„Mano seseriai labai nepasisekė su vyru girtuokliu, tačiau ji iš paskutiniųjų stengiasi pastatyti savo vaikus ant kojų. Aš juos paremiu, ypač vyresniąją sesers dukrą, o ji jau abiturientė. Dukterėčia mokosi vidutiniškai ir nė negalvoja, ką toliau veiks. „Man vis tiek niekas nesiseks, kad ir ką daryčiau“, – kartoja kaip užsukta. Kaip jai iš galvos išmušti tokią kvailą mintį?“ – klausia skaitytoja Laimutė iš Trakų r.
Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Kodėl vieni žmonės iššvaisto savo gyvenimą perniek, o kiti iškopia į profesines aukštumas? Kodėl vieni iš mūsų vis neranda laimės, o kiti jaučiasi laimingi jos net neradę? Dažniausiai tai lemia ne atsitiktinumas, ne gerų žmonių geri patarimai ar rasta pasaga, o mūsų nuostatos.
Esminės žmogaus nuostatos dėl savęs ir pasaulio išsirutulioja apie aštuntuosius jo gyvenimo metus, kai ima kristalizuotis dar gan menka, tačiau lemtinga jausminė patirtis. Septynmečio protas jau yra tiek subrendęs kad pajėgia apibendrinti. Vaikas neretai stebėtinai įžvalgiai numato, kuo taps užaugęs: gydytoju, dainininku, lakūnu bandytoju… Tie naivūs vaikiški sprendimai tarsi kokia aiškiaregystė iš tiesų nejučia kreipia apsisprendusiojo gyvenimą. Tai nėra vaiko protingumo išraiška: tiesiog septynmetis dar nėra labai nutolęs nuo savasties ir neturi prietarų.
Tačiau svarbu ne tik vaiko sprendimas, kuo taps užaugęs, kur kas svarbiau, kaip vaikas vertina save ir kitus žmones. Septynmetis jau daugmaž supranta savo kaip žmogaus vertę. Be to, jis vertina ir kitus žmones bei padaro tokias išvadas, kurios lemia jo dvasinę savijautą ir formuoja santykius su žmonėmis.
„Aš bjaurus“ arba „Aš geras“, „Žmonės yra geri“ arba „Nesitikėk iš žmonių nieko gero“ – tai dar nėra nuomonė, net ne požiūris, o tik jausena. Tačiau pamažėle ji išsirutulioja į esminę nuostatą ir tampa kertiniu pasaulėžiūros akmeniu. Būtent ant šio akmens gali suklupti vidurinę pabaigęs jaunuolis.
Kartais dėl tam tikrų nepalankių aplinkybių, visų pirma dėl sužalotos vaikystės, lemtingi sprendimai priimami pernelyg anksti. Tuomet jie būna neadekvatūs, iškreipti riboto vaiko suvokimo, menkos patirties, o pirmiausia – jausmų infantilumo. Juk mažam vaikui pasaulio centras yra jis pats, ir jeigu jo gyvenime nėra patikimų orientyrų, kuriais tampa tėvas ir mama, jis užsisklendžia savo pasaulėlyje ir priima naivius, klaidingus, per ankstyvus sprendimus. Jie gali tapti didesnių ar mažesnių vaiko bėdų – nuo nežymių elgesio sutrikimų iki gilesnės psichikos patologijos – priežastimi.
Jūsų dukterėčios, Laimute, gyvenimą, kaip supratau, užtemdė tėvo girtuoklystės šešėlis. Iš čia kilo ir netinkami ankstyvi mergaitės sprendimai dėl savęs ir pasaulio. „Esu niekam tikusi, man nepasiseks“ – ar tokia mintis nesuriša rankų jaunam žmogui? Ar nepakerta jam kojų, nors jis – pačiame jėgų žydėjime, savo kelio pradžioje?
Akivaizdu, kad jūsų dukterėčia save vertina prastai. Kaip pakelti jos savivertę? Teta čia gali padėti net labiau negu mama, mat ji yra žmogus iš šono, atstovaujanti kitiems žmonėms ir plačiajam pasauliui.
Nesistenkite, Laimute, protinti dukterėčios, išmušti iš galvos „tą kvailą mintį“. Verčiau paprašykite jos kokios nors pagalbos laisvalaikiu ar paslaugos ir pagirkite ją už nuveiktą darbą, bent už pastangas jį atlikti. Atrodo, kad mergaitei labai trūko teigiamo įvertinimo, paskatinimo. Paskatinkite ją mokytis kokio nors konkretaus amato ir nuoširdžiai domėkitės, kaip jai sekasi, pasidžiaukite jos laimėjimais ir nesureikšminkite nesėkmių. Padėkite merginai įgyti teigiamos patirties, patikėti savo jėgomis. Nuoširdus suaugusių artimųjų rūpestis gali labai daug.
