Klaipėdietis Irmantas pasakoja, kad žygiais susidomėjo prieš 12 metų, kai Lietuvoje juos organizuodavo tik kariškiai.
Įspūdingiausi žygiai
O dabar Irmantas ne tik žygiuoja įvairiausiuose Lietuvoje rengiamuose žygiuose, bet ir vyksta žygiuoti į užsienį.
„Pirmas žygis buvo gal 25 km ir žmonėms. kurie daug nevaikšto, gali atrodyti daug, tačiau tiems, kurie vaikšto kasdien, tai neatrodo didelis atstumas. Jeigu per mėnesį bent kartą išeini pasivaikščioti tai paprastam žygiui specialaus pasiruošimo tokiam žygiui nereikia“, – pasakoja Irmantas ir priduria, kad pats jau dalyvavo maždaug 100-ame žygių.
Vyras sako, kad į asmeninius žygius leidžiasi retai, nes dabar yra didelis pasirinkimas įvairiausių organizuojamų žygių, kai maršrutai jau suplanuoti, o ir pamatyti tikrai bus ką. Taip pat į tokius žygius susirenka ir nemenkas būrys pažįstamų.
„Manau, kad tokiuose renginiuose ir įdomiau yra, nes ir motyvacija didesnė ir gali pabendrauti“, – sako vyras.
Iki šiol patys įspūdingiausi Irmanto žygiai buvo užsienyje – Ispanijoje ir Olandijoje.
„Labai įspūdingas žygis rengiamas ir Olandijoje. Jis pats didžiausias Europoje pagal dalyvių skaičių, kai susirenka daugiau nei 40 tūkst. žmonių, ir turintis gilias tradicijas. Tai 4 dienų žygis. Kasdien einame po 50 km. Ten važiavome subūrę komandą iš Lietuvos.
O Šv. Jokūbo kelias yra toks, kad nuvažiuoji ir eini. Labai skiriasi nuo Olandijos. Žygiai yra labai įvairūs, organizatoriai skiriasi, todėl ir sunku palyginti. Aišku, aš stengiuosi, nedalyvauti tuose pačiuose žygiuose, geriau renkuosi nematytas vietas ar valstybę, kurioje dar nesilankiau“, – sako jis.
Per atostogas – aplink Lietuvą
Visgi šį kartą Irmantas nusprendė į kol kas įspūdingiausią gyvenimo žygį traukti vienas. Ir birželio 12 dieną jis leidosi į kelią.
„Reikėjo išnaudoti ilgas atostogas. Dabar buvo ir mažesnės galimybės į užsienio keliones išvažiuoti. Norėjau aktyviau išnaudoti savo atostogų laiką. Idėja apeiti Lietuvą gimė jau prieš porą metų, bet ją įgyvendinau tik dabar. Kitas dalykas, kad dėl kitų rengiamų žygių esu matęs daug lankomiausių Lietuvos vietų, bet nebuvau pačiuose pakraščiuose“, – paaiškina klaipėdietis.
Kadangi žygis vyko Lietuvos pakraščiais, Irmantui teko eiti ne tik asfaltuotais keliais, bet ir žvyrkeliais, miško ar pievų takeliais, kuriais anksčiau naudodavosi pasieniečiai.
„Maršrutą susidariau taip, kad būtų kuo arčiau pasienio. Pasididinau žemėlapį ir ieškojau paskutinio keliuko prie valstybės sienos. Lenkijos pasienyje ėjau keliukais, kuriais anksčiau prie sienos patruliuodavo pasienio pareigūnai. Kartais nesigaudavo eiti pačiu pasieniu, nes vietos būdavo labai miškingos arba pelkėtos.
Iš viso nuėjau 1500 km. Kiek domėjausi, kiti žygeiviai, ėję aplink Lietuvą nueidavo apie 1200 ar 1300 km. Tai priklauso nuo suplanuoto maršruto. Asfaltuotu keliu ėjosi greičiau, tačiau teko saugotis automobilių, buvo mažiau gamtos garsų. Einant mažais keliukais ir daugiau pavėsio būdavo, bet visgi nėra taip saugu, nes jeigu kažkas atsitiktų su sveikata... Buvo, kad ir per pusdienį nesutikdavau nei vienos mašinos ar žmogaus“, – pasakoja jis.
