Pagal Martino Kettle straipsnį, publikuotą „The Guardian“. http://www.guardian.co.uk/arts/features/story/0,11710,1403045,00.html
Kada mirė muzika? Ir kodėl? Prieš trisdešimt metų mirė Dmitrijus Šostakovičius. Kitais metais – Benjamino Britteno mirties trisdešimtmetis. Aaronas Coplandas, gimęs anksčiau, nei jie, gyveno iki 1990-ųjų, o Olivier Messiaenas – iki 1992-ųjų. Na o kiti?
Aš girdžiu. Girdžiu, kaip pusiau svarbių ir pusiau pamirštų muzikų ginti kyla Henze ir Berio advokatų, Tavenerio ir Adeso pasekėjų balsai. Galbūt atsiras ir Golichovo ar Gubaidulinos, Piazzolla‘os ar Saariaho entuziastingų užtarėjų (prie jų prisidedu ir aš). O galbūt iki šiol yra ir tokių, kurie įsitikinę, jog apie Stockhauseną vertėtų kalbėti su tokiu pat įkvėpimu, kaip apie Bachą – tai paskutinieji skęstančio modernizmo laivo teisuoliai.
Kas nutiko kompozitoriams? Neseniai BBC transliavo Puccini „Turandot“ – operą, kurioje skamba garsioji arija „Nessun Dorma“. „Turandot“, kurios kompozitorius, miręs 1924 m., neužbaigė, tapo iškilmingu itališkosios operos „Grand finale“. Trejetą amžių operos buvo rašomos italų kompozitorių plunksnomis ir ilgam išlikdavo teatrų repertuaruose. Aštuoniasdešimčiai metų praėjus po „Turandot“, nepasirodė nė viena opera, kurią verta būtų paminėti.
Galbūt tai kraštutinis pavyzdys. Bet štai klausimas: koks neseniai sukurtas klasikinės muzikos kūrinys užima iš tikrųjų įsitvirtino repertuare? Turiu galvoje kūrinį, kurį galima išgirsti pačiuose stambiausiuose miestuose, ir jo atlikimas sutraukia gausią publiką. Galbūt, tai pirmasis Šostakovičiaus koncertas, parašytas 1959 metais? Bet netgi jį minime su tam tikru pritempimu. Teisingesnis atsakymas – Richardo Strausso „Keturios paskurinės dainos“, sukurtos prie penkiasdešimt metų, 1948-aisiais.
Ir jūs manote, kad tai konservatyvus požiūris? Tuomet kaip su išvadomis, padarytomis netikėtai įkvepiančioje naujoje Pietų Afrikos mokslininko Peterio van der Merwe knygoje? Jis tikina, kad 1939 m., kai Rodrigo sukūrė savo „Concierto de Aranjuez“, muzikos, iš tiesų šiuolaikinės ir tuo pat metu populiarios, srautas beveik išseko. Van der Merwe atiduoda pagarbą Chačaturjanui, vėlyvajam Straussui ir „Piterio Graimso“ laikotarpio Brittenui. Ką gi, teisinga. Plačiosioms masėms, tvirtina jis, klasikinė muzika liovėsi egzistavusi 1950-aisiais.
Įdomu pasvarstyti apie tai, kur ir kada atsiranda skiriamoji riba. Tačiau pats faktas, kad ją galima brėžti (ir ne taip svarbu, kokiais – 1940, 1950 ar 1960 m. ji prasideda), nekelia jokių abejonių. Kažkuriuo praėjusiojo amžiaus momentu klasikinė muzika prarado ryšį su publika.
XXI a. pradžioje galima aiškiau įžvelgti, kada muzika pasuko klystkeliu. Klystkelis, pasirodo, buvo Vakarų Europos modernizmas. Modernizmas – didžiulis, įvairus ir sudėtingas reiškinys, įvairių tautų kultūrose įgavęs skirtingus bruožus. Tačiau pagrindinis jo bruožas, kurį ypatingai pabrėžia Van der Merwe, yra ryžtingas muzikos posūkis teorijos – dažnai politinės – link nusigręžiant nuo tautinių šaknų.
Modernizmo pionieriumi tapo Arnoldas Shoenbergas su savo disonanso išlaisvinimo teorija (kuri, kaip teisingai nurodo Van der Merwe, lėmė konsonanso atsisakymą). Tačiau po kompozitoriaus mirties nuo 1955 iki 1980 m. jo idėjos tarp muzikų įgavo Šventojo Rašto statusą.
