„Koncertų tai būna daugiau, tai mažiau. Bet toks jau artisto gyvenimas – tai į kalną, tai nuo kalno“, – apie dabartines veiklas ir muzikinę karjerą naujienų portalui tv3.lt pasakoja vyras.
Nors ir atlikėjams pats aktyviausias ikišventinis periodas pasibaigė, Klarkas neslepia, kad ir sausis neša nemažai darbų.
„Atrodo, kad tendencijos keičiasi – žmonės ir dabar švenčia tuos naujus metus, Kalėdas. Nežinau, gal dėl finansų, gal galvoja, kad sausio mėnesį bus viskas pigiau“, – svarsto jis.
Pandemijos metu vyras atskleidė užsiėmęs jam neįprasta ir nauja veikla – programavimu. Paklausus, kaip sekasi toliau dirbti su kompiuteriais, G. Kirkila neslepia šią veiklą kuriam laikui padėjęs į šoną.
„Programavimą pasidėjau į stalčių. Kol kas užtenka to, kas yra su koncertine veikla. Gal jau ir tą daryti esu per senas, technologijos labai sparčiai tobulėja, man prie viso to reikia praleisti labai daug laiko. Taip sakant jaunam greičiau „daeina“.
Jau 2-3 metų vaikui duok išmanų telefoną, jis viens du ir pasidaro viską. Duok tą patį telefoną močiutei, tai ji net nesusigaudys, kas čia yra. Toks jau progresas“, – juokiasi jis.
„Estrados šakalas“
Klarkas scenoje koncertuoja nuo pat paauglystės – skaičiuoja, kad pirmą kartą joje uždainavo būdamas 16 metų. „Studentaudamas koncertuodavau, o profesionaliai – turbūt nuo 1988 metų“, – kalba jis.
„Kaip mes kažkada juokaudavome, aš ne tas „scenos vilkas“, o senas „estrados šakalas“, – juokiasi jis. – Žmonės dar iki šiol klausosi „Baliaus“ – čia tokia nemirštanti klasika. Kai kurie žmonės užaugo su šita muzika, kai kurie pradėjo jos klausyti vėliau. Jaunimui, kuris su kitomis dainomis užaugo, tai turbūt nebeaktualu, nors dabar vėl mus atranda iš naujo.“
Kritika jaunimui
Apie šių dienų lietuviškos muzikos atlikėjus bei komikus Gintautas Kirkila-Klarkas atsiliepia dvejopai. Pasak jo, sunku suprasti, kodėl gyvenant Lietuvoje ir koncertuojant lietuviškai publikai taip dažnai renkamasi dainas atlikti anglų kalba ir kodėl visi pasidarė tokie vienodi.
„Dabar viskas pasidarė tikrai lengviau. Dabar su vienu kūriniu galima pasidaryti labai didele žvaigžde. Manau, kad anksčiau į viską reikėdavo įdėti labai daug darbo, dabar beveik visą atlikėjo populiarinimą padaro ne atlikėjas, o jo vadybininkas ir prodiuseris. Anksčiau atlikėjui reikėdavo įdėti daugiau darbo, anksčiau grupė su vienu hitu neprasisukdavo, išleistoje plokštelėje turėdavo būti bent kelios labai įsimintinos dainos.
Taip pat skirdavosi stilistika – iškart galėdavai atpažinti, kas groja. Dabar visi vienodi“, – savo nuomonę atskleidžia jis.
„Kas leičia lietuvišką muziką, labai daug jos neklausau. Niekada nebuvau didelis fanas, užaugau su vakarietiška muzika, tokiomis grupėmis kaip Deep Purple, Led Zeppelin, Eagles. Čia tos muzikos mohikanai. Kažkiek Lietuvoje vystėsi ta roko muzika, bet tai buvo iki Romo Kalantos.
Bet po jo visiems davė į nugaras ir baigėsi visos roko muzikos. Lietuviškas džiazas labai stiprus, o su roko muzika mes kažkaip prasilenkėm... Kaip sakė a.a. Vytautas Kernagis: „Ne tie laukai“. Kai nuvažiuoji į Ameriką ir pamatai jų roko „plotus“, visai kitaip atrodo“, – šmaikštauja jis.
