„Filmus kuriu jau daugiau nei trisdešimt metų, tačiau kurdamas šį filmą nė vieną minutę nesijaučiau gerai. Gruzijos kalėjimuose yra 30 tūkst. kalinių, todėl privalau kalbėti apie šių žmonių likimą“, – prieš filmo „Demokratijos švyturys“ premjerą sakė iš Gruzijos kilęs režisierius Giorgi Kaindrava.
Nors, atrodytų, pats filmo pavadinimas nuteikia žiūrovą, kad jam bus parodytas optimistinis kūrinys apie jaunos šalies kelią į demokratiją, po „Demokratijos švyturio“ metafora slepiasi kandi ironija ir kritika Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio režimui
Kadruose – nevaldomas žiaurumas
Pirmuosiuose filmo kadruose šmėsteli Jungtinių Tautų Organizacijos priimtos rezoliucijos citatos, kad netoleruotinas ne tik tarpvalstybinis terorizmas, bet ir terorizmas šalies viduje, kai valstybė naudoja smurtą prieš savo gyventojus, o netrukus nuskamba ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento George'o Busho pompastiškas sveikinimas Gruzijai tapus nepriklausoma valstybe, tačiau tai, kas rodoma vėliau, nė iš tolo neprimena demokratijos...
G. Kaidrava savo filme panaudojo televizijos naujienų reportažų ir kitą archyvinę medžiagą. Filmo kadruose matyti, kaip specialieji policijos daliniai bandydami išvaikyti protestuojančią minią be gailesčio talžo žmones guminėmis lazdomis, naudojamos dujos. Filmuotoje medžiagoje matyti, kaip brutaliai pareigūnai muša beginklius žmones, kurie pamatę „tvarkdarius“ iškelia rankas ar klaupiasi melstis.
Režisierius apžvelgia ir rezonansines bylas, kuomet demokratiją deklaruojančioje šalyje už nužudymus teisti asmenys sulaukė minimalios bausmės ar jos išvengė visai. Vienas iš tokių atvejų, kai šautinių žaizdų ekspertizė parodė, jog pareigūnų nušautas žmogus tuo metu, kai iš jo buvo atimam gyvybė, laikė iškeltas rankas, rodydamas, kad pasiduoda. Lemtingus šūvius paleidęs pareigūnas buvo nuteistas trejų metų nelaisvės bausme.
Filmo epizoduose pateikiami ir telefono pokalbių įrašai, kuriuose užfiksuoti aukštų pareigūnų nurodymai nužudyti vieną ar kitą jiems neparankų asmenį, o specialiųjų operacijų stiliumi vykdytus veiksmus prieš taikius gyventojus buvęs šalies vadovas vadina kova su nusikalstamumu.
Po filmo premjeros režisierius G. Kaidrava sutiko atsakyti į naujienų portalo balsas.lt klausimus.
– Kokios reakcijos sulaukėte filmui pasirodžius Gruzijoje?
– Gruzijoje juosta buvo parodyta rugsėjo 15 dieną, o spalį prezidento M. Saakašvilio valdžioje nebeliko. Mano filmas turėtų būti vertinamas ne kaip kinematografinis, o kaip publicistinis darbas. Reikėtų vertinti visumą ir tai, kaip surinkti faktai yra susiję. Mano asmeninių patirčių ar ko nors panašaus ten nėra, visi įvykiai parodomi taip, kaip vyko realybėje.
– Kokia mintį siekiate perduoti žiūrovui?
– Tai buvo fašistinis režimas, kurį visa Europa kažkodėl laikė demokratijos švyturiu. Kokia buvo ši M. Saakašvilio demokratija, žiūrovai patys mato ekrane.
– Rinkimai Gruzijoje įvyko ne taip seniai. Kaip manote, ar dabar prasideda naujas etapas, ar išlieka rizika, kad istorija gali kartotis?
