Marokas buvo sena Didžiojoje Britanijoje gyvenančio modelio Gintarės France svajonė. Aplankyti šią šalį moteris ryžosi ne viena, o vedina garsios šamanės Tatjanos Vasiljevnos Kobežikovos, jos įstabių pasakojimų ir ritualų, ir ne vien turistų numintais, bet ir tik vietos gyventojų žinomais keliais.
Iš kur sužinojote apie šamanę?
Tatjaną Vasiljevną Kobežikovą pirmą kartą sutikau prieš 9 metus. Ji lankėsi Lietuvoje, ten vedė seminarus, teikė privačias konsultacijas, atliko ritualus. Po poros metų vėl apsilankiau pas ją Lietuvoje. Tai labai paprastas žmogus, bet šalia jos jaučiau nepasakomą ramybę, tarsi būdama devintame danguje.
Kuo jus sudomino jos siūloma kelionė į Maroką?
Marokas – magiška šalis, pilna paslapties, mane nuo mažens žavėjo pasakos „Tūkstantis ir viena naktis“, „Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų“. Niekada nebuvau Maroke, bet visada norėjau ten nuvažiuoti. Tikriausiai tai buvo sutapimas, kai pasiteiravusi, kur vyks kitas seminaras, išgirdau: Maroke! Pamaniau, kad tai fantastika: važiuosiu ne tik į seminarą, bet ir į Maroką. Ko daugiau galėčiau norėti!
Seminaro tema man buvo labai įdomi: darbas su stichijomis – žeme, vandeniu, oru ir ugnimi. Taip pat žmogiškosios esmės tvirtinimas, moteriškosios jėgos ir energijos pažadinimas, vyro ir moters santykiai, pinigų dvasia, gebėjimas save įvertinti, ketinimų ir norų išsipildymas, talismanų ir amuletų kūrimas bei individualus darbas.
Keliavome spalio 31–lapkričio 12 d. Aš pasilikau dar keturias dienas su Tatjana Vasiljevna ir pora kitų žmonių. Tatjana buvo mūsų vedlė, skirdavo mums užduotis, pasakodavo įdomias istorijas.
Keliavote po turistines vietas ar specialiai sudarytu maršrutu?
Mums buvo sudarytas specialus maršrutas, užsakyti viešbučiai, autobusas, restoranai – viskas suorganizuota, nereikėjo niekuo rūpintis. Kelionę pradėjome Kasablankoje. Aplankėme Hasano II mečetę ir tą pačią dieną išvažiavome į nedidelį miestelį Ualidiją. Iš ten plaukėme į salą, kurioje palaidotas Maroko šventasis, vadinamas marabou. Marokiečių moterys į šią šventą salą vyksta pasimelsti, kad susilauktų vaikų. Taip pat aplankėme austrių fermą, restorane skanavome austrių ir gėrėme vyną. Tiek austrių gyvenime nesu suvalgiusi...
Kita stotelė – Esauiras, labai senas piratų miestas, apsuptas smėlio, vandenyno ir augalijos. Aplankėme fortą. Tarp Esauiro ir Agadiro pietvakarių Maroke matėme argano medžių – jie užauga iki dešimties metrų aukščio, o suktais kamienais laipioja ožkos, mintančios jų lapais ir vaisiais. Arganų aliejus iki šiol išgaunamas tradiciniu būdu. Tai ilgas procesas – norint išgauti 1 litrą aliejaus, reikia 20 val. darbo. Arganų aliejus naudojamas maistui ir kosmetikos gamybai.
Agadiras – turistinis miestas, 1960 m. jis buvo visiškai sugriautas, išsiveržęs ugnikalnis palaidojo pusę miesto gyventojų. Šiuo metu tai puiki atostogų vieta šalia vandenyno, kur visada šildo saulė. Mūsų tikslas buvo darbas su vandenynu. Tai be galo smagu.
Marakešas – amžinos šventės miestas, dar vadinamas „Pietų perlu“. Jis įsikūręs tarp Atlaso kalnų ir Sacharos. Tai ir prabangos miestas. Didžiojoje Džema al-Finos aikštėje iš vietinio „marabou“ įsigijome amuletų. Greta Marakešo yra fantastiški Mažorelio sodai, nuo 1980 m. priklausę prancūzų dizaineriui Ivui Sen Loranui (Yves Saint Laurent). Čia po mirties buvo išbarstyti jo pelenai. Sodus įkūrė prancūzų dailininkas Žakas Mažorelis (Jacque Majorelle). Tai ramybės oazė vidury miesto. Sode auga augalų iš penkių skirtingų kontinentų.
