Ech, tas mano pomėgis vaikščioti pėsčiomis, net ten, kur verčiau reikėtų važiuoti...
Turėjau du svarbius susitikimus Briuselyje – vieną 13 val., kitą – 15 val. Lėktuvas iš Vilniaus buvo anksti ryte, tad nuskristi į Briuselį turėjau taip pat anksti ryte – apie pusę devynių. Viešbutį buvau užsisakiusi oro uosto rajone. Mintyse planavau, ką gi galėčiau nuveikti nuskridusi taip anksti. Nusprendžiau, kad reikės nuvykti į viešbutį, pasidėti daiktus ir važiuoti į miesto centrą. Internete išsistudijavau visą informaciją apie viešbutį, jo atstumą nuo oro uosto, transportą ir pan. Supratau tik tiek, kad viešbutis yra gana arti oro uosto. Ir lyg tyčia pamatau informaciją, kad galima susidaryti maršrutą, kaip iš oro uosto pasiekti viešbutį pėsčiomis ar mašina. Tiesiog man pateikia labai aiškų planą su nurodytais gatvių pavadinimais ir sugaištu laiku minutėmis. Ten net buvo viskas pavaizduota grafiškai. Fantastika! Dabar aš žinau, kaip išnaudosiu laiką atskridusi anksti ryte: aš pėstute (buvo liepos mėn.) nueisiu pasivaikščiodama iki viešbučio (turėčiau sugaišti apie valandą), pasidėsiu daiktus, pailsėsiu ir važiuosiu į Briuselio centrą. Kaip iš viešbučio pasieksiu centrą, dar nežinojau, bet man tai nekėlė nerimo, juk turėsiu tiek daug laiko!
Tai į kelią! Ankstus rytas Vilniaus oro uoste, po to niekuo neišsiskiriantis skrydis, ir aš jau Briuselio oro uoste. Oras gražus, šiltas. Nuotaika gera. Išgeriu puodelį kavos su gabalėliu pyrago ir susiruošiu į savo jaudinančią kelionę pėsčiomis. O jaudintis buvo ko. Pirmiausia nelabai supratau, kuria gatve aš turėjau išeiti iš oro uosto teritorijos (Briuselio oro uostas „šiek tiek“ didesnis nei Vilniaus). Pastudijavusi planelį ir aplinką, nutariau eiti gatve, kuria važiavo autobusai į autobusų stotį. Einu. Aplinkui į gamyklas panašūs pastatai. Vis vien einu. Išeinu į gatvę, kur pamatau autobuso stotelę. Apsidžiaugiau, maniau, ten rasiu kokių nors nuorodų ir atseksiu pagal žemėlapį. Deja, tie pavadinimai man nieko nesakė, o gatvių pavadinimų niekur nemačiau.
Dangus niaukėsi, griaudėjo. Pagal planelį man reikėjo eiti į kairę, bet paėjusi, priėjau viaduką ir didelę sankryžą. Pasimečiau. Pro šalį lėkė greitkeliu automobiliai. Aišku, aš buvau šalia oro uosto autobusų stoties ir galėjau grįžti, bet savimeilė man neleido – aš juk galiu. Nutariau, kad man reikia grįžti į tą gatvę, kur buvo autobusų stotelė. Grįžau ir greitu žingsniu nuėjau į priekį. Ėjau, nors ženklų, kad einu teisingai nebuvo. Iš vienos pusės greitkeliu švilpė mašinos, iš kitos – kilo ir leidosi lėktuvai. Aš ėjau, ėjau. Ėjo ir laikas. Tiesiog pagalvojau, kad anksčiau ar vėliau turiu išeiti į miestą. Bet...aš priėjau tos gatvės pabaigą. Supratau vieną – turiu grįžti. Ilga gatve grįžau į tą vietą, kur buvo viadukas ir didžioji sankryža. Sankryžoje aš perėjau į kitą greitkelio pusę. Apsidairiau ir pamačiau vieną pavadinimą, kuris buvo mano planelyje. Valio! Aš teisingame kelyje.
