Birželio 7 d. ES Taryba padėjo tašką Lietuvos ketinimams įsivesti eurą nuo 2007 m. sausio 1 d. Slovėnija, kaip pažymima pranešime spaudai apie Tarybos sprendimą, bus pirmoji iš naujųjų ES šalių narių, kuri taps Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) nare.
„Komisija nustatė, – sakoma tame pranešime, – kad 12 mėnesių infliacijos vidurkis Lietuvoje viršija nurodomąjį dydį nuo 2005 m. balandžio mėnesio ir tikėtina, kad viršys jį ir ateinančiais mėnesiais.“
Po tokio sprendimo turėjo, žinoma, apsireikšti euro priešininkų Lietuvoje šioks toks padžiūgavimas. Bet nei gatvėse demonstracijų „Mes laimėjom!“, nei konstatavimų žiniasklaidoje apie Lietuvos ekonomikai atsiveriančias padoresnes perspektyvas, kurioms buvo begrasinąs euras, nematyti. Įdomu, ar mes tikrai turėjome euro priešininkų, ar tai buvo tiesiog tik amžinų ginčininkų grupelė.
Apibendrinant galima pasakyti, kad mūsų noras būti pirmiems, kartu su estais ir slovėnais iš naujokų įsivedusiems eurą, nepasisekė. Su Sutarties dėl Konstitucijos Europai ratifikavimu pavyko, o čia – ne. Tos Konstitucijos atveju reikėjo tik balsuoti, EPS atveju reikėjo pasitvarkyti su kainų lygio kitimu ir apskritai ekonomikos pavairavimu. Patyrėme, kad pastarasis dalykas yra sudėtingesnis, reikalauja – pasakykim taip – ne tik fizinių (rankų pakėlimo), bet ir protinių pastangų, mentalinės įtampos. (Kaip teigia ekspertai, užteko pakentėti su viešojo transporto kainų pakėlimu ir būtume „sutaupę“ du ar triskart daugiau nei tas nelemtas 0,1 proc., kuriuo viršijom reikalaujamą infliacijos rodiklį – 2,6 proc.).
Kita vertus, per drąsu būtų garantuoti, kad infliacijos kriterijui esant 2,6 proc., o Lietuvos rodikliui esant, tarkim, 2,4 proc., jau galėtume būti tikri, kad nuo kitų metų sausio 1 d. litus pakeisime eurais
Visa neilga EPS istorija byloja, kad nustatytų kiekybinių kriterijų vykdymas prireikus visada gali būti papildytas politiniu interpretavimu ir atitinkamais argumentais, siekiant ES lyderių interesų įgyvendinimo. Taip buvo tiek formuojant EPS, tiek vėliau vykdant Stabilumo ir augimo paktą, kuris reikalauja to paties viešųjų finansų stabilumo, kokio reikalauja konvergencijos kriterijai (kainų stabilumą euro zonoje užtikrina Europos centrinis bankas).
Briuselio štabuose ir ten, kur formuojamos Briuselio idėjos (pirmiausia Berlyne ir Paryžiuje), EPS plėtra traktuojama strategiškai, kaip vientisas ir politinę prasmę turintis procesas. Galime prisiminti aštuonių Vidurio Europos ir Baltijos valstybių stojimą į ES. Sąlyga taip pat buvo vadinamieji Kopenhagos kriterijai – demokratijos institucijų veikimas, veikianti rinkos ekonomika ir gebėjimas atsispirti rinkos jėgoms, reikiami administraciniai pajėgumai. Ir greta to egzistavo visiems žinomas politinė sąlyga – niekas negali įstoti į ES anksčiau Lenkijos, toks yra Vokietijos strateginis interesas.
Čia turiu priminti, kad ES taryboje Prancūzija, Vokietija, Italija ir Didžioji Britanija (ne euro zonos valstybė) turi kiekviena po 29 balsus, o Lietuva tik septynis. Taigi sprendimų priėmimo tvarka leidžia didžiosioms narėms paisyti pirmiausia savų interesų visais tais atvejais, kai tie interesai unijoje išsiskiria.