Dažnai per televiziją anksčiau matytas Klarkas užsiėmė ir humoristo veikla. Kažkada tiek muziką, tiek juokus jis bandė apjungti:
„Buvo keletas projektų, kokiais 1994-1995 projektas „Europos bamba“, ten ir dainuodavome, ir juokaudavome. Šiuo metu tokių renginių nelabai yra, nėra grupių, kurios užsiimtų tokiu parodijavimu. Aišku, Juozas Erlickas kažkiek dainuoja ir yra prie humoro. Daug labai nežinau, bet prieš tautinį atgimimą buvo labai populiarios parodijavimo grupės.“
O ar tokios grupės šiuo metu galėtų vėl vystytis ir išpopuliarėti? „Jeigu kas nors to imtųsi, gal ir prigytų. Dabar pasikeitė laikmetis, požiūris. Mes vis neapsisprendžiame, į kurią pusę mums lėkt – į rytus, ar į vakarus. Mūsų šalyje tokia makalynė...
Vyresni žmonės nesupranta, kas tie vakarietiški standup'eriai, tad išeina toks ryškesnis kartų konfliktas. Jis būdavo visada, bet dabar jis labai ryškus“, – atskleidžia vyras.
Dažnai vyresnės kartos komikai kritikuoja jaunesniąją kartą – kaip tikina pašnekovas, čia geriausiai išsiskiria kartų skirtumai ir atsiranda netgi konfliktai. Visgi, net ir jaunojoje kartoje atsiranda gerų komikų, kurie savo juokeliais gali pritraukti dideles minias.
„Kaip ir tarp mūsų senių, yra ir gerų, ir prastų komikų. Lygiai tas pats ir su jaunąja karta. Sakau, kad pasikeitė laikmetis, struktūra. Mes nesuprantame vienas kito laikmečio, kultūros, tad taip ir gaunasi toks kartų konfliktas. Čia nieko smerktino, tiesiog taip jau yra. Visada buvo kartų konfliktas ir jis visada bus. Čia tiesiog tokie dėsniai“, – sako vyras.
Spalvinga karjera
Žvelgiant į spalvingą Klarko gyvenimą, jame visko buvo daug. Prieš gerą dešimtį metų grupė „Balius“, kartu prie mikrofono stovint vyrui, sparčiai skynėsi žiūrovų dėmesį ir ovacijas. Vyras buvo puikiai žinomas televizijos žiūrovams dėl savo juokelių ir nuotaikingos muzikos.
Veiklų jo gyvenime buvo daug, ir vyras neslepia nesvarstantis, kas būtų, jei gyvenimas būtų pasisukęs visai kita linkme.
„Nesvarstau, kas būtų, jeigu būtų. Nežinau, gal ir gyvenimas būtų visai kitoks, jei nebūtų raudonų vėliavėlių periodo, bet niekad negali žinoti. Mes gyvenome visai kitaip, daug ko neturėjome ir daug ką darėmės patys. Elementarių muzikos instrumentų negalėjome nusipirkti... Dabar visko yra, reikia tik turėti noro.
Anksčiau grodavome namuose, rūsyje, kol kaimynai pradėdavo rėkti, ko mes kas vakarą daužomės. Dabar sąlygos muzikantams idealios“, – svarsto jis.
Klarką žmonės dažnai pažįsta ne tik dėl nuotaikingų „Baliaus“ dainų, bet ir dėl jo išskirtinio stiliaus – ilgų plaukų ir kaubojiškos skyrybėlės.
„Ilgi plaukai kilo iš to, kad anksčiau jų tiesiog negalėjau auginti, – šypsosi vyras. – Doram, tarybiniam piliečiui tai buvo nepriimtina. Mums visada sakydavo, kad tai „smirdinčio kapitalisto bruožas“. Kadangi jaunystėje negalėjau turėti ilgų plaukų, kompensuoju už tai dabar. Iš tiesų kažkiek susitaupo pinigų dėl tokių plaukų, nereikia eiti tap dažnai į kirpyklą.
O apie skrybėlę jau pasakojau tiek daug. Mano žmona su klasioku nuvažiavo į Ameriką ir grįžę man jie atvežė šitą skrybėlę. Taip ir ją iki šiol nešioju.“
Šeima ir senelio vaidmuo
G. Kirkila prieš keletą metų tapo seneliu ir ju augina du anūkus. Paklausus, ar jau dabar pastebi mažųjų muzikalumą, vyras neslepia, kad šiokį tokį kūrybiškumą jie turi.
