Festivalio videoklube balandžio 22 dieną ketvirtadienį, 19 valandą viešės dainininkė Giedrė Kaukaitė, kurios neeilinis talentas bei kerinti asmenybė ilgai džiugino ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių koncertinių salių publiką. O Bogdanas Pociejus žurnale “Ruch muzyczny” G. Kaukaitę pavadino “vokalinio meno fenomenu“. Nes “joje rasi visa, ko kartais stinga ir garsioms žvaigždėms: dainavimo ir frazavimo harmonija, raiški dikcija ir savito tembro balsas, ori ir elegantiška laikysena, kultūra, intelektas, valia, rafinuota interpretacija ir, kas be ko, kerintis žavesys.”
Prieš dešimtį metų atsisveikinusi su scena solistė dirba pedagoginį darbą („mokyti kitus, vadinasi, pačiam mokytis”), tačiau jos balsas tebeskamba daugelio klausytojų atminytje ir iš įrašų. Taip jos menas susieja būtąjį, esamą ir būsimą laiką, tęsiasi kartu su juo ir baigsis tik už jo ribos.
Kūrybinį kelią pradėjusi operos scenoje G. Kaukaitė Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dainavo Margaritą (Ch. Gounod "Faustas"), Mimi (G.Puccini "Bohema"), Madam Baterflai (G.Puccini "Madam Baterflai"), Desdemoną (G.Verdi "Otelas"),Tatjaną (P.Tchaikovsky "Eugenijus Oneginas"), Halką (S.Moniuszko "Halka"), Širin (V.Barkausko "Legenda apie meilę") . Ji išpildė ir dramatišką F. Poulenco monooperą „Žmogaus balsas“ Lietuvos televizijos filme.
Tačiau smalsiai solistei vien operos buvo negana. Giedrė giliai pasinėrė į kamerinės muzikos vandenis. Jos repertuaras išsiskyrė stilių įvairove, temų gilumu, o atlikimas - ypatinga įtaiga. Solistė atliko J. Brahmsą ir P. Čaikovskį, G. Mahlerį ir F. Schubertą, o ypač mėgo ispanų kompozitorius ir žinojo, kad „gerai juos dainuoja“.
Kūrybinės veiklos 10-mečiui ji parengė lietuvių kompozitorių kūrinių programą ir visus užbūrė. Nuo to viskas ir prasidėjo: kompozitoriai rašė, o ji dainavo. Kūrybinės veiklos 20-metis buvo paminėtas net 6 lietuviškų koncertinių programų ciklu. Anuomet G. Kaukaitė tapo tautos žadintoja, o vokalo technika ir interpretacijomis – kraštutinė avangardistė: kūrė tradicijas, inspiravo idėjas. Ne veltui F. Bajoras jos kūrybinio žydėjimo laiką pavadino „Kaukaitės epocha“. O pati dainininkė pripažino, jog būtent „Bajoras įdavė man į rankas stebuklingą raktą – atrakinau, kas glūdėjo prigimty.“
„Jos balsas išsiskiria savitu spindėjimu: apmąstymu, išlikimu, viltimi. Per F. Bajoro velnius, medžius ir pavasario dirvon suguldytas sėklas, per B. Kutavičiaus pagonių apeigas, užkeikimus, per A. Martinaičio nykstančių paukščių klyksmą, J. Juzeliūno melikas, J. Bašinsko apuokus, J. Gruodžio, S. Šimkaus dainas; per nesuskaičiuojamas tyriausių meno pakylėjimų akimirkas“, - teigia muzikologė Jūratė Viliūtė.
Jos požiūris į meną, dainavimą, balsą („balsas – tai kaip siela, jo nematai, nepažįsti, bet jis yra“) visada buvo originalus, pagrįstas žinojimu. Ji niekada nemėgo būti smarkiai koreguojama, režisuojama, kad jai nurodinėtų.
„Įtaigus frazavimas, spalvingas šešėlių žaismas baroko muzikoje ir pabrėžtinai autentiškas dainavimo stilius F. Bajoro „Sakmėse...”. Pirmuoju atveju - La Scaloje ištobulintas bel canto, antruoju - atlikimo maniera būdinga lietuvių liaudies dainoms. Tai - Giedrės Kaukaitės „Vokalinis teatras”, toks retas mūsų dainininkų tarpe”, - teigia Irena Mikšytė.
Videoklube „Giedrė Kaukaitė: apie aną ir šitą laiką” ne tik kalbėsimės su, beje, iš Plungės kilusia dainininke, bet ir žiūrėsime Algimanto Kunčiaus filmą „Aštuonios minutės iš ano laiko“ bei kitą vaizdo medžiagą, nukelsiančią mus į „Kaukaitės epochą“. Taip pat bus pristatytas dvigubas kompaktinių plokštelių albumas „Dainuoja Giedrė Kaukaitė: Debesų keliu didžiuoju ir upelio varpelis“ bei knyga „Iš pedagogo užrašų“.
Klausydamasis Giedrės Kaukaitės jauti, kaip jos balsas ir asmenybės šiluma tiesiogiai paliečia širdį. Kviečiame vėl tai išgyventi!
