Tai, kas vyksta Zimbabvėje nestebina. Tiksliau – šiurpina, bet tikrai nestebina, nes, tam tikra prasme, tai yra klasikinė „afrikietiška istorija“. Apie tą patį savo straipsnyje „Kodėl aš nebėgu“, pasirodžiusiame birželio 25 dieną „The Guardian“ laikraštyje, rašo ir Zimbabvės opozicijos lyderis Morganas Tsvangirai.
Jis pažymi, jog su apgailestavimu galima konstatuoti, kad įvykių Zimbabvėje scenarijus yra pažįstamas. Tikrai, bendrai paėmus, Afrikos istorija yra savotiškas prasilenkimų su demokratijos, žmogaus teisių ir laisvių principais pavyzdys. Galima ilgai diskutuoti, kokios yra to priežastys – gal kolonijinis palikimas, o gal per amžius susiformavusios socialinio bendravimo tradicijos ir hierarchija? Vargu ar atsakymą į tai galima būtų greitai surasti, tad kol kas belieka pažymėti, jog įvykiai šioje Afrikos šalyje savaip atkartoja juodžiausius viso kontinento istorijos puslapius.
Zimbabvei jau ne pirmą dešimtmetį vadovauja diktatorius Robertas Mugabis. Šiais metais atsirado viltis, jog siaubingo nepritekliaus kamuojamoje valstybėje kažkas gali pasikeisti – per prezidentinius rinkimus R. Mugabį aplenkė opozicinio Judėjimo už demokratinius pokyčius (JDP) lyderis M. Tsvangirai, tačiau laimėti pirmajame ture jam pritrūko balsų. Antrojo rinkimų turo teko laukti ištisus tris mėnesius. Šis laikotarpis parodė, jog R. Mugabis jokiu gyvu nesiruošia išleisti valdžios iš savo rankų. „Priešrinkiminės kovos“ statistika išties šiurpi – per minėtus tris mėnesius nužudyti 86 JDP atstovai, apie 200 tūkst. žmonių, gelbėdamiesi nuo smurto, buvo priversti palikti savo namus. Tai privertė M. Tsvangiraį atsiimti savo kandidatūrą. Jis pareiškė, jog nenori pergalės tokia kaina. Nežiūrint į tai, antras rinkimų turas atšauktas nebuvo. Visą situacijos graudumą parodo tai, jog galiausiai ir pats M. Tsvangirai paskelbė, jog ragina savo šalininkus balsuoti už R. Mugabį, nes kitaip jiems gali grėsti mirtinas pavojus.
JAV paskelbė, jog nepripažins Zimbabvės rinkimų legitimumo. Kartu galima užduoti klausimą, kiek apskritai Zimbabvė yra legitimi kaip šalis? Čia galima aptikti įdomių pamąstymų. Leidinys „Pasaulis 2008 metais“ nurodo, jog „daugeliui piliečių Zimbabvė kaip valstybė neegzistuoja“. Leidinio kūrėjų nuomone šios šalies ekonomiką galima apibūdinti dviems skaičiais – infliacija siekia 4000 proc., o BVP augimas yra minus 2 proc. R. Mugabis faktiškai valdo gilios ir nepakeliamos krizės ištiktą teritoriją (kaip jau buvo pažymėta, ne visi ekspertai drįsta tai vadinti „šalimi“). Atrodo, kad Zimbabvės diktatorių galutinai apakino valdžios žavesys, nors galima pasiginčyti, ar yra didelė garbė ir laimė valdyti tokios būklės valstybę, kokios šiandien yra Zimbabvė. Be to, visiškai aišku, jog šios Afrikos šalies vadovui mažai terūpi šalyje gyvenantys žmonės – jie yra tik menkavertės figūros egoistiniame R. Mugabio žaidime.