– Sulig praėjusių metų rinkimais pasibaigė gyvenimas Sovietų Sąjungoje, kurioje iki šiol gyvenome, nes Eduardo Ševarnadzės režimą pakeitė M. Saakašvilio režimas, mat jie kartu kūrė vieną partiją ir esminių pokyčių nebuvo. Labai viliuosi, kad viskas jau pasibaigė. Prisimenu praėjusius rinkimus, kai visa Gruzija sukilusi neleido šiems prievartautojams ir žudikams likti valdžioje. Tai rodo, kad gruzinų tauta vieningai išsakė savo nuomonę. M. Saakašvilio režimas giliai įleidęs šaknis, todėl jo atsikratyti nebus lengva – korupcijos esama teismuose, policijoje, prokuratūroje. Vis dėlto po truputį iš to brendame.
– Jūsų filme rodoma, kad pirmieji opozicijos susirėmimai su policija įvyko 2007-aisiais, jų metu nukentėjo žmonės, buvo sužeistų. Praėjus metams pasaulį sukrėtė žinia apie karo su Rusija pradžią. Ar įžvelgiate ryšį tarp šių įvykių?
– Taip, ryšys neabejotinai yra. Tuomet 250 tūkst. žmonių išėjo į gatves ir protestavo prieš prezidentą M. Saakašvilį, reikalavo, kad atsistatydintų, bet valdžioje jam padėjo išlikti suklastoti rinkimų rezultatai. Būtent dėl to vėliau ir nutiko visi 2008-ųjų rugpjūčio įvykiai. Tas karas buvo tikra avantiūra. Gruzinų tautai ji kainavo labai brangiai. Mes praradome 20 proc. teritorijos, dešimtys žmonių žuvo ir buvo sužeista, 50 tūkst. pabėgėlių. Praradome kraštą, kuris yra Gruzijos širdis.
– Kaip manote, ar kitų valstybių reakcija į 2008-ųjų įvykius buvo adekvati?
– Visiškai neadekvati. Sausio 5 dieną vyko prezidento rinkimai, o po paros, sausio 6-ąją, prezidentas G. Bushas jau sveikino M. Saakašvilį su pergale, nors rinkimų rezultatai dar penkias dienas buvo neskelbiami, mat buvo neparankūs M. Saakašviliui. Paskui jį pasveikino ir Vladimiras Putinas. M. Saakašvilis – „savas projektas“, kad ir kaip paradoksaliai tai pasirodys jūsų skaitytojams, bet tai žmogus, kuris įtiko ir amerikiečiams, ir rusams. Rusai gavo, ko norėjo – Gruzijos teritoriją, kurią kontroliuoja ir šiandien, gavo ir tai, apie ką net svajoti nedrįso – didelė dalis strategiškai svarbių ekonominių objektų perėjo į rusų kapitalo įmones, o, kaip žinome, laisvos rinkos čia nėra ir didžiąją dalį valdo Kremlius. Amerikiečiai gavo 2700 gruzinų karių tarnybai Afganistane. Beje, tai po JAV karių, antras pagal dydį karinis dalinys Afganistane. Šie kariai buvo siunčiami į Iraką ir kitas karštąsias vietas. Kur dar pasaulyje yra tauta, kuri turi 3,5 mln. gyventojų, o 2,7 tūkst. tarnauja Afganistane. M. Saakašvilis buvo „patogus“ prezidentas ir Rusijai, ir Amerikai.
– Savo filme daug dėmesio skiriate pabėgėlių problemai. Ne kartą žiniasklaidoje buvo parodyta, kad prie Tbilisio pastatytos specialios gyvenvietės šiems žmonėms. Kokia dabar yra padėtis?
– Tos gyvenvietės, arba getai, išdygo tam, kad pro šalį vykstančios užsieniečių delegacijos, svečiai manytų, jog viskas gerai. Šie žmonės pamesti ir pamiršti, jie neturi namų ar socialinių garantijų, o baisiausia, kad iki šių dienų jie neturėtų ir perspektyvų. Tikiuosi, kad pasikeitus valdžiai šių žmonių likimo klausimas bus sprendžiamas. Tiesa, tai bus nelengva, nes kalbame apie didelį žmonių skaičių.
Tai buvo pamoka. Tauta suprato, kad nereikia daryti klaidų: žmogus, metantis į balsadėžę biuletenį, turi suvokti, kad nulemia savo ir savo vaikų, tautos ateitį.