Tai buvo labai ramus ir gražus nuosavų namų rajonas su aiškiai užrašytais gatvių pavadinimais. Atrodė, kad pagaliau viskas vyks sklandžiai. Aš ėjau iš gatvės į gatvę, sekiau visas nuorodas planelyje ir mano nuotaika vėl buvo gera. Deja, džiaugiausi per anksti. Net eidama pagal planelį, priėjau vietą, kur nebegalėjau rasti reikiamos gatvės. Nežinau, kaip žiūrėjo į mane vietiniai gyventojai, nes viena gatve praėjau kokius penkis kartus, ieškodama kur pasukti. Užklausta pagyvenus belgė, iš pradžių parodė į priešingą pusę, po to gūžtelėjo pečiais, kai sužinojo, kad einu į Holiday Inn viešbutį. Supratau, reikia bandyti rasti kelią pačiai. Pasukau į vieną gatvelę. Pavadinimo nebuvo, bet aš neapsirikau. Vėl atsidusau su palengvėjimu. Laiko vis dar turiu. Atrodė, aš nebetoli. Jau išėjau iš to gražaus rajono ir įėjau į vietovę, kurioje gyvenamųjų namų nebuvo, tik gamybinės paskirties pastatai. Priėjau sankryžą, kur turėjo būti paskutinis posūkis, ir nustėrau.
Gatvė, į kurią turėjau pasukti, buvo paprasčiausiai kelių juostų greitkelis, kuriame švilpė vienas paskui kitą automobiliai. Negalėjau patikėti. Kaip vadinasi ši „gatvė“? Planelis pritaikytas eiti pėsčiomis, o kaip eiti greitkeliu? Ne, turbūt aš klystu, turbūt pasukau ne ten. Grįžau šiek tiek atgal ir pasukau į lygiagrečiai einančią gatvelę. Pradėjau eiti pirmyn, bet iš karto supratau, kad ši gatvelė tikrai manęs niekur nenuves. Aplink nė vieno žmogaus. Laiko aš turiu vis mažiau, ir nenoriai pradedu suprasti, kad į 13 valandos susitikimą aš nebespėsiu. Pradėjau blaškytis tikra ta žodžio prasme. Jaučiausi beviltiškai, lyg aklavietėje – juk į oro uostą nebegrįšiu... Atsisėdau ant akmens ir pravirkau. Kiek nusiraminusi, iš paskutiniųjų susiėmiau ir pasukau atgal prie greitkelio. Laimei, prie vieno pastato pamačiau rūkančią moterį. Aš kreipiausi į ją angliškai, tikėdama, kad ji kalba angliškai, nes prancūziškai aš nemokėjau. Išdėsčiau situaciją. Ji mane pasikvietė į pastato visų, kur buvo daugiau darbuotojų. Tačiau visi tik gūžčiojo pečiais.
Staiga, vienas vyriškis, supratęs ko ieškau, pažiūrėjo į mane klausiamai. „Kaip jums į galvą atėjo mintis eiti pėsčiomis iš oro uosto į Holiday Inn viešbutį? Čia nėra kelio pėstiesiems, čia greitkelis“ – sakė jis baisiausiai nustebęs. Mane buvo apėmęs toks stresas, kad gėdos jausmui vietos nebuvo, aš tik kartojau, kad man reikia ten nueiti, kad neturiu kitos išeities. Jis pažiūrėjo su užuojauta ir tarė: „Dabar ne piko valandos ir ne taip pavojinga. Eikite greitkeliu, kol prieisite...“ Žodžiu jis man detaliai paaiškino kiek ir ką turiu praeiti, ir kaip pasiekti viešbutį. Aš padėkojau ir išbėgau. Susikaupiau ir išėjau į greitkelį. Ėjau pačiu krašteliu, vis atsisukdama ir praleisdama mašinas. Akimirką pagalvojau, kaip aš atrodau iš šalies: pasipuošusi kostiumėliu (juk turėjau eiti į pokalbį), su kelioniniu krepšiu ir einu ten, kur paprastai žmonės nevaikšto. Bet man reikėjo skubėti, nes laiko buvo vis mažiau.
Toliau buvo lengviau. Nors eiti reikėjo dar toli, bet nebereikėjo klaidžioti. Kai aš pasiekiau viešbutį, buvo jau 12 val., o aš buvau visa šlapia nuo prakaito ir labai pavargusi. Apgailestaudama aš supratau, kad per valandą aš nepasieksiu miesto centro. Maža to, vos spėjau į 15 val. susitikimą...Štai kaip kartais baigiasi per didelis pasitikėjimas nepažįstama aplinka ir savo jėgų neįvertinimas.
Istoriją atsiuntė Skaistė Barkutė.