Užsukdavo pasikrauti telefono
Su savimi vyras pasiėmė tik pačius reikalingiausius daiktus – palapinę, miegmaišį, kilimėlį, šiek tiek drabužių, atsarginius batus ir apsiaustus apsisaugoti nuo lietaus. Kuprinę stengėsi prisikrauti kuo lengviau, kad einant per daug neslėgtų pečių ir neapsunkintų žygio dar labiau.
„Nebuvau pasiėmęs jokių įrankių maisto gamybai, nes vis tiek kuo daugiau daiktų kuprinėje, tuo ji sunkesnė ir sunkiau eiti. Stengiausi kuo minimaliau susiruošti.
Valgydavau tą, ką nusipirkdavau miestelių ar kaimų parduotuvėse. Didesniuose miestuose – Druskininkuose, Šalčininkuose, Zarasuose, Šilutėje buvo galima kavinėse ir šilto maisto pavalgyti. Kadangi nesu išrankus maistui, tai nebuvo sunku. Gal tik sriubos nebūdavo. Parduotuvėse viską nusipirkti galima, ko tik širdis geidžia. Nesureikšminau per daug to. Dalykai maistui gamintis būtų ne tik papildomas svoris, bet ir laikas gaištamas“, – aiškina jis.
Didesniuose miestuose Irmantas ne tik užsukdavo į kavines, bet ir nakvodavo šiltose nakvynės paslaugas siūlančių vietų lovose.
„Patogumų vis tiek kartais prireikdavo, nes reikėjo ir elektroniką pasikrauti, drabužius išsiskalbti. Ir to poilsio gero norėjosi. Gal 6 naktis praleidau viešbučiuose arba kaimo sodybose, o 2 kartus pas gyventojus nakvojau. Visas kitas naktis palapinėje praleidau“, – sako jis.
Karštis neišgąsdino
Irmantui einant aplink Lietuvą sėkmės nepritrūko – didesnių sunkumų buvo išvengta. Pirmomis žygio dienomis tik kiek kojas nutrynė.
„Manau, kad iš esmės tikrai gerai viskas sekėsi, nes per tokį laiką galėjo nutikti bet kas, bet nenutiko“, – džiaugiasi jis.
Vyras sako, kad ir liepą bei birželį Lietuvą svilinę karščiai jo nė kiek neišgąsdino, nes yra patyręs ir didesnius.
„Aš esu ėjęs Ispanijoje, tai tie karščiai buvo didesni. Lietuviški karščiai nebuvo tokie nežmoniški. Miške ir pavėsį randi. Pakeliui pasitaiko upės ar ežerai, kuriuose galima išsimaudyti. Aišku, vidudienis karštas, reikėdavo pasikankinti kelias valandas, bet galvojau, kad bus sunkiau. Žinoma, buvo labai karšta, bet ne tiek, kad būtų neįmanoma eiti. Gėriau daug vandens, saugojausi, kad neperkaisčiau. Bet man karštis geriau nei lietus“, – sako vyras.
Savo kelyje Irmantas sutiko ir pasieniečių, tačiau jie patikrino tik keletą kartų. Irmantas spėja, kad turbūt jie perduodavo žinią apie jį vieni kitiems, todėl kitą kartą sutikę jie tik paklausdavo, kaip sekasi.
Tiems, kurie norėtų atkartoti tokį klaipėdiečio žygį, Irmantas sako, kad svarbiausia – išeiti iš namų.
„Svarbiausia yra ryžtis išeiti iš namų ir žengti pirmą žingsnį. Jeigu žmonės mėgsta pėsti vaikščioti, žygiuoti, tai tikrai įmanoma. Reikėtų planuotis, nes kuo daugiau planuojama namuose, tuo geriau sekasi žygyje. Aš domėjausi, kuriuose kaimuose yra ir parduotuvėse, kad nelikčiau nevalgęs, kokiuose miesteliuose yra viešbučiai. Patarimų gali būti daug, bet labiausiai priklauso nuo maršruto.
Manau, kad leistis į žygius verta, svarbiausia tik žengti pirmą žingsnį. Lietuvos pakraščiai labai gražūs, daug lankytinų objektų yra ir pačiuose užkampiuose. Yra ką pamatyti ir nutolus nuo pagrindinių miestų“, – sako klaipėdietis Irmantas.