To rezultatas – primygtinis populiarumo atsisakymas. Publika, kuri buvo svarbi modernistams (tame tarpe ir dauguma tų, kurie save vadino socialistais), jau nebebuvo plati. Modernistų kūryba buvo skirta arba kitiems kompozitoriams, arba universitetinį išsilavinimą turinčių intelektualų elitui, kuris reikalavo naująją muziką įtvirtinti, naudodamasis ir savo įtaka valstybinėms struktūroms. Jei muzika netapdavo populiari, kaltindavo ne kompozitorius, bet nesupratingą publiką.
Nenuostabu, kad paprasti klausytojai nukreipė savo dėmesį kitur – į tai, kuo mes turime teisę žavėtis ir ką teisėtai vadiname populiariąją muzika. Ji gimė XX a. pradžioje: tai ir regtaimas, ir džiazas, ir jos viršūnė - rokenrolas, kurio klestėjimo metais sutapo su laikotarpiu, kada akademinėje muzikoje viešpatavo modernizmas (1955-1980). Šiandien žmonių skoniai dar įvairesni, nei anuomet. Puikus pavyzdys - žinia, kad Oasis taps muzikinės programos GCSE dalimi ar kad Radio-3 pergalinga įžengia į pasaulinė muzikinę kultūrą.
Klasikinė muzika išgyveno kaip mada. Tačiau apie šiandieną ji maža ką gali pasakyti. Ji išlieka daugiausia dėl seno repertuaro ir atlikimo tradicijos, o ne dėl naujo kūrybiškumo. Mėginimas įtikinti publiką priimti šiuolaikinę muziką sužlugo, ir klasika laikosi tik naujų ankstesniųjų epochų muzikos interpretacijų dėka, o taip pat – nors tai ir ginčytina – mokydamasi iš modernizmo nukrypimų.
Galų gale tie, kurie iš kartos į kartą perdavė klasikinę tradiciją, atsidūrė negrįžtamame, nors dar negalutiniame nuopuolyje. Orkestrai ir operos trupės tebekovoja aiškiai padidėjusio publikos abejingumo ir nepakankamo finansavimo sąlygomis. Solistai išsaugo savo aukštą lygį, bet vis mažiau ir mažiau primena gyvos tradicijos saugotojus.
Paskutiniajame žurnalo "Prospect" numeryje generalinis filharmonijos orkestro direktorius Davidas Wheltonas teigia, kad mes gyvename „epochoje, kai didžiulė šalies visuomenės dalis visiškai nesusipažinusi su orkestrine muzika“. Jei, jo manymu, į koncerto programą įtraukti Naujojo pasaulio simfoniją, daugiau nei pusė salės šį kadaise gerai žinotą kūrinį girdės pirmąjį kartą.
Taigi, tariame klasikai „sudie?“ Nebūtinai. Modernizmo gaisras užgesintas, nors kai kur Vakarų Europoje dar rusenę nedideli jo židiniai. Tiesa, netgi čia daugiau nebeteisia populiarųjį kompozitorių. Amerikos muzikantų, kuriems žodis „populiarumas“ neturi negatyvaus atspalvio, dėka ir tautine tradicija besiremiančių kompozitorių, išlikusių nepaisant modernistų spaudimo (pavyzdžiui, Argentinos mokykla) – dėka muzika vis dėlto juda pirmyn.
Bent jau taip mano Van der Merwe.
Antrajam klasikinės muzikos atėjimui, jei toks įmanomas, vargu ar atsirastų geresnis laikas nei dabar. Populiarioji muzika, kadaise užėmusi nišą, atlaisvintą klasikos, dabar savo ruožtu pati ją užleidžia, naikindama save iš vidaus. Ir čia sugebėjimas kurti kažką naujo pasiekė žemiausią lygį nuo XX a. šeštojo dešimtmečio pradžios. Pasaulis nekantraudamas laukia bet kokios krypties geros muzikos.
Tačiau klasikinė muzika bent jau ieško naujų idėjų ir kelia svarbius klausimus. To nepasakytum apie kai kurias naujas dailės formas, kurioms žiūrovai liko lygiai taip pat stipriai ir be jokių kompromisų jaunatviškai nepakantūs, kaip ir anksčiau. Tačiau ir tai netruks amžinai. Poreikis sukurti kažką gražaus, sugebėjimas sukrėsi žmones ir atverti jiems tai, kas dar nepatirta, pernelyg didelis, kad baigtųsi niekuo. Tiesiog malonu pasvajoti apie tai, kad šis atgimimas įvyktų dar mums gyviems esant.
