„Klaipėdos muzikos pavasaris“ suteikia išskirtinę progą išvysti ypatingo grožio barokinių operų spektaklius. Balandžio 13 dieną, antradienį, 18 valandą Klaipėdos koncertų salės scenoje bus parodytos Claudio Monteverdi (1567-1643) operos “Tankredžio ir Klorindos dvikova” ir “Nedėkingųjų šokis”.
Audronės Girdzijauskaitės nuomone, 2008 metais jos tapo ”vienu netikėčiausių ir įdomiausių įvykių sezono Vilniaus menų panoramoje.“ Operas pastatė išradinga kūrybinė komanda - režisierius Gintaras Varnas, dailininkė Julija Skuratova, muzikinės dalies vadovas Darius Stabinskas, kurie kartu su solistais, aktoriais, konsortu “Brevis” sukūrė užburiantį reginį. Ekspresyvioji Monteverdi muzika čia išradingai susiliejo su įvairiomis baroko formomis ir lėlių teatro galimybėmis. ”Kiekvienas iš jų savaip peržengė įprastines savo profesijos ribas ir drąsiai leidosi ten, kuri plyti menininkų dar neišvaikščiota teritorija.
„Tankredžio ir Klorindos dvikova“ publika pakeri lyrizmu ir viduramžiškai griežta forma. Joje vaizduojama, kaip krikščionių karžygys Tankredis prie Jeruzalės sienų susitinka paslaptingą priešininką. Jiedu, apsitaisę neperregimais šarvais, kaunasi; o kai priešininką Tankredis mirtinai sužeidžia, šis prašosi pakrikštijamas. Tada karžygys ir atpažįsta savo pamiltąją Klorindą.
Monteverdi šiame kūrinyje panaudojo stile concitato, kuriuo siekė atgaivinti antikinės dramos elementus. Susijaudinimas ar pyktis vaizduojami greitai kartojamomis natomis, pirmąkart pavartoti tremolo, pizzicato efektai.
„Nedėkingųjų šokyje“ viską valdo barokinis šviesos ir šešėlių žaismas. Spektaklyje veikia Amūras, Venera, Plutonas, keturi pragaro šešėliai ir aštuonios šokančios nedėkingos sielos. „Tai tos damos ir panelės, kurios išsižadėjo meilės, nepasidavė vilionėms, paprasčiau tariant, atstūmė vyrus ir liko senmergės. Renesanso moralės požiūriu jos nusidėjo pačiam gyvenimui ir pelnytai pateko į pragarą, kur jų laukia amžinos kančios.“ (A. Girdzijauskaitė)
Sužavėti kritikai šiuos rafinuotos formos spektaklius pavadino “užburiančiu sapnu”, “lėlių ir žmonių dvikova” ar “pritrenkiančiu pragaro sielų teatru”. Už jų pastatymą G. Varnas buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias 2008 m. režisierius, o G. Skuratova gavo tokį pat įvertinimą už spektaklių lėles.
Pasak D. Stabinsko, projekte dalyvaujantys solistai Edita Bagdonaitė, Gintarė Skerytė, Viktoras Gerasimovas, Mindaugas Zimkus, Mindaugas Jankauskas, Nerijus Masevičius jau yra dainavę madrigalus. Tai kiti reikalavimai balsui, kita išraiška. Čia ne romantinė opera, kur reikalingas galingas balsas.“
Režisieriui G. Varnui barokas yra labai įdomi epocha. “Tai tarsi kintantis, judantis, griūvantis iliuzinis pasaulis. Jis visada turi vertikalią dimensiją –¬ dangus, žemė, pragaras. Bet baroko žmogus – pasiklydęs tarp realybės ir sapno, kamuojamas nenumaldomų aistrų, netekęs pusiausvyros, suvokiantis savo laikinumą ir slepiantis veidą po kauke. Kai dažnai nebeatskirsi, kur veidas, o kur kaukė. Baroko esmė – teatrališka, jis piešia pasaulį kaip didelę teatro dekoraciją.”
Suintrigavome? Ateikite, nesigailėsite!
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
