Romualdas MAŽUTIS
Jos mėgo juodą spalvą, juodai dažytis plaukus, tatuiruotes, blizgėti auskarais, apleistame bunkeryje netoli kapinių svaigintis psichiką veikiančiomis tabletėmis ir alkoholiu, klausytis niūrios muzikos bei postringauti apie mirtį, gyvenimo beprasmybę. Tėvų be saiko išlepintos dvi pilnametės gimnazistės, liguistai ištroškusios bendraamžių dėmesio, galėjo daryti, kas tik joms šaudavo į galvas. Ir padarė: įsiviliojo į močiutės paliktą butą septyniolikmetę Nedą ir, apsvaiginusios metalo strypu, nupjovė aukai galvą, o kūną pasimėgaudamos išmėsinėjo vonioje. Į šaldytuvą pasidėjo 1,23 kg išpjauto šlaunies raumens. Neįtikėtinai žiaurus nusikaltimas buvo padarytas Šiauliuose 2011-ųjų liepos 14-osios popietę.
Nusikaltimas buvo išaiškintas palyginti greitai, bet nuosprendį Šiaulių apygardos teismas S.Šalkauskio gimnazijos moksleivėms Viktorijai Vaitiekaitytei (20 m.) ir Viktorijai Lietuvninkaitei (19 m.) paskelbė neseniai. Įvyko ne vienas teismo posėdis, kol šioje baudžiamojoje byloje buvo padėtas taškas. Tačiau ir jis gali būti ne paskutinis, jei nužudytosios merginos tėvai, prašę makabriškas žudikes įkalinti iki gyvos galvos, nes jų atgaila nepatikėjo, apskųstų nuosprendį. Teisiamosios už itin žiaurų Nedos nužudymą, jos palaikų išniekinimą pelnė po 20 metų nelaisvės. Taip pat jos privalės aukos tėvams solidariai atlyginti laidotuvių išlaidas (26 780 Lt) bei moralinę žalą (500 000 Lt).
Sadistinių potraukių belaisvės
Abi Viktorijos rengėsi ir elgėsi iššaukiančiai. Aplinkinių dėmesys jas svaigino. Vaitiekaitytė, svajojusi apie medikės karjerą, nusipirko skalpelius ir juos demonstravo draugėms, girdamasi, jog ką nors pakankintų, paskerstų. Ji tinklalapyje išplatino vaizdus, kaip skrodžia gyvą varlę. Lietuvninkaitė taipgi pasižymėjo ekscentriškumu: kurpė banalias eiles apie mirtį pasirašinėdama Fobijos slapyvardžiu, kuris jai prilipo, internete išplatino nuotrauką su peiliu, ištepliotu, matyt, pomidorų padažu vaizduojančiu kraują, pati save nuogą fotografavo. Kai kuriems faktams iškilus aikštėn, Lietuvninkaitės bendraamžiai apie tai pranešė klasės auklėtojai. Pedagogė nenuleido tų dalykų negirdomis, informavo Lietuvninkaitės motiną. Deja, pokyčių į gerą nepešta. Gimnazistė ignoravo pastabas, pareikalavo nesikišti į jos privatų gyvenimą. Šiandien panašus vaikų elgesys jau nieko nestebina. Tėvams, bandantiems imtis griežtesnių priemonių, kartais net pagrasinama pasiskųsti vaiko teisių apsaugos tarnybai. Kažkuriuo momentu šeimoje prarastas emocinis ryšys tarp tėvų ir jų atžalų sunkiai beatstomas. Anksčiau paikintos Lietuvninkaitė ir Vaitiekaitytė toliau slydo vis labiau nuožulnėjančia gyvenimo nuokalne.
