Tiesa, pasitaikė ir tokių atvejų, kai nusikaltimus iš tiesų įvykdė rimtų psichikos sutrikimų turintys asmenys. Viena paskutinių plačiausiai Lietuvoje nuskambėjusių istorijų – 27-erių Egidijaus Anupraičio Kauno rajone Gaižėnų kaime surengtos artimųjų skerdynės.
Bet kuriuo atveju, esmine šių visų nusikaltimų detale tampa tai, kad tokie asmenys negali būti teisiami. Vietoj to jiems yra skiriamas priverstinis gydymas psichiatrinėje ligoninėje. O sėkmės atveju, kai žmogus pasveiksta, jam atsiveria durys į laisvę...
Per 200 nusikaltimų kasmet
Paskaičiuota, kad psichikos ligomis sergantys žmonės kasmet padaro vidutiniškai po 200 nusikaltimų. Gerai tik tiek, kad ne visi tokie ligoniai yra žudikai ar prievartautojai.
Ypač sunkius nusikaltimus padaro mažiau nei pusė ligonių, bet tokie yra plačiausiai aptarinėjami, nes kelia siaubą, juos ilgai prisimename. Kaip jau minėta, vienas paskutinių rezonansinių įvykių nutiko 2017-siais kovo 25-ąją.
Tąkart E. Anupraitis šūviais į galvas ir kitas kūno vietas nužudė savo močiutę, tėvą, motiną bei dėdę. Taip pat į abi kojas sužeidė 80-metį senelį. Pastarasis liko leisgyvis gulėti tarp lavonų.
Į ligoninę po dviejų parų atvežtą senolį medikai atgaivino, bet tada pasireiškė kitos ligos. Dėl patirto streso, pirminiais duomenimis, jam aptemo protas. Maža to, po dviejų mėnesių jis mirė. Pareigūnams taip ir nepavyko deramai apklausti vienintelio (išskyrus patį žudiką) kraupių žudynių liudininko.
E. Anupraičiui taip ir neteko sėsti į teisiamųjų suolą. Psichiatrinė ekspertizė patvirtino, kad šis nesuvokė savo veiksmų. Todėl vietoj teisiamojo duonos, jam buvo paskirtas priverstinis gydymas.
Užmušė savo vaikus
Ne ką mažiau sukrečianti istorija nutiko 2016-ųjų lapkričio 14-ąją. Tada 23-jų tėvas užmušė savo vos metų ir 2 mėnesių sūnų. Nusikaltimas įvykdytas Ukmergėje.
Ekspertams nustačius, kad vaiko nužudymu Ukmergėje kaltinamas tėvas negali atsakyti už savo veiksmus, VAT jam skyrė priverstinį gydymą psichiatrijos ligoninėje sustiprinto režimo sąlygomis. Tragedija įvyko, kai vaiko motina ligoninėje gimdė trečią vaiką. Kiti du vaikai buvo palikti tėvo ir močiutės priežiūrai.
Ekspertai nustatė, kad mažamečiui suduota ne mažiau keturi smūgiai į pilvą ir krūtinės ląstos apatinę dalį. Vaikeliui lūžo šonkaulis, plyšo žarnos. Nustatyta, kad jis mirė nuo vidinio kraujavimo. Tėvas pareigūnams sakė tik paspaudęs vaiko pilvą, kad šis miegotų, o pats su broliu nuėjo žiūrėti filmo.
Stiprius skausmus kentęs vaikas mirė nuo vidinio kraujavimo, kol tėvas su broliu žiūrėjo televizorių, o kiti gausios šeimos nariai galvojo, jog vaikelis miega. Negyvą mažiuką lovoje aptiko grįžusi iš mokyklos teisiamojo sesuo.
Toje pačioje Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis gydomas ir 2016-siais sausio 2-osios naktį į šulinį du savo vaikučius įmetęs Aurelijus B.
Tą kartą berniukas (g. 2014 m.) ir mergaitė (g. 2015 m.) žuvo. Ekspertai nustatė, kad abu vaikai mirė per kelias minutes, vos tik buvo įmesti į šulinį, „dėl bendro kūno atvėsimo ir mechaninio uždusimo, patekus vandeniui į kvėpavimo takus“.
Jokių smurtinių sužalojimų, kuriuos vaikai būtų patyrę prieš įmetant juos į šulinį, nenustatyta. Ant jų kūnelių rasti tik sužalojimai, susiję su traumomis, patirtomis krentant į šulinį.
Už grotų atsidūręs Aurelijus B. jau pirmosiomis dienomis elgėsi keistai – nuogas lakstė po kamerą, graužė jos sienas, kišo maistą sau į užpakalį. Utenos ekspertinio skyriaus Teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertai nustatė, kad nusikaltimo padarymo metu Aurelijus B. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Remiantis šiomis išvadomis, vaikžudžiui buvo skirtas priverstinis gydymas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje griežto stebėjimo sąlygomis.
Apgavo sistemą
Tiesa, toli gražu ne visi žiaurūs nusikaltėliai iš tiesų būna nepakaltinami. Tačiau ir jiems yra pavykę apmulkinti teisinę sistemą bei taip, bent kuriam laikui, išvengti realių bausmių.
Vienas iš pavyzdžių – puikiai Lietuvos visuomenei žinomas Romas Zamolskis. Dar prieš tai, kol tapo žiauriu nusikaltėliu, simuliuodamas psichikos ligonį jis pagulėjo Černiachovskio, Naujosios Vilnios psichiatrinėse ligoninėse ir taip išvengė ne tik tarnybos sovietinėje armijoje, bet ir kalėjimo kameros.
