Lietuvė Aistė į Daniją studijuoti atvyko prieš 10 metų, o prieš aštuonerius įsidarbino. Dabar Aistė – projektų vadovė Danijos technologijos universitete. Ir dirba ji trumpiau nei tautiečiai Lietuvoje.
„Mano darbo diena oficialiai yra 7 val. 24 min., tačiau lankstumo yra daug. Galima laisvai derinti darbą su asmeniniu gyvenimu. Jeigu ryte treniruotė, ateinu vėliau, jeigu reikia išeiti anksčiau, pas gydytoją – tiesiog išeinu anksčiau“, - pasakoja Danijos lietuvė Aistė Hoffbeck.
Danai 37 valandas per savaitę dirba jau beveik 20 metų ir svarstoma darbo savaitę dar trumpinti – iki 30-ies valandų. T.y., šešių valandų per dieną.
O lietuviai, pasak Pramonės ir verslo asociacijos prezidento, tempti laiką tikrai mėgsta. Nors Darbo kodeksas numato, kad tautiečiai dirba 8-ias valandas per dieną, t.y., 40 valandų per savaitę, realybė, švelniai tariant, kitokia.
„Vidutiniškai Lietuvoje pamatytume, kad darbuotojas dirba mažiau nei 4 valandas (kuria pridėtinę vertę). Visą kitą laiką jis geria kavą, vaikšto parūkyt, kalbasi su kolegom, ieško įrankių, eina mašinos perparkuot, rūpinasi vaiko darželiu, skambina žmonai, draugams, sėdi feisbuke. Daro kažką kita, bet ne kuria pridėtinę vertę“, - tvirtina vadovas Sigitas Besagirskas. vadovas
Žinoma, daugelis prieštarautų, kad kaip tik nuolat dirba viršvalandžius. Tačiau yra skirtumas tarp darbe praleisto laiko ir darbo, tiksliau rezultato. Lietuviai, ypač valdininkai, nuo seno įpratę prie termino „atsėdėti darbe“, o reikėtų kalbėti apie tai, ką gero nuveikei darbe. Pasak specialistų, žinant, kad laiko nėra daug, darbuotojai sugeba labiau susikoncentruoti.
Pasaulyje darbo savaitė trumpėjo priklausomai nuo aplinkybių. Vergai ardavo kone visą parą, viduramžiais valstiečiai nugaras lenkdavo nuo aušros iki saulės laidos. Prie penkių dienų darbo savaitės pereita tik 20 amžiaus septintajame dešimtmetyje. O dabar į rinką žengia robotai, kurie už žmones nudirba daug darbų, tad logiška, kad darbo savaitė gali trumpėti.
„Jeigu už tą patį darbo užmokestį gali dirbti ne 40, o 30 valandų per savaitę, aišku, kad vienos valandos darbo užmokestis reikšmingai išauga, atsiradusias papildomos 10 laisvų valandų galima skirti laisvalaikiui, atostogoms, šeimai, knygoms, savišvietai“, - sako ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Ir išties – kaip visada, viskas atsiremia į pinigus. Pagal vidutinį darbo užmokestį velkamės Europos Sąjungos uodegoje, tad normalu, jog žmonės svajoja ne apie daugiau laisvalaikio, o apie daugiau pinigų.
Tad kodėl skandinavai gali sau leisti dirbti trumpiau, o lietuviai – ne, valdžia turi paprastą atsakymą.
„Kuo mes skiriamės? Pasižiūrėkime į pajamas, kur yra skandinavai, olandai, ir kur Lietuva. Tai jums ir atsakymas yra“, - tvirtina viceministrė Eglė Radišauskienė.
O esmių esmė – jeigu sutrumpinus valandas darbuotojai nespėtų suktis greičiau ir atlikti užduočių, darbdaviams tektų mokėti už viršvalandžius. Turbūt tai ir yra pagrindinis stabdys, kodėl nevertėtų tikėtis, kad artimiausiu metu Darbo kodekse bus įrašyta mažiau darbo valandų.
Plačiau apie tai – TV3 reportaže.