Pasirinko auką – Nedą
Nusikaltimą sumanė Vaitiekaitytė. Dėl jos keistybių gimnazistės vadino ją „šize“, tai yra nenormalia. Lietuvninkaitė teisiama taip pat neslėpė jos bijojusi. Bet draugystės su Vaitiekaityte nenutraukė, kaip ir kraugeriškų svaičiojimų. Regis abi Viktorijos prijautė jaunimo subkultūrai „Emo“, šlovinančiai mirtį. Deja, Vaitiekaitytės ir Lietuvninkaitės fantazijos virto kraupia tikrove. Auka jos pasirinko metais jaunesnę septyniolikmetę Nedą, tos pačios gimnazijos mokinę. Neda irgi mėgo juodai puoštis, bet nuo Viktorijų smarkiai skyrėsi: gerai mokėsi, buvo linksma, nestokojo suaugusiųjų pagarbos, sutarė su tėveliais. Vienu metu ji buvo užmezgusi artimesnę pažintį su bendramoksliu Jonu Ž., į kurį žvalgėsi abi Viktorijos, o ypač – Vaitiekaitytė. Kai kavalieraitis be Nedos žinios iš jos piniginės „pasiskolino“ 20 Lt, mergina nutraukė draugystę. Apie tai pasakė ir skalpeliais ją gąsdinusiai Vaitiekaitytei. Pastaroji po to nebeturėjo motyvo pavydui. Bet gal kažkokia trintis tarp merginų liko? Vėliau bravūriškasis Jonas Ž. grįžo iš Vokietijos duoti parodymus. Jis teismo protu nepritrenkė, vaidino daug ką užmiršusį. Paspaustas paliudijo liepos 18 dieną susitikęs su Vaitiekaityte apleisto batų fabriko „Elnias“ teritorijoje – užlipę ant vieno pastato stogo. Čia Vaitiekaitytė pasakė nužudžiusi Nedą. Jonas Ž. nepatikėjęs.
Kaip siaubo filme
Nors abi Viktorijos teisme vaidino atgailaujančias ir bandė įrodyti žmogžudystės neplanavusios, faktai rodo ką kitą. Vaitiekaitytės senelės bute Tilžės gatvėje iš anksto sudėjo skalpelius, kirvį, metalo strypą, plaktuką, skutimosi peiliukus, švirkštus, gumines pirštines, prijuostes, maišus kūno dalims sudėti. Butas virto pasala. Įėjusiai Nedai užmetė ant galvos maišą ir pradėjo makabrišką puotą. Nuo Viktorijų smūgių sunkiais įrankiais įlūžo Nedos kaukolė. Merdinčią viešnią išrengė, kūną apipylė alkoholiu, galvą nupjovė, veidą išniekino. Įsikėlusios Nedą į vonią mėsinėjo, berdamos ciniškus komentarus. Į šaldytuvo šaldiklį pasidėjo iš aukos šlaunies raumens išpjautą 1,23 kg žmogienos. Per parengtinį tardymą įtariamosios išsidavė ketinusios jos išsikepti. Vėliau tai paneigė.
Žmogžudės butą išplovė, supjaustytas į gabalus kūno dalis sudėjo į 7 juodo polietileno maišus ir išvežė dviračiais išmėtyti po įvairias Šiaulių miesto vietoves, taip pat ir dykynėje netoli Nedos tėvų daugiabučio. Atsitiktinai tąkart jas pastebėjo Nedos senelė, ėjusi į prekybos centrą. Tuomet žilagalvė negalėjo įtarti, kad mato savo anūkės demoniškas žudikes, vežančias slėpti kraupaus nusikaltimo įkalčius. Visų nužudytosios kūno palaikų nepavyko rasti – teisiamosios visko nepasakė, liko uždaros.
Stiklo narve
Pirmoji apie nusikaltimą po kelių dienų, kai buvo ieškoma į namus negrįžusi Neda, prisipažino Lietuvninkaitė. Ją į policiją atvežė apsiverkusi motina. Netrukus ir Vaitiekaitytė atsidūrė pareigūnų kabinete. Ją irgi atlydėjo motina. Abi įtariamosios labai nenoriai pasakojo apie nusikaltimą. Jos buvo ilgai tirtos Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertiniame skyriuje. Tiriamosioms nustatyti asmenybės sutrikimai: Vaitiekaitytė isteriška, ekscentriška, linkusi į neapgalvotus poelgius, Lietuvninkaitė – dirgli, nepasitikinti savimi, linkusi panikuoti. Paprasčiau pasakius abi Viktorijos turi kraštutinių charakterių bruožų, bet puikiai suvokė, ką išdarinėjo Vaitiekaitytės senelės bute nusikaltimo dieną. Jos pripažintos pakaltinamomis.
Vaitiekaitytė, sėdėdama tardymo izoliaturiuje, slaptame raštelyje Lietuvninkaitei tyčiojosi iš nužudytosios, klausdama nusikaltimo bendrininkės „Ar ta padla tau nesisapnuoja?“ Vaitiekaitytė kažkokiu būdu buvo gavusi mobiliojo ryšio telefoną ir vedė pokalbius. Kas jai parūpino telefoną, aišku, už pinigus telefoną, neišdavė, teigė radusi aparatą duše.