Jau minėtame straipsnyje „The Guardian“ M. Tsvangirai pabrėžia kaip tik siaubingą padėtį, kurioje atsidūrė paprasti Zimbabvės gyventojai, su kuriais opozicijos lyderis yra pasiryžęs pasilikti iki paskutiniųjų. Pateikia jis ir R. Mugabio įvertinimą. Pasak M. Tsvangirai, dabartinis šalies vadovas yra „pamišęs galingas despotas, kuris laiko žmonės savo kliedesių įkaitais, laužo šalies dvasią ir laiko tarptautinę bendruomenę kvailiais“. Čia pat Zimbabvės opozicijos lyderis apleliuoja į pasaulio lyderius, tikisi jų reakcijos dėl įvykių šalyje. „Zimbabvė žus, jei pasaulis neateis mums į pagalbą“, - konstatuoja M. Tsvangirai.
Galima pasiguosti tuo, jog diktatoriai nėra amžini, tačiau pernelyg didelė prabanga būtų laukti, kol viskas pasibaigs savaime. Zimbabvėje žūsta žmonės. Diktatūra šioje Afrikos šalyje pasiekė savo kraštutinumą. Kol kas kitos valstybės – tiek Vakaruose, tiek pačioje Afrikoje – svarsto galimybes, kaip galima būtų paveikti R. Mugabio nuožmumą ir žengti žingsnį situacijos normalizavimo link. Atsargiai užsimenama apie galimas sankcijas prieš Zimbabvę, tačiau kartu pripažįstama, jog tai nėra pats tinkamiausias variantas. Sankcijos pirmiausiai paveiks paprastus šalies gyventojus, kurių gyvenimas ir taip yra nepavydėtinas. Kitas variantas, tarpininkaujant kitų šalių vadovams, susodinti už derybų stalo R. Mugabį ir opozicijos atstovus, tačiau čia atsiranda moralinis aspektas, kurį galima būtų suformuluoti taip – ar galima vesti derybas su, nors ir netiesiogine šio žodžio prasme, „žmogėdra“? Ypač, kai yra akivaizdų, jog pačiam R. Mugabiui jokios derybos nereikalingos. Vakar, birželio 28 dieną, jis eilinį kartą oficialiai pradėjo eiti šalies prezidento pareigas, prieš tai „atšventęs pergalę“ bealternatyviajame antrajame ture.
„Klasikinė afrikietiška istorija“ šiandien įsikūnijusi Zimbabvėje nėra optimistiška. Kartais ji gali versti su tam tikru skepsiu vertinti viso Afrikos kontinento ateitį, nors tai, tikriausiai, nebūtų teisinga. Šiomis dienomis BBC savo tinklalapyje pateikė medžiagą, kuri buvo pavadinta „Afrikos balsai“. Šioje medžiagoje surinkti pasisakymai skirtingų žmonių iš skirtingų Afrikos šalių, vertinančių situacija Zimbabvėje. „Tironas turi pasitraukti“, – taip galima būtų apibrėžti pagrindinį leitmotyvą, skambanti pateiktuose pasisakymuose. „Jis [Mugabis] buvo geras lyderis prieš dvidešimt metų, bet ne dabar“, – mano Alfredas Jiya, verslininkas iš Malavio. Ypatingai įsiminė ir Blacko Diamondo, menininko iš Namibijos, pasisakymas. „Atėjo laikas jauniems afrikiečiams, kurie galvoja apie savo ateitį, atsistoti ir pasakyti: „Jau gana! Afrikoje mes pradedame gerbti demokratiją!“, – mano jis. Belieka tikėtis, kad taip ir bus. Tačiau kaip žinia, demokratija negimsta akimirksniu, jos formavimosi procesas yra ilgas ir kartais net skausmingas. Lygiai taip pat, jeigu R. Mugabis galiausiai pasitrauks ir užleis vietą M. Tsvangirai, sunkios Zimbabvės problemos niekur neišnyks, tačiau galima tikėtis, jog bus rastas efektyvesnis ir, kas svarbu, žmogiškesnis jų sprendimo būdas.
Viktor Denisenko