Aplankėme dar vieną sodą, esantį 35 km nuo Marakešo, Aukštojo Atlaso kalnuose. Sodas „Jardin Bio Aromatique d'Ourika“. Čia galima rasti 50 rūšių aromatinių medicininių augalų. Tai energetiškai labai stipri vieta. Sode mes kepėme duoną, minkydami tešlą, į ją turėjome sudėti visus savo ketinimus ir norus.
Toliau – Sachara ir naktis dykumoje. Saulės palydėjimas ir sutikimas, šokiai aplink laužą. O dangaus gražumas, krintančių žvaigždžių skaičiavimas... Bet patį didžiausią įspūdį man paliko kelionė prie krioklio. Nuo Agadiro apie pusantros valandos važiavome neapsakomo gražumo Atlaso kalnų keliukais. Pasiekėme krioklį. Vandens temperatūra – gal 7 laipsniai. Sukaupiau visas jėgas ir nėriau. Stovėti po krintančiu vandeniu – tarsi iš naujo atgimti.
Apsilankėme ir tradicinėje pirtyje hamame, išbandėme marokietišką masažą su arganų aliejumi.
Ką netikėčiausio teko pamatyti?
Viskas buvo labai įdomu. Kad ir kur važiavome, visur nutiko keisčiausių dalykų. Pavyzdžiui, Sacharoje po ritualo pamatėme erelį. Pasak vietinio, tai gali pasitaikyti tik kartą gyvenime. Per atsisveikinimo kalbą išgirdome skambant varpus ir pamatėme skrendančius gandrus. Nuostabu galvoti apie ką nors gražaus ir išgirsti čiulbantį paukštį.
O matydamas, kaip jie ten gatvėmis važinėja, pagalvoji, kad pas mus tai būtų vadinama „savižudybe“: trise ant mopedo, o ant galvų – po tris plastikines kėdes... Žmones, jodinėjančius ant asiliukų tikriausiai taip pat gali pamatyti tik Maroke.
Kur keliaudami nakvodavote?
Iš anksto užsakytuose viešbučiuose, o Sacharoje teko miegoti jurtoje. Ji žvaigždučių neturi, bet nuostabiausios žvaigždės, kokias kada nors esu mačiusi, žiba Maroko danguje.
Ar teko pabendrauti su vietiniais gyventojais? Kokį įspūdį jie paliko?
Taip, marokiečiai paliko labai gerą įspūdį, mane tiesiog pribloškė jų paprastumas ir nuoširdumas.
Ar į kelionės maršrutą buvo įtrauktas tradicinis apsilankymas Maroko turgeliuose ir parduotuvėlėse?
O kaipgi be „šopingo“?! Lankėmės keliose juvelyrinių dirbinių krautuvėlėse. Ten vyko darbas su pinigais – reikėjo derėtis, pirkti nenusiderėjus vietiniams būtų tikras įžeidimas. Viskas vyko labai keistai. Pirmoji parduotuvė Esauire maža, o mūsų – penkiolika. Kas iš skrynių traukia papuošalus, kas nuo sienos kabina ir matuojasi – vyko intensyvus darbas, kuo daugiau žiūri, tuo labiau viskas patinka. Kulminacija – kai pradedi derėtis. Aš dėl to problemų niekada neturėjau... Antra juvelyro parduotuvėlė – Agadire. Maža, bet blizgios vitrinos nukrautos sidabru, įvairiais papuošalais. Iš kelionės parsivežiau visą krūvą papuošalų, kai kurie man yra kaip talismanai.
Ar su šamane gali keliauti kiekvienas užsigeidęs? Ar tai brangu?
Keliauti gali bet kas. Tatjana Vasiljevna niekam neatsako ir priima į savo grupę be jokios atrankos. Tereikia noro. Sakyčiau, kelionė nėra brangi – apie 1500 eurų.
Ką patartumėte besiruošiantiems vykti į Maroką?
Patarčiau pasiimti gerą nuotaiką, nes kelionėje gali tekti susidurti su įvairiausiais keistais ir galbūt mums nepriimtinais dalykais.