Teisme, tūnodamos stiklo narve surakintos antrankiais, Vaitiekaitytė ir Lietuvninkaitė kaip įmanydamos slėpė veidus. Tam pasitarnaudavo ir plaukai, ir popieriaus lakštas. Abi teisiamosios nebuvo atviros, labiau gailėjosi savęs nei nužudytosios. Jos nepaaiškino, kodėl nužudė bendramokslę. Anot Vaitiekaitytės, Neda gimnazijoje per pertraukas vadinusi jas narkomanėmis, beprotėmis, savižudėmis. Tačiau labiau peršasi mintis, kad Viktorijoms teikė šiurpų malonumą auką žiauriai nužudyti tarsi atliekant demonišką ritualą. Nedos motinos nuomone, šiandien Lietuvoje žmogaus gyvybė bevertė. Baisu, bet būtent šalies kriminalinė kronika priverčia taip manyti.
Ką pasėsi, tą ir pjausi...
Lietuvoje daugėja kraupių nužudymų. Senėliau 28 metų klaipėdiškis Aidas P. įtariamas namuose nužudęs ir sukapojęs į gabalus motiną. Rankinę su nužudytosios galva įmetė į Kuršių marias. Aidas P. slapstėsi užsienyje, bet buvo surastas. 2011-aisiais Telšių kapinėse aptiktas išniekintas palaidotas vietos gyventojo Alberto S. (49 m.) kūnas. Policijos areštinėje nusižudžiusio vyro kapas iškastas, kažkas kastuvu bandė atskirti galvą nuo kūno. Šiauliuose nužudyto pensininko galvą polietileniniame maišelyje nešiojęsis nusikaltimo bendrininkas Aurimas S. siūlė praeiviams iš jos išsivirti „šaltienos“. Vėliau Aurimas S. pats buvo nužudytas. Pakanka itin žiaurių nužudymų ir šiemet. Žudikais jau tampa net nepilnamečiai. Ir nebesistebime. Gimnazistės, aštuoniolikmetės merginos, kurioms turėjo rūpėti būsimos studijos, susimokiusios veikė kaip žiauriausi budeliai: supjaustė į gabalus bendramokslę. Sukrečiantys faktai konstatuojami žiniasklaidos nieko, rodos, nesukrečia. Niekas garsiai nebūkštauja, nesusiemę už rankų neišeina į gatves ir nepaklausia mūsų išrinktųjų partinių, kur jie, kurdami įstatymus, veda tautą. Aukštieji šulai tyli. Praėjusiam laikmečiui, vadinamajam sovietmečiui, to neprimesi. Vyresnės kartos žmonės dar gerai mena, kad suaugusiojo, mokytojo žodis vaikui, paaugliui, jaunuoliui buvo šventas. Retas išdrįsdavo „ožiuotis“. Ar buvo blogai?! Mokiniai į mokyklą traukė paprastai, bet tvarkingai pasipuošę – su mokinio uniformomis. Jokių auskarų, žiedų, lakuotų nagučių. Ėjo mokytis, o ne flirtuoti akutėmis. Egzistavo ir elgesio pažymys. Nauji vėjai, papūtę iš be saiko liberalių Vakarų, švietimo reformos pakeitė mokyklą, mokinį ir mokytoją. Pastarieji nebevisagaliai, vaiko teisės išpūstos, o pareigos mažai akcentuojamos. Pažiūrėkite į šlykščiai besikeikiančius paauglių būrelius, į mergužėles, apsitempusias pasturgalius džinsais. Daugeliui mokinių trūksta motyvacijos mokytis, kuklumo, drausmingumo, pagarbos pedagogui. Mokykla, mano galva, susilpnėjusi ir išoriškai, ir dvasiškai. Keista, kad krikščioniškame, katalikiškame krašte padorumą ima nustelbti nedora. Televizijos ekranas užtvindytas pastarąja. O kiek smurto, žudynių vaizdų, tiesioginių ir netiesioginių pamokymų, kaip, kur smogti žmogui, kad šis nusibaigtų. Žiūrėkitė senovės Romos gladiatoriaus ir indėno tariamą dvikovą su laidos dalyvių komentarais, kuris kurį nudobs. Kurio ginklas pasirodys pavojingesnis artimame susirėmime: šalmuoto gladiatoriaus trišakis ir tinklas ar raudonaodžio kario kirvukas. Rodoma, kur smeigti, kaip kirviu suknežinti kaukolę. Ne straipsnyje išvardinti visą per televiziją brukamą šlamštą, kurio įtaiga jaunimėliui neabejotina. Ne be reikalo sakoma, ką pasėsi, tą ir pjausi.
