kad muzikos terapija, derinama su raminančių, atpalaiduojančių paveikslų demonstravimu, gali palengvinti žmonių savijautą po kaulų čiulpų persodinimo – sumažinti pykinimą ir skausmą.
Johnas Sloboda, Keele universiteto profesorius, tokiam muzikos poveikiui lieka skeptiškas. „Tikėtis tokių pat gydančių „operos“ ir „Mocarto“ efektų – pavojinga. Poveikis gali priklausyti nuo konkretaus kūrinio, ne tik nuo stiliaus, nuo muzikos garsumo arba net nuo įrašo kokybės... Trumpai tariant, mes nieko nežinome, kas iš tiesų muzikos kūrinyje nutolino atmetimo reakciją“.