Prisipažinsiu, teksto pavadinimas inspiruotas Rolando Rastausko knygos „Kitoks pasaulis“. Koks kitoks? Kuo kitoks? Kaip tampama kitokiu? Epistemologijos ir fenomenologijos pasekėjai teigia, kad kiekviena kultūra turi savo privilegijuotą stebėjimo tašką, iš kurio savitai regimas, konstruojamas ir interpretuojamas aplinkinis pasaulis ir kad visos šios vizijos yra lygiavertės.
„Kiekvienas mato pasaulį iš savo varpinės“, - sakydavo mano močiutė. Močiutė buvo baigusi tik pradžios mokyklą, - vėliau išėjo tarnauti. Receptų sąsiuvinyje ji rašė: „Piragui reike 2 stk myltu“... Epistemologijos nei fenomenologijos ji neišmanė.
Kitoks Kaunas. Koks yra Kaunas ir ar jis gali būti kitoks? Žiniasklaidoje, publicistikoje, pokalbių laidose, populiariosios kultūros vaizdiniuose Kaunas yra stigma. Čia dvelkia laikinosios sostinės puikios praeities paralyžiuojančia nostalgija. Moterys čia lėkštos blondinės, vyrai trumpai kirpti, su auksinėmis grandinėmis, vairuojantys golfus arba mersedesus. Gatvės čia, savaime suprantama, neapšviestos ir duobėtos, čia galima lengvai gauti į galvą ir į akį. Čia klausomasi „Pūko“ radijo ir rusiško „popso“, o į pustuštę seniai neremontuotą Filharmonijos salę susirenka kelios pensininkės su apvytusiomis tulpėmis ir namie megztais sijonais...
Postmodernizmo apologetai, nusivylę moderniosios Europos didžiaisiais tiesos ir progreso naratyvais, deklaruoja toleranciją ir pakantumą skirtingoms kultūroms, skirtingiems pasaulio matymo ir jo konstravimo būdams, mąstysenos ir jausenos formoms. Dar daugiau, pliekti europocentrizmą, jį smerkti, bodėtis ir bjaurėtis akademiniuose sluoksniuose tampa tiesiog gero tono reikalavimu. E. Gellneris lieka skeptiškas postmodernistų atžvilgiu - jei, sako, mes toleruojame tolimą, egzotišką, neperprantamą simbolinį Kitą už jūrų marių, kodėl negalime, nepajėgiame su pakantumu žiūrėti į modernistą konservatorių iš gretimos laiptinės?
Taip atsargiai, su pagarbia baime kalbame apie simbolinį Kitą - masajų moteris, kurios dėvi vien raištį ant strėnų ir geria dar šiltą karvės kraują; papuasų vyrus, kurių kūnai brutaliausiai išmarginti randais nežinomų dievų ar protėvių garbei. Bet iš kur imasi ta dviprasmybių nuojauta, tas karstelėjęs šypsenos saldumas, kai kalbama apie trumpai kirptą kaunietį, kuris klausosi rusiško „popso“ savo apynaujame mersedese? Ar jis - tai paskutinis mums dar likęs simbolinis Kitas, kurį galima - vis dar - pasmerkti pašaipai, paniekai ir dviprasmybėms?..
Gruzinė Nona po gimdymo liko vienui viena su naujagime ant rankų. Metė akademinę veiklą ir išėjo prekiauti į turgų. Nonos juodos šiltos akys blykčioja, kai ji sako: „Žinai, žmonės, viešai deklaruojantys toleranciją ir kultūrų lygiavertiškumą, kasdieniame gyvenime dažniausiai yra labai nepakantūs, arogantiški, linkę į despotizmą...“
Paryčiais užsuka senas bičiulis, kaunietis - tiek geografine, tiek tapatybės prasme. Su treningais, sportine striuke ir pamušta akimi. Tokia sudėtinga asmenybė. Studijų laikų draugė sako, esą susižavėjau tik savo atvaizdu lėkštame vandenyje, nėra ten jokių prasmių ir apskritai jis tik totaliai bukas nykus kaunietis. „Taip, aš esu totaliai bukas nykus kaunietis“, - sako jis, balsas nė nevirpteli. Be baimės pažvelgti į save patį - didis reikalas. Jis - manasis Alanas Ginsbergas - „nieko neslėpti, už nieko nesislėpti“. Jis man - kaip 10 tomų geriausios postmodernistinės filosofijos. „Tu man tai sakai vien dėl to, kad aš turtingas“, - sako jis ir nesurežisuotoje akistatoje su savimi intelektualiniai burtažodžiai netenka galios.
Antikos išminčius Diogenas gyveno statinėje ir į Aleksandro Didžiojo siūlymą išpildyti vieną iš jo norų atsakė: „Taip, prašau, neužstok man saulės“. Diogenas buvo kinikas. Peteris Sloterdijke rašo: „Kinikas perdžia, lengvinasi, šlapinasi, masturbuojasi vidury gatvės prieš Atėnų turgų; jis niekina šlovę, spjauna į architektūrą, nerodo pagarbos, parodijuoja dievų ir herojų istorijas, valgo žalią mėsą ir daržoves, guli saulėje, juokauja su kekšėmis ir sako Aleksandrui Didžiajam, kad neužstotų jam saulės. Ką tai turi reikšti?“
Kaunas irgi toks, šiek tiek kiniškas, šiek tiek ciniškas. Kaunas „purvinas, nykus, bet sąžiningas, - jis nežada nieko, ko negali duoti“ (tai R. Rastausko „nukaltas“ epitetas, tikrai autorius taikė jį anaiptol ne Kaunui).
„Jūsų miestas, - sako Paulas iš Masačiusetso, - tai tik pėsčiųjų bulvaras nuo vienos bažnyčios iki kitos, vienoje žmonės tuokiasi, pasivaikšto pirmyn atgal bulvaru ir kitoje numiršta“. Iš dulkės kilęs, dulke pavirsi. Bandžiau ištrūkti iš šio užkerėtos, užkeiktos atkarpos. Marinau ir žudžiau savo tautinę tapatybę, mėgavausi pasaulio toliais - gėriau šampaną saulei tekant virš Nevos, važinėjau po naktinį Manheteną juodu dideliu limuzinu ir išmaišiau Jugoslaviją vos karui pasibaigus. Deja, kada nors būsiu palaidota mažo miestelio kapinėse prie bažnyčios, galbūt tos pačios, kur kadaise tėvai komjaunuoliai nešė mane slapta krikštyti.
Kaunas sviedžia į veidą pačias paprasčiausias, banaliausias ir skaudžiausias tiesas. Ir nėra nuo jų kuo prisidengti - nepadeda intelektualinės įmantrybės, mitologijos nei imagologijos, semiotika nei semantika, hepeningai nei performansai. Lieka nepagražinta vienatvė, metafizinis siaubas. Įsiliejus į blondinių ir skustagalvių srautą, šurmuliuojantį tarp dviejų bažnyčių, apima pats tikriausias sartriškas šleikštulys ir tai toks svaiginantis egzistencinis potyris, kad iš esmės vien tiktai dėl jo verta čia nuolat sugrįžti.
Bičiuliai iš sostinės ir uostamiesčio tikina, esą Kaunas banalus, nejaukus ir slegiantis. Taip, sakau, bet pats gyvenimas iš esmės irgi banalus, nejaukus ir slegiantis ir niekur nuo to nepasislėpsi.
