Atlikėjas teigė, kad ši netektis itin skaudi.
Su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais jis pasidalijo jautriu laišku: „Laiškas tėčiui... Vos prieš keletą dienų tu palikai šį pasaulį... Bet mano prisiminimuose tu liksi tol kol plaks mano širdis, kurį visada troško tave pažinti kaip tėtį, kaip žmogų kurį nuteisė visas pasaulis, bet... ne aš. Vaikystėje man tikrai labai tavęs trūko, kaip vaikui, kuris neturėjo tos vyriškos atramos, bet aš visada tikėjau kad savo mintyse ir viduje tu kažkur šalia ir kad vaiko ir tėvo ryšys jis tiesiog nenutrūkstantis...
Augau gan keistoje aplinkoje, kurioje mane nuteikinėdavo prieš tave nuo pat mažens ir žodis „tėtis“ buvo nuodėme ir gėda ištarti, žodis tėtis iš mano lūpų kitiems asocijavosi su pasmerkimų, pažeminimų, gėda. Man tuo tarpu buvo sunku suvokti kodėl ir už ką jie tave linčiuoja?! Kodėl visi tie, kurie linki man tik geriausio apie mano tėtį kalba šitaip pašaipiai ir smerkiančiai. Niekada nepasidaviau suaugusių žmonių manipuliavimu bei nesąžiningais žaidimais į kuriuos įtraukdavo ir vaikus.
Visada širdyje tyliai apie jį pasvajodavau ir įsivaizduodavau koks jis ir kiek visko kartu galėtume mes nuveikt, tos vaikiškos svajonės buvo labai paprastos, aš nelaukiau iš jo dovanų ar saldainių, aš tik norėjau jį turėti. Manęs dažnai vaikystėje klausdavo kaip aš jaučiuosi augant be tėvo kuris manęs išsižadėjo dar visaip kaip atsikratė, žmonės užduodami tokius klausimus kažkuria prasme jausdavo malonumą, o aš tuo tarpu kaip karys, ramia sąžine ir širdimi atsakydavau ir Juos nuramindavau kad viskas man yra gerai ir kad jo man visiškai netrūksta... Taip, aš meluodavau, meluodavau tik tam kad jie paliktu mane ramybėje, tai dariau tik tam kad visi tie teisuoliai matytų mane stipru o ne sužeista...
Ir žinote, kuo labiau Jie visi stengėsi ji nukryžiuoti, tuo stipresnis jausmas ir pagarba jam augo, nes jis buvo ir tebėra ir bus mano tėtis, kurio aš nespėjau pažinti. Vakar naktį kai tai sužinojau, aplenkė dviprasmiški jausmai, kaip vaiko ir kaip subrendusio mačiusio gyvenimo žmogaus. Juk lankydamasis Telšiuose, vaikščiodamas gatvėmis aš jo ieškojau. Ieškojau parduotuvėse, kavinėje geriant kava ir stebint praeivius. Aš net repetuodavau mintyse ko jo paklausčiau, ar kaip pradėčiau mūsų pokalbį, aplankydavo baimė ir jaudulys, bet noras sutikti ir susitikti neišblėso NIEKADA.
Aš žinojau kelius ir takelius kuriuose aš galėjau jį sutikti, aš galėjau sužinoti ir kur jis gyvena, aš galų gale galėjau išgerti su juo puodelį kavos, kad ir be jokio dialogo, tik pabūti. Aš to nepadariau... Vis laukiau jo, vis tikėjausi ir maniau kad jis turėjo tai padaryti, nes ji nuteisė gerieji žmonės ir kad kitaip negali būti. Tėtį, aš tavęs niekada nesmerkiau už tai ko tu „galbūt“ nepadarei, už tai ką tu „galbūt“ turėjai padaryti...
Atvažiuoju atsisveikinti su tavimi ne todėl kad taip reikia, o todėl kad tavo garbę ginsiu iki paskutinės savo gyvenimo dienos, nes esu dėkingas tau už šį gyvenimą, už gyvenimą kuris mus dažnai laužo, bet tik tam, kad mes išmoktume mažuose dalykuose atrasti didžiausius stebuklus. Ilsėkis ramybėje tėtį, aš neturiu už ką ant tavęs pykti, aš tik visada gailėsiuos kuo aš nepadariau ir lai mano ašaros tavęs neskandina o tik nuramina...“