„Mano anūkėlei jau 3,5 metukų, anūkas eina jau 8 metus. Pastebiu, kad jis yra labai artisiškas. Nematau kažkokio didelio polinkio į muziką, bet jis labai gerai šoka, užsiima futbolu. Kaip bus toliau – tikrai nežinau. Nesiruošiu jo nei versti, nei kažkur stumti. Jeigu jie to norės, aš tikrai padėsiu“, – tikina jis.
Vis dėlto muzikanto kelias – ne visiems. „Šis kelias – labai sunkus darbas, reikalaujantis ir storos odos, ir daugybės kitų dalykų. Nenorėčiau, kad jie būtų scenos žmonės. Bet jei jau jie patys norės, tikrai kaip galėdamas padėsiu.“
Klarko dukra Jurga su anūku gyvena užsienyje, tad, kaip teigia vyras, su mažuoju netenka susimatyti tiek, kiek norėtųsi:
„Kiek galim, tiek dažnai juos ir aplankome. Džiugu, kad jie mūsų laukia ir kad mes jiems tinkame. “
Kaip tikina jis, tik tapus seneliu jis pajautė, kas yra ta tikroji tėvystė.
„Kaip sakoma, anūkas seneliams yra pirmas vaikas. Nes pirmas vaikas merginoms būna tarsi lėlė, o vaikinams tiesiog kažkoks žaislas. Anūkas atsiranda tuo metu, kai žmogus tikrai būna subrendęs ir viską daro sąmoningai. Kai pirmą kartą tapau tėvu, man buvo 24-eri metai, buvau visai piemenėlis.
Pagalvoji, kad kažką galėjai kitaip daryti, bet tada dar neužteko smegenų, – juokiasi jis. – Santykiai su anūkais ir su vaikais mūsų yra labai gražūs. Kartais net stebiuosi, kaip taip gražiai gali sutarti ir patys anūkai tarpusavyje.“
Ilgaamžė santuoka
Vyras su žmona santuokoje jau skaičiuoja daugiau nei 3 dešimtmečius ir tikina, kad dabar poros nemoka išlaikyti tokių ilgaamžių santykių.
„Norint išlaikyti santykius, pirmiausia reikalinga atsakomybė ir pagarba. Aišku, būna visko – ir pasipykstame, ir apsižodžiuojame. Bet jei likimas skiria tau žmogų, kuris vėliau tampa vaikų mama, turi būti tokia atsakomybė. Man pačiam niekada nėra kilę minčių, kad reikia bėgti kažkur kitur, ieškoti kažko kito.
Dabartiniuose mano metuose, tai aš jau tingiu kažko kito ieškoti, kam gi to reikia, čia viskas patogu, – juokauja jis. – O jaunimas, mano manymu, šiais laikais į šeimą žiūri kaip į UAB'ą.
Nueina į darbą, sumeta „skudurus“ į vieną krūvą, supranta, kad kažkas nepatinka ir eina kažkur kitur. Mums, kai buvome jauni, skyrybos buvo nemalonus reikalas, galvojome, ką žmonės pasakys.
Anksčiau ir žmonės dirbdavo toje pačioje bendrovėje po dešimtis metų, o dabar žmonės padirba keletą metų ir išeina. Buvome pastovūs, o jaunimėlis vis bėgioja. Šiais laikais reikalaujama labai daug teisių, o apie pareigas išvis pamirštama.“
Vyras tikina šiuolaikiniame žmoguje matantis daug savanaudiškumo ir reikalavimų:
„Labai žiūrime į save, reikalaujame nepaisant to, kas vyksta aplinkui. Bet po truputį viskas keičiasi. Mes 50 metų buvome tarsi užrakinti kažkokiame santvarkos narve, dabar visus paleido, tai nežinome, kur bėgti. Elementarus dalykas – paleisk šunį nuo grandinės ir jis nežinos, ką veikti. Kažkiek palakstys ir vėl ateis prie tos grandinės, nes jis kitaip nemoka gyventi.
Manau, kad žmonės sovietmečiui jaučia nostalgiją, nes tuomet buvo jauni, o kai esi jaunas, žolė atrodo žalesnė. Nesvarbu, kad dešros nebuvo, bet žolė buvo žalia. Bet aš į tuos laikus nenorėčiau grįžti, nes tai buvo žiauru.
O dabar mums viskas blogai – ir valdžia, ir Landsbergiai. Bet galiu pasakyti, kad mes gyvename labai gerai, visgi mums amžinai kažko trūksta. Zyziame ir zyziame – ant valdžios, ant Landsbergių ir konservatorių (juokiasi jis).“
