Jo vardas − Valentas. Jo mama buvo mokytoja. Jo pažymiai buvo blogiausi klasėje. Visi jo nekentė, bet tuo pat metu ir padlaižiavo. Tai tęsėsi gana ilgai, kol galiausiai jis pakliuvo į pataisos namus...
Klasėje Valentas mušdavo visus, kurie prieštaraudavo jo nuomonei ar nesiklausydavo jo bereikšmių juokelių. Jis nekentė visų, kurie gerbė mokytojus ir ruošė namų darbus. Jis nekentė, net savo mamos, kuri buvo nuostabiausia mokytoja mokykloje. Tačiau jis turėjo daugiau draugų, nei tikėtina.
Tiksliau, visi buvo jo draugai. O jei ir ne, tai greitai jais tapdavo: kumščių pagalba, psichologiniu smurtu ir teroru, sklindančiomis negražiomis kalbomis mokykloje. Mokiniai to bijojo. Kaip baisiausio košmaro bijojo ir Valento... Tie, kurie dar nebuvo įtraukti į jo garbintojų gretas, po vieną niekada nevaikščiojo. Turi būti kvailas, kad šitaip rizikuotum savo sveikata, išvaizda ar reputacija.
Na, o Valento draugeliai buvo laimingi žmonės. Namų darbų jie niekada nedarė, juk būdavo „vergų“ , kurie atlikdavo juos. Tėvų duotus kišenpinigius išleisdavo cigaretėms ar alui, nes priešpiečius jiems pirkdavo flegmatiški klasiokai-moksliukai. Argi nepuikus toks gyvenimas?
Jis – sugebėjo „valdyti“ mokinius, mokytojai negalėjo jam pasipriešinti. Šis jautėsi nevaržomas, elgėsi nepagarbiai, neatsakingai. Valentas kūrė savo elgesio taisykles ir normas, ir vertė paklusti kitus.
Dažnai, mokyklose, kompleksuotas jaunimas pasiduoda išsišokėlių įtakai, blogas pavyzdys tampa užkrečiamu, o kova dėl populiarumo – žiauri ir neprotinga. Laisvė idiotams ir menkystoms! Kodėl? Nejaugi jie tikrai pranašesni už kitus mokinius? Ar tokia auga visuomenė: klausanti nekultūringų „atsilikėlių“, nesugebančių lietuviškai nė sakinio suregzti?
Tačiau nevisi išsišokėliai ir nevykėliai tampa klasės lyderis kaip minėtasis Valentas. Anot mokslininkų, dauguma hyperaktyvių vaikų yra linkę į perdėtą savęs sureikšminimą ir stengiasi atkreipti dėmesį į savo poelgius bei atliekamus darbus.
Taip pat išsišokimą skatina ir tėvų nedėmesingumas, vaiko nesugebėjimas realizuoti save, kultūros stoka. Tuomet atžalai belieka „atsiskleisti“ tik mokyklos suole ir, deja, visai netinkamai, o tik trukdant mokytojo bei klasės darbą.
Mokslininkai M. Delas ir E. Gajeris nustatė, kad kūrybiški vaikai turi savitą psichinę sistemą, kuri funkcionuoja daug dažniau negu intelektualinė sistema.
Pasidomėjau, ką jauni žmonės mano apie klasės išsišokėlius ir ar, jų nuomone, reikia jiems „padlaižiauti“.
Laimis, 21 metai: „Tu gali būti kietas trečioje, penktoje ar galų gale devintoje klasėje. Po to žmonės tampa daug protingesni ir, kad ir koks kietas tu būtum, jie pradės tavęs vengti. O būtent vengs protingi ir originalūs asmenys, o nieko nepasiekusių ir gatves betrinančių draugų tarpe, bet kada gali tapti viršiausias.“
Edgaras, 20 metų: „Aišku, kad nereikia padlaižiauti tokiems „ kas per aš“ žmonėms. Aš už tai, kad būti savimi.“
Odeta, 19 metų: „Nieko nemanau. Kuo mažiau apie juos galvoji, tuo mažiau dėmesio jiems skiri. O tada ir jokie išsišokimai nėra svarbūs. Gali nors ir pasikart...“
Goda, 17 metų: „Na, aš valdau klasę. Nežinau net kodėl... Bet aš nesu išsišokėlė. Taip parinko klasiokai. Tik nemanykit, kad aš neprotinga!“
Tomas, 15 metų: „Reikia kovoti už save. Kaip jie su manimi elgiasi, taip ir aš su tais išsišokėliais. Tik tam reikia didelės stiprybės.“
Taigi visur tų nevykėlių-išsišokėlių buvo ir bus. Pradedant darželiu, mokykla, universitetu, baigiant darbu ir t.t... Tačiau ar niekada neteko pastebėti, kad išsišokėliai egzistuoja kaip vienadieniai drugeliai? Žiūrėk jie yra, žiūrėk jau nebe. Svarbiausia nepasiduoti jų įtakai, išlaikyti savąjį orumą, o tada šlovė „ateis ir į tavo kiemą“.
Laura Bagdžiūnaitė