O kai kartą tarp nužudymų jį buvo pasisekę sulaikyti, jis buvo psichiatrų dar kartą pripažintas nepakaltinamu ir nuteistas priverstiniam gydymui psichiatrijos ligoninėje.
Panašus į R. Zamolskį teismo medicinos psichiatrus visą gyvenimą mulkinęs nusikaltėlis – šiaulietis banditas Saulius Skėris (1955-2009 m.). Apie dešimtmetį vadovavęs gaujai, nužudžiusiai mažiausiai 6 žmones, S. Skėris, simuliuodamas šizofreniką, daug kartų išvengė ir teismo, ir kalėjimo.
S. Skėris, dar jaunystėje sumanęs vaidinti psichikos ligonį, pasinaudojo likimo aplinkybe. Jaunystėje jis pakliuvo į automobilio avariją, kurios metu patyrė galvos traumą. Žinodamas, kad gyvens nedorai, vyras pastudijavo medicinos knygas apie psichikos ligas, jų simptomus ir kreipėsi į psichiatrus, skųsdamasis psichikos aptemimais.
Porą kartų trumpai pagulėjęs psichiatrijos ligoninėje, jis pasiekė savo tikslą – buvo pripažintas nepakaltinamu. Nuo 1981-ųjų iki 2003 metų S. Skėriui ne kartą „kartojosi“ psichikos priepuoliai, bet kažkaip tik po to, kai dėl eilinio nusikaltimo jį suimdavo pareigūnai.
Vietoj teismo Saulius visada būdavo siunčiamas į psichiatrijos ligonines, kur ramiai pagulėjęs mėnesį kitą išeidavo į laisvę ir kiek palaukęs darydavo naujus nusikaltimus. 2000-ųjų rudenį suimtas ginkluoto apiplėšimo metu, S. Skėris eilinį kartą ėmė simuliuoti ligonį.
Atvežtas į Šiaulių apygardos teismą jis, kaip įpratęs, apsimetė beviltišku idiotu. Pavyzdžiui, teisėjo paprašytas prisistatyti, pareiškė esąs amerikietis iš Milvokio, baigęs geltoną mokyklą, nieko nebijąs, nes turįs 10 porų kojinių, o šalia sėdinčio gaujos nario – savo tikro sūnaus Audriaus – visiškai nepažįstąs. Tačiau galiausiai ir genialusis simuliantas S. Skėris priėjo liepto galą.
Paskirta dar viena kompleksinė psichiatrijos ekspertizė pagaliau atskleidė, jog nusikaltėlis akivaizdžiai simuliuoja ligą ir yra pakaltinamas. Nežinia, kiek S. Skėris būtų dar pridaręs nusikaltimų ir prinervinęs policininkus bei psichiatrus, bet 2009-ųjų rudenį netikėtai kalėjimo kameroje krito nuo ūmaus insulto ir mirė.
Dažnas reiškinys Lietuvoje
Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM specialistai tikina, jog psichiatrinių simptomų simuliavimas nėra retas reiškinys Lietuvoje. Netinkamai įvertinus teisiamojo būklę, jam gali būti paskirta netinkama bausmė arba nereikalingas gydymas.
„Dažniausiai simuliaciją atpažinti padeda užduodami „atviri“ tikslinantys klausimai apie simptomus. Pastebima ir tai, jog simuliuojantys asmenys dažniausiai perdėtai vaidina, persistengia ir dažnai klaidingai tiki, kad kuo kvailiau, neadekvačiau jie elgsis, tuo labiau psichiškai ligoti atrodys. Apsimetinėjimas išryškėja ilgesnės apklausos metu, kuomet pastebimas elgsenos ir atsakymų nenuoseklumas, nestabilumas“, – pasakoja Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM direktorė Vaiva Martinkienė.
Specialistai išskiria ir daugiau asmenims, kurie stengiasi simuliuoti savo psichinę būklę, būdingų bruožų. Tai aktyviai atkreipiamas dėmesys į tam tikrus simptomus, perdėtai nurodomi atminties sutrikimai, dažni atsakymai „aš nežinau“ į tikslinančius klausimus apie haliucinacijas ir kliedesius, absurdiški atsakymai į klausimus apie paprastus ir žinomus autobiografinius faktus (lytis, amžius, vardas ir pan.) bei dažnai pateikiami prieštaravimai.
Sprendimas, ar asmuo simuliuoja savo psichinę būklę yra priimamas apibendrinus visus ekspertinio ištyrimo metu rastus simptomus bei palyginus buvusį ir dabartinį jo funkcionavimą su duomenimis iš medicininių dokumentų ir kitų asmenų parodymų. Psichiatras ekspertas turi detaliai žinoti ir būti atidžiai išnagrinėjęs tokio asmens psichikai būdingus sutrikimų simptomus, kad galėtų tiksliai nurodyti neatitikimus tarp nurodomų ir tikram sutrikimui būdingų simptomų.
Kaip tikina Vaiva Martinkienė, ypač rezonansinių teismo bylų atvejais, siekiant atpažinti, ar kaltinamasis apsimetinėja dėl savo psichinės sveikatos itin svarbūs vadinamieji mikroskopiniai kintamieji. Juos atpažinti itin sudėtinga, nes apie juos niekas nemoko ir jie labai retai pasitaiko gydomojoje praktikoje, tačiau yra eksperto praktikų nuolatinio dėmesio akiratyje.