Euro zona vargsta, netgi daugiau negu visa ES – ekonomika auga vis dar lėtai, infliacija nuolat taikosi išsprūsti aukštyn virš įsipareigotos 2 proc. ribos (ir tenka kelti palūkanas, kurios, podraug su iškilusiu euro kursu, tampa tikru galvos skausmu visam ES verslui ir stabdo ūkio plėtrą).
Lietuvos (kaip ir Slovėnijos) įstojimas į EPS pastarajai niekuo negresia. Jeigu ir gali tas nacionalinių valiutų pakeitimas euru kuo nors kam pakenkti, tai tik mažosioms naujokėms. Pinigų politika ištisai ir absoliučiai yra ir bus didžiųjų euro zonos valstybių rankose, jos visiškai lems svarbiausius ECB sprendimus.
Tačiau ECB, kaip Slovėnijos ir Lietuvos (greta visų kitų euro zonos šalių narių) centrinis bankas, bei euras, kaip tų šalių valiuta, EPS narėms gali rodytis kaip grėsmė, kurią reikia atitolinti. Nes jeigu Lietuvoje kažkas pasisuktų ne taip, kiltų krizė ar panašiai, jos buvimas euro zonoje pakenktų ir EPS šalims; neturėdama savo valiutos ir pasižymėdama palyginti mobilia (argi to nežinom?) darbo jėga, ji savo konjunktūros smukimą nesunkiai išlygintų darbo jėgos „eksportu“ į kitas ES šalis. Ko Vokietija, su jos milžinišku nedarbu, ir Prancūzija, su jos karčiu patyrimu imigracijos reikaluose, ima bijoti gal net iracionaliai.
Tai pamatėme visai neseniai, dvejus metus svarstant ir galop priimant Paslaugų direktyvą. Jos priėmimas ją apkarpius būtent taip, kad būtų sumažintas galimas naujųjų ES narių veržimasis į senbuvių paslaugų rinkas, parodė, kad senbuvės ima vis labiau bijoti naujokių konkurencijos prasme – nes šiose darbuotojų kvalifikacijų bei jų noro ir gebėjimų mokytis ir jų darbo kainos santykis daug didesnis nei senbuvėse.
Bet dar svarbiau tai, kad tas infliacijos kriterijus apskritai kvestionuotinas. Dėl dviejų priežasčių.
Pirma, ekonomiškai atsilikusių ES šalių narių žemesnis kainų lygis, joms esant vienoje ES vidaus rinkoje, kainų konvergencija neišvengiama. Tai reiškia spartesnį kainų kilimą (kuris vadinamas infliacija, bet šiuo atveju daug tikslesnis terminas būtų „kainų išsilyginimas“) tose šalyse. Todėl tradicinį infliacijos tempų skaičiavimą daryti narystės EPS kriterijumi tokioms šalims – tai tas pat, kas kriterijumi skelbti BVP vienam gyventojui rodiklį. Kol nebūsit turtingi – nepriimsim. Nors stojam būtent dėl to, kad norim būti turtingi.
Antra, kaip rodo naujausi tyrimai, pasaulyje infliacija vis labiau tampa bendrų, globalinių tendencijų išraiška. Tradicinis infliacijos mechanizmas aiškinimas (išlaidos plius pelnas, kai augant išlaidoms automatiškai didėja kaina) vis labiau atsilieka nuo realybės. Globalinėje (arba didelio regiono) aplinkoje vidaus išlaidų didėjimas visai nebūtinai kilstels kainas aukštyn (gali tekti verstis pelno maržos sumažinimu), o jų sumažėjimas nebūtinai stumtels kainas žemyn (globalinė rinka leis padidinti pelno maržą konkurencingai prekei visai nepakenkdama bendrovės pardavimo mastams). Taigi infliacijos rodiklis vis mažiau informuoja apie padėtį šalies ekonomikos stabilumą, kartais gali net klaidinti (dinamiškose, savo produkcijos konkurencingumą didinančiose šalyse kainų kilimas gali būti didesnis nei likusiose šalyse).
